Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Galiausiai ji nusisuka ir nueina, tu sąmoningai į ją nežiūri. Žinai, kad ji laukia, kol tu atsisuksi. Bet jeigu tik pasuksi galvą ir pažvelgsi į ją — ji neišeis, ji įsistebeilys į tave akimis, sklidinomis ašarų, ir tu kapituliuosi, maldausi jos pasilikti, prasidės guodimas ir bučiniai, ji puls prie tavęs entuziastingai proverksmiu berdama neaiškią liūdnų meilės žodžių virtinę, rankom ir kūnu, tarsi gluosnio šakom, apsivys tave ir vėl grąžins į tą patį senąjį kelią.

Neatsisuki ir nueini savo keliu — stačiu upės skardžiu. Pasiekęs vingį, nebegali susilaikyti ir grįžteli atgal, tačiau jos nebematyti. Širdyje staiga prasiveria didžiulė tuštuma, tarsi būtum kažką praradęs, tačiau tuo pačiu tai panašu į palengvėjimą, apimantį kažko atsikračius.

Prisėdi ant akmens, tarsi ketintum laukti jos grįžtančios, nors žinai, kad ji nebegrįš.

Juk tai tu esi žiaurus, o ne ji, tu tiesiog atkakliai mąstei, tikėjaisi, kad ji pasirodys beesanti tokia pat žiauri, kad galėtum ją visiškai ištrinti iš savo širdies, nepalikdamas nė menkiausio sąžinės priekaišto.

Jūs tarsi dvi vandens plūdenos, atsitiktinai susidūrę vietovėje, vardu Uidženis, tu — todėl, kad buvai vienišas, ji — todėl, kad buvo nusiminusi.

Taip ir nesupratai jos iki galo, ar tai, ką ji pasakoja, yra tiesa ar fantazija, pusiau tiesa ar pusiau fantazija? Jos fantazijos ir tavo istorijos susimaišė ir jų nebeįmanoma atskirti.

Ji taip pat nesuprato tavęs, nes ji — moteris, o tu — vyras, nes prietemoje pasiklydęs žibintas šiek tiek apšvietė palėpės kambarėlį, kuriame taip kvepėjo šienu, nes buvo naktis, tokia panaši į sapną nepažįstamoje vietoje, nes ankstyvoje rudens nakties vėsoje ji pažadino tavo prisiminimus, tavo svajones, svajones apie ją ir geismą.

Jai judu atrodėte vienodi.

Iš tiesų tu suvedžiojai ją, bet lygiai taip pat ji sugundė tave, tik ar yra prasmės pasverti, kiek atsakomybės esti moterų gundyme ir vyrų geisme?

Ir kurgi rasti tą Lingšanį? Čia tėra tik ši kvaila uola, prie kurios kalnų moterys ateina prašyti sūnaus. Ar ji buvo džuhuapo? O gal ta mergaitė, kurią berniukai išviliojo nakčia pasimaudyti? Iš tiesų ji jokia ne mergaitė, o tu visai ne berniukas, prisimindamas judviejų santykius, staiga supranti, kad nebegali išskirti jos veido bruožų, nebegali atkurti jos balso skambesio, ir nors atrodo, kad esi tai patyręs, bet tuo pat metu daug panašiau į susikurtą iliuziją, tik kur iš tiesų eina toji demarkacinė linija, skirianti prisiminimus nuo susikurtų iliuzijų? Kaip juos atskirti vieną nuo kito? Kuris iš dviejų yra realesnis, ir kaip tai nustatyti?

Argi ne tame mažame miestelyje, autobusų stotyje, perkėloje, gatvėje, pakelėje tu netikėtai sutikai merginą, kuri tavyje pažadino daugybę svajonių? Tačiau sugrįžęs atgal į tą miestelį, į tą autobusų stotį, į tą perkėlą, į tą gatvę, į tą pakelę, argi berasi jos pėdsaką?

51

Ant pavojingai stataus Jangdzės upės kranto stūkso Baltojo Imperatoriaus šventykla, glostoma įkypų besileidžiančios saulės spindulių. Apačioje grėsmingai sūkuriuoja upės vandenys, skalaujantys uolą, ir jų keliamas triukšmas girdėti labai toli. Tiesiai priešais akis kyla Kuimenio72 uola, tokia lygi, tarsi būtų atkirsta kirtikliu. Žvelgiant žemyn pro metalinius turėklų virbus, raibuliuojantis krištolinio skaidrumo upelio vanduo susilieja su purvinai geltonu Jangdzės upės srautu.

Nuo upelio kalno šlaitu aukštyn per brūzgynus ir krūmynus moteris, nešina violetiškai raudonu skėčiu nuo saulės, lipa akims neįžiūrimu takeliu iki pat pliko uolos viršugalvio, kol jos visai nebematyti. Net ir ant tokių plikų uolų esama žmonių namų.

Stebiu, kaip spindinti geltona saulės šviesa blunka ant stačių uolų ir kaip staiga abi tarpeklio sienos pasineria į tamsą, kaip abiejuose Jangdzės krantuose palei vandenį stūksančias uolas vieną po kitos nudažo raudonos navigacinės šviesos. Trijų denių garlaivis, sausakimšas turistų, traukia aukštyn upe į rytus, o jam įplaukus į tarpeklį, dar ilgai ataidi sirenos ūkimas.

Sakoma, kad Džuge Liangas73 Jangdzės upėje anapus Kuimenio iš akmenų išdėliojęs strateginį mūšio planą pagal Aštuonias Trigramas. Esu kelis kartus laivu praplaukęs pro Kuimenį, prisigrūdusiuose deniuose žmonės labai entuziastingai gestikuliuodavo, rodydami tą vietą, tačiau dabar, vėl atvykęs į šį senovinį Baltojo Imperatoriaus miestą ant Jangdzės kranto, vis dar nesu tikras, kur tiksliai tai yra. Būtent čia Liu Bei savo sūnų, sosto paveldėtoją, greitai tapsiantį našlaičiu, patikėjo Džuge Liangui, tačiau kas galėtų pasakyti, kas istoriniuose romanuose tiesa, o kas prasimanymas.

Baltojo Imperatoriaus šventykloje vietoj išdaužytų akmeninių dievybių skulptūrų išstatyti nauji moliniai, ryškiaspalviai šiuolaikinių istorinių operų personažai, tarsi tai būtų tapę scena, o šventykla paversta išvis nežinia kuo.

Eidamas ratu aplink senąją šventyklą, užtinku šviežiai pastatytus svečių namus, aplink kur pažvelgsi — vien nuogi kalnai su vos keliais užsilikusiais krūmais. Pusiaukelėje į kalno viršūnę dar galima pamatyti daugiau nei pusės apvalios senovinio Han dinastijos miesto sienos griuvėsius, šen bei ten išsimėčiusius ir iš viso besitęsiančius iki kelių kilometrų. Šią vietą man užrodo vienas valstybės tarnautojas. Jis — archeologas, visa širdimi atsidavęs savo darbui. Pasakoja parengęs ataskaitą ir paprašęs atitinkamo vyriausybės departamento skirti lėšų sienos išsaugojimui, tačiau man atrodo, geriau palikti taip, kaip yra dabar. Jeigu bus skirta lėšų, jie neabejotinai pastatys čia ryškiaspalvį daugiaaukštį bei restoraną, kurie subjauros visą gamtovaizdį.

Jis demonstruoja man šiose vietose iškastą daugiau nei keturių tūkstančių metų senumo akmeninį kardą, taip nušlifuotą, kad blizga tarsi būtų iš jaspio, o rankenoje išgręžta skylutė leidžia manyti, kad jį rišdavosi prie diržo. Abiejose Jangdzės pakrantėse jie yra iškasę daugybę dailių vėlyvojo neolito periodo akmeninių įnagių ir raudonosios keramikos likučių. Viename krante esančiame urve jie aptikę gausybę bronzinių ginklų. Jis pasakoja, kad šiek tiek tolėliau už Kuimenio, urvuose, kur, sakoma, Džuge Liangas paslėpęs savo karo meno knygą, prieš keletą mėnesių kurčnebylys ir kuprius virvėmis žemyn nuleido ir į šipulius dviese sudaužė paskutinį kabantį karstą. Vėjyje išdžiūvusius kaulus jie pardavė tradicinės kinų medicinos krautuvei kaip drakono kaulus. Apklausus krautuvės savininką, apie tai buvo pranešta viešosios tvarkos skyriui. Milicija neseniai sugavo kurčnebylį, tačiau visą pusdienį kvotę, nieko neišsiaiškino, kol galiausiai kelis kartus jam užvožė ir tas juos ten nuvedė — priplaukė maža valtele prie pat uolos ir čia pat pademonstravo karstymosi uolomis sugebėjimus. Vietoje jie rado išdžiūvusio medžio nuolaužų ir nustatė, kad tai Kariaujančių valstybių laikotarpio74 kapavietė. Mediniame karste neabejotinai turėjo būti bronzinių dirbinių, kurie negalėjo sudužti, tačiau kur jie dingo — iškvosti nepavyko.

Kultūros centro ekspozicijų salėje gausu molinių verpsčių, kiekvienos verpstės ratas išpieštas juodais ir raudonais raštais, ir, man regis, yra iš to paties laikotarpio kaip ir keturių tūkstančių metų senumo molinės verpstės, atkastos Čudzia Linge, Hubei provincijoje — abiem atvejais tai panašu į in ir jang žuvų stilių. Kai ratas ima suktis, tuštuma ir pilnuma ima augti ir nykti vis iš naujo, kilmė ta pati, kaip ir daoistinės taiči diagramos. Drįstu teigti, kad tai ir yra ankstyviausia taiči diagramos forma, vienas kitą papildančių in ir jang ištakos, nuolatinės laimės ir nelaimės kaitos pirminė išraiška, pamatinė gamtos filosofijos idėja, atėjusi į daoizmo mokymą iš „Permainų Knygos“. Pirmąsias žmonijos idėjas išreiškė totemai, vėliau jas jungiant su garsu, formavosi kalba ir semantika.