Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Žinau, kad senojoje Ču karalystės sostinėje nėra ką žiūrėti ir kad važiavimas ten tėra laiko švaistymas. Tačiau kelionė pirmyn atgal tėra dvidešimt kilometrų, todėl, jei išvykčiau iš Dzianglingo ten neapsilankęs, tikrai gailėčiausi. Archeologų stotyje iš popiečio snaudulio pabudinu jaunų sutuoktinių porelę. Jie tik prieš metus pabaigė universitetą ir atvažiavo čionai saugoti ir prižiūrėti po žeme miegančių griuvėsių, kuriuos nežinia kada kas imsis atkasinėti. Gal kad yra visai neseniai susituokę ir niekad iki tol nesijautę tokie vieniši — jie priima mane ypač šiltai. Jaunoji žmona pripila man du didelius dubenėlius šiek tiek karstelėjusios šaltos vaistažolių arbatos karščiui numalšinti. Neseniai vyru tapęs jaunuolis nusiveda mane ant kalvos ir rodo jau nuimtus ryžių laukus ir į tolį besitęsiančią kalvą, apsodintą medvilne ir sezamu.

— Šiame Dzinanio mieste, cinams užkariavus Ču karalystę, — pasakoja jaunuolis, — niekas nebegyveno, jokių kultūrinių radinių, vėlesnių nei Kariaujančių valstybių laikotarpio, nerasta, tačiau mieste buvo atkasta Kariaujančių valstybių laikotarpio kapaviečių, šis miestas greičiausiai pastatytas Kariaujančių valstybių laikotarpio viduryje. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad sostinė, dar iki karaliui Huai pradedant valdyti Ču, buvo perkelta į Jingą. Taigi, jeigu skaičiuotume nuo Ču karaliaus Huai, tuomet Jingas buvo Ču sostine keturis šimtus metų. Žinoma, tarp istorikų esama žmonių, kurie laikosi kitokios nuomonės ir teigia Jingą buvus ne šioje vietoje. Tačiau mes labiau linkę remtis archeologiniais faktais — šiose vietose žemdirbiai, dirbdami žemę, nuolat aptinka daugybę keramikos liekanų ir bronzinių indų. Jeigu čia būtų surengti kasinėjimai, jie galėtų puikiai tai patvirtinti.

Jis mosteli ranka, rodydamas kryptį, ir sako:

— Didieji Čin generolai apiplėšė Jingą ir paliko, užtvenkę upes ir nukreipę jų vandenis link sostinės. Šis miestas tuo laiku turėjo vandens vartus iš trijų pusių, Džu upė tekėjo rytų link nuo Pietinių vartų iki Šiaurinių vartų, rytuose, ši supilta kalva po mūsų kojomis buvo didžiulis ežeras, įsiliejantis į Jangdzės upę. Jangdzė tuo metu tekėjo pro pat Dzingdžou miestą, dabar ji atsitraukė į pietus per du kilometrus. Priešais stūksančiame Dzi kalne esama Ču karalystės didikų kapų. Vakaruose, Balingo kalne, būta kapaviečių iš ankstesnių nei Ču dinastijų, tačiau visos jos išgrobstytos.

Tolumoje matyti kažkas panašaus į nedideles kalveles, literatūriniuose šaltiniuose toje vietoje pažymėti kalnai, tikriausiai tokie kažkada ir buvo.

— Kadaise čia būta miesto vartų bokšto, — jis vėl rodo į ryžių laukus, besitęsiančius po mūsų kojomis, — kai upė išsilieja iš krantų, čia kaskart užsineša bent dešimties centimetrų storio dumblo sluoksnis.

Tikriausiai taip ir yra, nes, sprendžiant iš to, kaip guli žemė, archeologiniais terminais kalbant, laukas, esantis po mūsų kojomis, yra šiek tiek aukščiau iškilęs nei laukai tolumoje, jeigu neskaičiuosime tarp jų įsispraudusios užtvankos.

— Pietryčiuose plytėjo rūmai, amatininkų dirbtuvėlės buvo šiaurinėje pusėje, pietvakariniame rajone atkastos lydymo krosnies liekanos. Pietų pusėje gruntinių vandenų lygis aukštas, todėl ir griuvėsiai, palyginti su šiaurine puse, ne taip gerai išsilaikę.

Jam rodant, aš tik pritardamas linksiu galva, nors vargiai teįžiūriu miesto kontūrus. Jeigu ne ta svilinanti vidurdienio saulė, tuoj iššliaužtų visi vaiduokliai, ir naktinis turgus prisipildytų neįprasto šurmulio.

Nusileidom kalvos šlaitu žemyn, jis sako, kad mes jau išėjom už miesto. Iš didžiulio ežero, tais laikais tyvuliavusio už miesto, šiandien telikęs nedidukas tvenkinys, vis dar pilnas lotosų lapų, iš vandens stiebiasi rausvi, jau išsiskleidę žiedai. Kai Trijų Apylinkių valdytojas Ču Juanis102 buvo išvarytas už rūmų vartų, jis greičiausiai praėjo šiuo slėniu ir tikriausiai nusiskynė lotoso žiedą bei užsikišo jį už diržo. Prieš didžiajam ežerui susitraukiant iki nediduko tvenkinio, aplink natūraliai augo daugybės rūšių augalai, iš jų jis greičiausiai nusipynė sau skrybėlę, būtent čia, upėmis ir ežerais turtingoje žemėje, jis vaikštinėjo dainuodamas ir paliko ateities kartoms daug unikalių dainų. Jeigu jo nebūtų ištrėmę už rūmų vartų, gali būti, kad jis ir nebūtų tapęs didžiuoju poetu.

Lygiai taip pat jei Li Bo nebūtų buvęs ištremtas iš Tang dinastijos valdovo Suanzongo rūmų, jis tikriausiai nebūtų tapęs nemirtinguoju poetu, nes turbūt nebūtų sėdęs girtas į valtį ir nebūtų išplaukęs žvejoti mėnulio. Sakoma, kad jis nuskendo Jangdzės žemupyje prie Spalvotosios Uolos, šiandien iš ten upė tolokai atsitraukusi, ir viskas virtę dumblina smėlio sekluma. Net ir šis senovinis Dzingdžou miestas šiandien atsidūrė po upės vaga, ir jeigu ne dešimties metrų aukščio užtvanka, jis seniai būtų virtęs Valdovo Drakono rūmais.

Vėliau patraukiu į Hunanio provinciją pro Miluo upę, į kurią įšokęs nusiskandino Či Juanis, tačiau neužsuku prie Dongtingo ežero krantų, kad pasekčiau jo pėdomis, kadangi keletas mano klausinėtų ekologų minėjo, kad iš aštuonių šimtų li vandens ploto, pažymėto žemėlapyje, šiandien belikę vos trečdalis, jie taip pat išpranašavo, kad dėl klimato atšalimo, susikaupusio dumblo sluoksnio ir laukų melioracijos per dvidešimt ateinančių metų didžiausias gėlo vandens ežeras šalyje išnyks, nepaisant to, kad žemėlapiuose vis dar bus pažymėtas.

Nežinau, ar tame Linglingo kaime iš mano vaikystės, toj upėj prie valstiečio trobos, kur mano motina slėpė mane nuo japonų lėktuvų, vis dar skandinami šuniukai. Dar ir šiandien regiu tuos šlapius, varvančius prigėrusių šuniukų kailiukus, išmestus ant smėlio. Mano motina irgi nuskendo. Tuo metu ji atsiliepė į kvietimą ir savanoriškai išėjo dirbti ūkiuose, kad pakeistų savo įsitikinimus. Kartą, baigusi naktinę pamainą, ji nuėjo prie upės išsiskalbti ir nusiprausti, švietė mėnesiena, o prašvitus ant kranto buvo rastas jos kūnas, ji mirė nesulaukusi keturiasdešimties. Esu vartęs jos, septyniolikmetės, atminimo albumą, kur buvo surašyti jos ir jos bendraminčių — aistringų jaunuolių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvių — eilėraščiai, tiesa, ne tokie talentingi kaip Či Juanio.

Jaunesnysis motinos brolis irgi nuskendo. Nežinia, ar iš jaunatviško heroizmo, ar iš aistringo patriotizmo jis sugalvojo laikyti stojamuosius egzaminus į oro pajėgų mokyklą, ir tą dieną, kai buvo priimtas, nesitverdamas džiaugsmu su grupele vaikinų nuėjo prie Gan upės pasimaudyti. Kai jis nuslydo nuo lentos, jau buvo atsidūręs upės vidury, kur srovė srauniausia, o jo vadinamieji draugai dalijosi jo kelnių kišenėse rastas monetas ir, vos pastebėję, kad kažkas negerai, išsilakstė į skirtingas puses. Tikriausiai jis pats prisišaukė mirtį, tada jam tebuvo vos penkiolika, ir mano močiutė iš motinos pusės liejo gedulo ašaras.

Jos vyresnysis brolis, mano dėdė, buvo nusiteikęs ne taip patriotiškai, būdamas garbingos valdininkų giminės palikuonis, nesilinksmino su prostitutėmis ir nesidomėjo šunų pjautynėmis, užtat buvo labai modeng, tais laikais viskas, kas atklysdavo iš užsienio, būdavo be išimties laikoma modeng, išvertus šis žodis reikštų modernus. Jis vilkėjo vakarietišką švarką, ryšėjo kaklaraištį ir atrodė pakankamai šiuolaikiškai, tik džinsai tuo metu dar nebuvo populiarūs. Jo hobis buvo fotografija, o gerų fotoaparatų kainos tuo laiku buvo irgi „modernios“, jis fotografuodavo visur, pats ryškindavo nuotraukas, jis neketino tapti laikraščio fotoreporteriu, tad nuolat fotografavo svirplius. Jo darytos nuotraukos, vaizduojančios besikaunančius svirplius, kažkaip stebuklingai nesudegusios išliko iki šių dienų. Tačiau jis pats pasimirė gana jaunas nuo vidurių šiltinės, pasak mano motinos, jis jau buvo pradėjęs taisytis, kai iš godumo sušveitė visą dubenį keptų ryžių su vištos kiaušiniais ir liga staiga paūmėjo. Jo domėjimasis tuo, kas modernu, buvo beprasmis, nes jis neturėjo jokio supratimo apie modernius vaistus.