Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Šiame užsitęsusiame monologe tu esi mano pasakojimo objektas, aš pats, besiklausantis savęs, tu tiesiog esi manęs refleksija.

Klausydamasis savęs paties tavyje, aš leidžiu tau sukurti ją, kadangi tu ir aš esame identiški, nepajėgiame ištverti vienatvės ir vis norime susirasti pašnekovą.

Tu kalbiesi su ja lygiai taip pat, kaip kad aš kalbuosi su tavimi.

Ji kilo iš tavęs, bet tuo pačiu yra manęs įrodymas.

Tu, kuris esi mano pašnekovas, transformuoji mano patirtis ir vaizduotę į savo santykius su ja, kol galiausiai nebeįmanoma vaizduotės atskirti nuo patirties.

Net aš pats negaliu atskirti, kiek mano prisiminimuose ir pojūčiuose yra mano asmeninės patirties ir kiek kliedėjimo, tai kaipgi tu galėtum atskirti mano patirtį nuo vaizduotės? Ir išvis — ar būtinai reikalingas toks atskyrimas? Juk, tiesą sakant, tai praktiškai neturi jokios prasmės.

Ji, kuri yra patirčių ir vaizduotės kūrinys, transformuojasi į skirtingus atvaizdus, kurie tave nuolat gundo, nes ir tu, kuris esi mano sukurtas, taip pat geidi jos, abu juk netveriame savosiose vienatvėse.

Aš esu kelyje, žmogaus gyvenimas — geras ar blogas — irgi yra kelionė, todėl savo vaizduotėje aš pasimėgaudamas keliauju drauge su tavimi gilyn į savąjį vidų, o tas gluminantis amžinasis klausimas — kas gi svarbiausia? — gali virsti į diskusiją apie tai, kas iš tikrųjų yra realu, ir su laiku peraugti į tai, kas vadinama debatais, bet gal geriau apie tai ginčijasi ir diskutuoja kiti, nes man, nugrimzdusiam į savąją kelionę, arba tau, tavojoje dvasinėje kelionėje, tokios diskusijos neturi nė menkiausios prasmės.

Savo dvasinėje kelionėje tu, kaip ir aš, eini ten, kur liepia širdis, atstumui mažėjant, aš ir tu artėjame, kol galiausiai neišvengiamai susiliejame į sunkiai beperskiriamą vienį, štai šioje vietoje būtina atsitraukti per žingsnį ir sukurti atstumą, šis atstumas yra jis, jis yra mane palikusio ir nuo manęs nusigręžusio tavęs siluetas.

Nei aš, nei mano refleksija negali regėti jo veido, užtenka vien žinojimo, kad esama silueto.

Tu, kuris esi mano kūrinys, sukūrei ją, ir josios veidas natūraliai irgi yra iliuzija, tai kam gi reikėtų jį aprašyti? Ji tėra ne kas kita, kaip prisiminimų sukeltos miglotos asociacijos, nuolat besikeičiančios, todėl ir jos atvaizdas yra gana padrikas ir persidengiantis, tad palikim ją ramybėje.

Taip vadinamosios jos daugiskaita yra tau ir man, galima sakyti, tiesiog įvairiausių jos vienaskaita atvaizdo variantų rinkinys.

Jie irgi atitinkamai yra įvairiausi jo atvaizdai. Begalinėj visatoj pilna keisčiausių būtybių, kurios nėra tu ir nėra aš. Kitais žodžiais sakant, visa tai yra mano silueto projekcijos, kurių negaliu nusikratyti, o jeigu negaliu — tai kam stengtis?

Nežinau, ar pastebėjai, bet kai aš kalbu apie save, tave, jį, ją, juos, jas — visada sakau aš, tu, jis, ji, jie, jos, tačiau beveik niekada — mes. Mano įsitikinimu, tai yra daug konkrečiau nei tuščiaviduris mes, kuris yra absoliučiai bereikšmis.

Net jei tu, jis, ji, jie, jos tėra iliuzoriniai vaizdiniai, man jie yra daug labiau apčiuopiami, nei taip vadinamasis mes. Vos tik užsiminęs apie mus, aš iškart sudvejoju, kiekgi galų gale tame esama manęs? Arba kiek esama manęs paties atspindžio — tavęs, arba tavo ir mano nusisukusio silueto — jo, arba iš manęs ir tavęs atsiradusios jos iliuzijos, arba begalinės visatos būtybių, atsispindinčių juose ir jose? Nėra nieko labiau klaidingo, nei mes.

Tačiau aš naudoju įvardį jūs: kai priešais mane yra daug žmonių, nesvarbu, ar noriu įsiteikti, ar pakritikuoti, ar esu įsiutęs, ar laimingas, ar nusižeminęs, aš visada išlaikau tvirtą poziciją, tuo metu aš labiau nei bet kada esu svarbus. Tai kokia gi prasmė iš mes, išskyrus tą neišgydomą dirbtinumą? Todėl aš dažniausiai palieku nuošaly tą baisiai išpūstą dirbtiną mes, o jei kokį kartą iš tūkstančio ir pasakau mes, tai tik kai būnu nenuoširdus arba apimtas silpnumo.

Aš pats susikūriau šitokią tvarką, kuri gali būti suvokiama ir kaip tam tikra logika ar priežasties ir pasekmės dėsnis. Šiame begaliniame nesutvarkytame pasaulyje tvarką, logiką ir priežasties ir pasekmės dėsnį žmonės išgalvojo tam, kad patvirtintų patys save, tai kodėl gi aš negalėčiau susigalvoti savo tvarkos, logikos ir priežasties ir pasekmės dėsnio? Savo tvarkoje, logikoje ir priežasties bei pasekmės dėsnyje, aš galiu pasislėpti ir gyventi ramiai bei užtikrintai.

Tačiau visos mano nelaimės, išbudintas nelaimių demonas egzistuoja tavyje, iš tiesų tu nesi apsėstas nelaimių, tas nelaimes tau prišaukiu aš, visos jos kyla iš manosios savimeilės, ir tasai aš su savo į kapus varančia savimeile myliu tik save patį.

Nežinau, ar egzistuoja dievai ir demonai, bet jie yra tavo prikelti, tu esi manosios sėkmės ir manųjų nelaimių įkūnijimas, tada, kai tu išnyksi, dievai ir demonai tą pat sekundę irgi ramiai išsisklaidys.

Aš turėčiau atsikratyti tavęs, kad galėčiau atsikratyti savęs. Tačiau kartą sukūręs tave, jau nebegaliu tavimi atsikratyti. Galvoju, kas būtų, jei aš su tavimi susikeisčiau vietomis? Kitaip sakant, aš tebūčiau tavo atspindys, o tu, priešingai, — virstum tikruoju manimi. Įdomus būtų žaidimas. Jei manimi dėtas, tu įsiklausytum į mane, aš galėčiau tapti konkrečia tavo norų išraiška, tai būtų puiki pramoga, be to, ir dar viena filosofinė mokykla, bet tada tektų viską perrašyti iš naujo.

Filosofija iš esmės juk yra intelektualinis žaidimas, matematikos ir empirinių mokslų paribiuose ji konstruoja įvairiausias sudėtingas struktūras. Vos tik struktūra sukonstruojama, žaidimas baigiasi.

Grožinė literatūra nėra tapati filosofijai, nes kyla iš suvokimo. Juk jeigu tuščias paties susikurtas ženklas, išmirkytas geisme, tam tikru laiku sugeba transformuotis į gyvą ląstelę, galinčią daugintis ir augti, tai yra daug įdomiau nei intelektualų žaidimai, tuo labiau, kad tai panašu į gyvenimą ir irgi neturi galutinio tikslo.

53

Minu išsinuomotą dviratį, vidurdienį saulei svilinant tiesiai virš galvos temperatūra siekia keturiasdešimt laipsnių, naujai išasfaltuotas kelias į senąjį Dzianglingo miestą darosi minkštas. Važiuojant pro Trijų Karalysčių miesto Dzingdžou vartus, vėjas irgi karštut karštutėlis. Greta arbatos ir vandens prekystalio bambukiniame krėsle ilsisi senutė. Jos nuskalbta, išblukusi palaidinė nerūpestingai atsilapojusi, apnuoginusi susiraukšlėjusias, tuščias krūtis, išgeriu butelį gaivinančio gėrimo, kuris akimoju atvėsina delną, ji nė nežvilgteli, ar aš padedu reikiamą sumą pinigų. Šuva nukarusiu liežuviu tįso prie vartų po arka, šnopuodamas ir seilėdamasis.

Už sienos plyti ryžių laukų lopinėliai: dar nenuimtų, prinokusių ryžių — gelsvi, naujai, antrą kartą, užsodintų — ryškiai žali. Kelias ir laukai visiškai tušti, tokiu laiku visi ilsisi namuose ir stengiasi atsivėsinti, net mašinų nė vienos nematyti.

Riedu dviračiu kelio viduriu, nuo kelio dangos, tarsi permatomos karšto oro liepsnos, kyla garai. Nugara taip žliaugia prakaitas, kad tiesiog nusivelku permirkusius marškinėlius ir apsirišu jais galvą, kad bent kiek apsisaugočiau nuo saulės kaitros. Minant greičiau, marškinėliai ima plazdėti, ir aplink ausis pajuntu šiokią tokią drėgno vėjelio užuominą.

Išdžiūvusioje dirvoje medvilnė jau sužydėjusi dideliais rausvais ir gelsvais žiedais, o vėriniai baltų žiedų — tai sezamas. Akinančioje vidurdienio saulėje neįprastai tylu, keista, kad negirdėti net cikadų ir varlių.

Bevažiuojant mano šortai irgi permirksta ir ima lipti prie šlaunų, geriau jau būtų važiuoti visai be jų. Nejučia prisimenu, kaip vaikystėje matydavau nuogai išsirengusius žemdirbius, dirbančius prie vandens rato, sunkiai sukamo įdegusiomis rankomis. Pamatę iš namų į laukus ateinančias moteris, jie užtraukdavo nešvankias populiarių melodijų dainuškas, tačiau jos būdavo dar palyginti ne tokios bjaurios, tad jas išgirdusios moterys tiesiog nusijuokdavo, o dainuojantieji tokiu būdu atsipalaiduodavo, juk argi ne tokia ir buvo pirminė šių liaudies dainelių paskirtis? Šiose vietovėse gimė darbo dainos, dar vadinamos „gongai ir būgnai nendryne“. Tačiau šiandien vandens ratai jau nebenaudojami, juos pakeitė elektra varomi drėkinimo įrenginiai, ir tokių vaizdų pamatyti nebeįmanoma.