Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Mano močiutė iš motinos pusės mirė po mano motinos, palyginti su jos anksti išėjusiais vaikais, ją galima būtų laikyti ilgaamže, pragyvenusia savo dukrą ir abu sūnus. Ji mirė senelių namuose. Nebūdamas Miao-Ču karalystės palikuonis ir nepabijojęs vidurvasario karščio, aš tikrai sumokėjau savąją duoklę senajai Ču karalių sostinei, ir nebėra jokios priežasties, kodėl neturėčiau surasti vietos, kur ilsisi mano močiutė, nusivedusi mane į Dangiškųjų Rūmų Šventyklos mugę pirkti vilkelio? Apie jos mirtį man pranešė mano teta, tėvo sesuo. Tiesa, ji taip pat nenugyveno viso amželio ir irgi jau yra mirusi. Kaip čia taip nutiko, kad visi mano giminaičiai yra mirę? Nesuprantu, ar tai aš jau pasenau, ar šis pasaulis toks senas?

Kai dabar apie tai galvoju, man atrodo, kad mano močiutė tikrai buvo tarsi iš kito pasaulio. Ji tikėjo dvasiomis bei demonais ir baisiausiai bijojo pakliūti į pragarą, todėl visą gyvenimą kaupė gerus darbus, tikėdamasi kitame pasaulyje būti už tai atlyginta. Ji anksti tapo našle, mano senelis mirdamas paliko šiek tiek turto, nuo tada aplink ją nuolat tarsi musės sukiodavosi būreliai „dvasių mediumų“. Jie susimokė prieš ją ir sukurstė atsisakyti savo turto, nes tik taip išsipildysią jos norai, liepė jai naktį išbarstyti sidabrinius juanius į šulinį. Iš tikrųjų į šulinį jie įmetė metalinį sietą ir sidabras, kurį ji sumetė į šulinio dugną, atsidūrė jų piniginėse, prisigėrę jie prasitarė, ką iškrėtę, ir tai virto anekdotu. Galiausiai ji išpardavė visus namus ir pasiliko tik skrynią nuomos sutarčių, pagal kurias kadaise nuomodavo žmonėms laukus, iš jų abi su dukra ir gyveno. Vėliau, išgirdusi apie žemės reformą, mano motina prisiminė sutartis ir liepė močiutei tuoj pat surasti tą skrynią. Jos viduje rado ryšulėlį, suvyniotą į susiraukšlėjusį geltoną popierių ir įsuktą į medvilnės popierių, skirtą kamšyti langams, persigandusios, nieko nelaukdamos stvėrė ryšulėlį ir, įmetusios į krosnį, sudegino.

Mano močiutė buvo bjauraus būdo, jai kalbantis su žmonėmis vis atrodydavo, kad ji ginčijasi, su mano motina ji taip pat nesutarė, išvykdama į senelių prieglaudą, pasakė lauksianti, kol jos anūkas, tai yra aš, užaugs ir išsimokslins geriausioje šalies mokykloje, ir atvažiuos su automobiliu jos išsivežti, ir pasirūpins ja senatvėje. Tačiau vargu ar ji sužinojo, kad tas jos anūkas ne tik kad netapo tarnautoju, nesugebėjo gauti tarnybos sostinėje, bet netgi galiausiai buvo išsiųstas dirbti į kaimą perauklėjimo tikslais. Tais laikais kažkuriuose senelių namuose ji ir pasimirė. Tais visuotinio sąmyšio septyniasdešimtaisiais nieks nežinojo, ar ji gyva, ar mirusi, mano jaunesnysis brolis apsimetė turįs pažįstamų tarp revoliucionierių ir sugebėdavo važinėtis traukiniais nemokamai, todėl buvo specialiai nuvykęs jos ieškoti. Apklausė keletą senelių namų, tačiau tokio žmogaus ten nebuvo. Tada jo pasiteiravo: „ar ji turėtų būti garbingų senolių namuose, ar vienišų senelių prieglaudoje?“ Mano brolis perklausė: „o koks skirtumas tarp garbingų senelių namų ir vienišų senelių prieglaudų?“ Jie atrėžė jam labai piktai: „garbingų senolių namuose gyvena tie senoliai, kurie neturi klasinių problemų ir kurių istorija visiškai švari, o tie, kurių istorija kelia problemų arba nėra visai aišku, kur juos paskirti — keliauja į vienišų senelių prieglaudą.“ Tada jis paskambino į vienišų senelių prieglaudą. Balsas telefono ragelyje dar rūsčiau paklausė: „koks tavo ryšys su ja? kodėl apie ją teiraujiesi?“ Tuo laiku jis buvo tik baigęs mokyklą ir dar negaudavo atlyginimo, už kurį galėtų prasimaitinti, todėl išsigando, kad jo leidimas gyventi mieste bus anuliuotas, ir skubiai padėjo ragelį. Praėjo keleri metai, mokyklos ėmė vykdyti karinį instruktažą, fabrikai ir akademinės institucijos perėjo kariuomenės žinion, tie, kurie negerbė įstatymų, dabar juos jau gerbė, o ką tik iš perauklėjamojo darbo ūkio grįžusi ir mieste įsidarbinusi mano teta iš tėčio pusės laiške pranešė girdėjusi, jog mano močiutė jau dveji metai kaip mirusi.

Pagaliau išsiaiškinu, kad už dešimties kilometrų šiose apylinkėse taip vadinamame Persikų Žiedų Kaime kaip tik yra vienišų senelių prieglauda. Saulei svilinant tiesiai virš galvos, maždaug po valandos mynimo dviračiu pastebiu ligoninę su iškaba „Senelių namai“, namas visai šalia medienos apdirbimo fabriko, o aplink nematyti nė vieno persikų medžio. Kieme stovi keletas paprastos konstrukcijos dviaukščių pastatų, tačiau nematyti nė vieno senuko. Tikriausiai jie jautresni karščiui, todėl visi išsislapstė po kambarius, kur šiek tiek vėsiau.

Randu praviras kabineto duris, darbuotojas vienais marškinėliais sėdi nendrinėje kėdėje, sukryžiavęs ir pasidėjęs ant stalo kojas, įdėmiai skaito naujienas. Pasiteirauju, ar čia yra vienišų senelių prieglauda? Jis padeda laikraštį ir paklausia:

— Laikai pasikeitė, dabar nebėra prieglaudų vienišiems seneliams, visos prieglaudos vadinamos tiesiog senelių namais.

Nebeklausiu, ar dar esama garbingų senolių namų, tiesiog pasiteirauju, ar toks ir toks žmogus, kuris jau miręs, yra čia gyvenęs. Jį lengva įkalbėti, net nepaprašęs mano tapatybės pažymėjimo, paima registracijos knygą, atsiverčia pagal metus, sustoja ir dar sykį perklausia manęs velionės vardo.

— Moteris? — paklausia jis.

— Taip, — patvirtinu.

Jis pastumia arčiau registracijos knygą, kad aš galėčiau pats pasižiūrėti. Tai aiškiai mano močiutės vardas ir pavardė, amžius irgi daugmaž atitinka.

— Jau dešimt metų kaip mirusi, — su užuojauta atsidūsta.

— Taip, — pritariu, — ar jūs tada dirbote?

Jis linkteli galva. Pasiteirauju, ar pamena kaip velionė atrodžiusi?

— Leiskite pagalvoti, — jis atlošia galvą ir atsiremia į krėslo atlošą, — ar ji buvo nedidukė, liesa senutė?

Linkteliu galvą. Bet čia pat prisimenu namuose kabėjusią seną fotografiją, kurioje nufotografuota apkūni ponia. Fotografuota prieš keliasdešimt metų, jai prie šono — aš, žaidžiantis su vilkeliu, tikriausiai vėliau jos niekas nebenufotografavo. Per keliasdešimt metų žmonės gali visiškai pasikeisti, nepaisant to, kad jų kaulų struktūra lieka nepakitusi. Mano motina nebuvo aukšta, tad ir ji tikriausiai buvo nedidelio ūgio.

— Ar kalbėdama ji visada šaukdavo?

Jos amžiaus sulaukusi moteris reta kuri kalbėdama nešaukia, tačiau svarbiausia, kad vardas sutampa.

— Ar ji kada minėjo turinti du anūkus? — klausiu.

— Ar jūs jos anūkas?

— Taip.

Jis linkteli ir sako:

— Man regis, tikrai minėjo turinti anūkų.

— Ar sakydavo, kad jie vieną diena atvažiuos ir ją išsiveš?

— Sakydavo, sakydavo.

— Aš negalėjau, nes buvau tuo metu išsiųstas į kaimą.

— Buvo Kultūrinė Revoliucija, — už mane paaiškina jis. — Ji mirė sava mirtimi, — priduria.

Nepaklausiu, kaip mirė tie, kurie mirė ne sava mirtimi, tiesiog pasiteirauju, kur ji palaidota.

— Ji buvo kremuota. Mes čia visus kremuojame. Ne tik vieniši senukai, bet net ir mes po mirties būsime kremuoti.

— Miestuose sausakimša gyvų žmonių, mirusiems nebėra vietos, — padedu jam pabaigti sakinį. Dar paklausiu, — kur jos pelenai?

— Kartu su visų kitų. Žmonės čia seni, neturintys artimųjų, todėl ir pelenus jų supilame kartu.

— Ar čia yra bendros kapinės?

— E... — jis susimąsto, kaip čia geriau man atsakius.

Kaltinti reikėtų mane, sūniško nuolankumo principų nesilaikantį anūką, o ne jį, jam galiu tik padėkoti.

Išėjęs iš senelių namų, sėdu ant dviračio, galvodamas, kad net jei tas bendras kapas ir būtų, ateityje vis tiek neturėtų jokios archeologinės reikšmės. Tačiau aš pagaliau aplankiau savo mirusią močiutę iš motinos pusės, kuri kadaise nupirko man vilkelį.