Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Vos užpūtus žibintą, į ataką stoja uodai. Ranka nesiliauju daužyti sau per veidą, per galvą, per ausis. Kambaryje tvyro karštis ir siaubingas dvokas. Iš to džiaugsmo, kad namuose yra svetimas žmogus, šeimininkų šuo nebesitveria savam kaily ir šmirinėja pirmyn atgal, neduodamas ramybės kiaulėms, kurios nesiliaudamos kriuksi ir rausia šnipais žemę. Po lova kelios vištos, kurias užmiršo uždaryti vištidėje, baidomos šuns, niekaip negali užmigti ir kartkartėmis puola plasnoti sparnais. Nors esu labai pavargęs, bet užmigti taip ir nepavyksta. Netrukus po lova kakarinę paleidžia gaidys, o senukas knarkia taip, kad net dangūs dreba. Nesuprantu, ar tie uodai visiškai jo nekanda ir siurbia tik svetimų kraują, ar vos užmigęs jis prarado sąmonę? Visiškai nusikamavęs, išsiropščiu iš lovos, atsidarau duris ir prisėdu ant slenksčio.

Pūsteli šaltas vėjas ir aš liaujuosi prakaituoti. Aplink stūkso niūrus, tankus miškas, pro kurį prasišviečiančiame pilkame danguje nematyti nė vienos žvaigždelės. Prieš aušrą šiame mažame kalnų kaimelyje po pilkų čerpių stogais visi dar giliai įmigę. Anksčiau nebūčiau net įsivaizdavęs, kad galiu atsidurti tokioje vietoje kaip ši, kad tokiame mažame, vos kiek daugiau nei dešimt šeimų teturinčiame, kaimelyje taip smagiai praleisiu vakarą. Vėjas nupučia slogią nuotaiką dėl nutraukto vakaro. Tai dažniausiai ir vadinasi gyvenimo nenuspėjamumu.

50

Ji sako, kad jai jau gana, liaukis kalbėti!

Judu einate stačiu upės krantu, sraunus upės vanduo sūkuriuoja verpetais. Priešais matyti gilus, tykus užutekis. Toliau upės įlanka virsta tamsžalia gelme, kurios paviršius toks ramus, kad nelikę nė menkiausios raukšlelės, kelias darosi vis siauresnis. Toliau su tavimi eiti ji nebenori.

Ji sako norinti grįžti, bijanti, kad tu nustumsi ją į upę.

Tu nebesusivaldai ir klausi, ar ji išsikraustė iš proto?

Ji atsako, kad būdama šalia tokio monstro kaip tu ji pavirtusi visiška tuštuma, o jos širdis tapusi šalta ir apleista, ji negalinti nesikraustyti iš proto. Ji žino, jog tu ją atsivedei į šią pakrantę tik tam, kad, radęs tinkamą progą, nustumtum žemyn, ir ji nuskęstų, nepalikdama nė menkiausios žymės.

Eik tu po velnių! Nusikeiki nebeištvėręs.

Matai, matai, sako ji, štai ką iš tikrųjų kalba tavo širdis, štai koks tu žiaurus, tu iš tikrųjų visiškai nemyli, na, nemyli — tai nemyli, bet kam ją suvedžiojai? Kam klasta atsivedei čia prie šios bedugnės?

Matai, kad jos akys sklidinos baimės, norėtum prieiti ir ją nuraminti.

Ne! Ne! Ji neleis tau daugiau nė žingsnio žengti! Ji maldauja tavęs eiti šalin ir leisti jai toliau gyventi. Ji sako, vos jai pažvelgus žemyn į šią bedugnę, ją apimanti panika. Ji norinti kuo greičiau grįžti atgal, grįžti į savo ankstesnį gyvenimą, ir už tai, kad jį neteisingai apkaltino, ją į šią visiškai žmonių apleistą vietą atvedė toks monstras, kaip tu. Ji trokštanti grįžti pas jį, grįžti į jo mažytį kambarėlį, ir nesvarbu, kad sueities metu jis būna jai grubus ir nepakantus, ji galinti jam tai atleisti. Ji sako tik dabar supratusi, kad toks jo impulsyvumas kildavo iš meilės jai, jo apnuogintas geismas tam tikra prasme ir jai sukeldavęs aistrą, ji nebegalinti daugiau tverti tokio tavo abejingumo, jis palyginti su tavimi — šimtą kartų nuoširdesnis, o tu palyginti su juo — šimtą kartų didesnis veidmainis, tu jau seniai nuo jos pavargai, tik nepasakai to garsiai, kankini jos sielą žiauriau, nei jis kankino jos kūną.

Ji sako galvojanti apie jį, su juo ji jautusis visiškai laisva, jai reikią saugių namų, ji norinti būti namų šeimininke, jis sakė norintis ją vesti, ji tikinti jo žodžiais, tuo tarpu tu nesi sakęs nieko panašaus. Ir kai jis besimylėdamas su ja kalbėdavo apie kitas moteris, tai tik tam, kad sužadintų didesnę jos aistrą jam, o tai, ką kalbi tu, ją vis labiau ir labiau atšaldo, tik dabar ji pagaliau supratusi, kad iš tikrųjų jį mylinti, ir kad būtent toji meilė kėlusi jai nervinę įtampą. Ji pabėgusi, kad ir jam sukeltų šiek tiek kančios, bet dabar jį kankinti jau užteks. Ji jaučiasi atkeršijusi, bekeršydama ji nuėjusi netgi per toli. Tai sužinojęs jis tikrai pašėls, bet ji žinanti — jis vis tiek jos norės, jis sugebės jai atleisti.

Ji sako pasiilgusi šeimos, ir nors jos pamotė nėra gera, ji vis tiek esanti jos šeima. Jos tėvas tikrai baisiai jaudinasi ir visur jos ieško, senukas jau amžiuje, jei netausos savęs, rūpesčiai gali sugriaužti jam sveikatą.

Dar ji pasiilgusi savo bendradarbių iš laboratorijos, nepaisant to, kad jos lėkštos, nedidelio protelio ir viena kitai pavydi, tačiau jei kada kuri nors iš jų nusiperka madingą drabužį, visada nusivelka ir leidžia joms visoms pasimatuoti.

Ji norėtų tų nuolatinių triukšmingų šokių vakarėlių, kai avėdavo naujais bateliais, išsikvėpindavo, o muzika ir šviesos virpindavo pačias širdies gelmes.

Na ir kas, kad nuo jos daug stipriau trenkdavę operacine, už tai viskas būdavo švaru, viskas būdavo tvarkinga, ir kiekvienas vaistų buteliukas turėdavo savo konkretų stalčiuką, taip patogiau jį surasti — visa tai jai taip pažįstama, visa tai jai taip miela. Ji privalanti palikti šitą prakeiktą vietą, koks dar Lingšanis — visos tos kalbos visiška nesąmonė, skirta žmonių mulkinimui.

Ji sako, tai — tavo žodžiai, jog meilė tėra tik fantomas, kuriuo žmonės patys save apgaudinėja. Tu nuo pat pradžių netikėjai esant tikrąją meilę — jeigu ne vyras naudojasi moterimi, tada moteris naudojasi vyru, o tu tiesiog kuri visokias gražias pasakas, prisijaukindamas trapią žmogaus sielą. Tai vis tavo žodžiai, tiesiog tu pasakai ir iškart pamiršti, gali neigti viską, ką sakei, bet jos širdyje liko tavo šešėlis, jo neįmanoma paslėpti. Ji ima šaukti, nebegalinti toliau su tavimi eiti! Vanduo užutekyje atrodo ramus, nors dugno visai nematyti, ir ji nebegalinti toliau su tavimi eiti link tos bedugnės, jei tu pajudinsi bent ranką, ji įsikibsianti į tave ir nugarmėsianti žemyn kartu su tavimi, kad kartu susitiktumėte Pragaro valdovą!

Ji sako neturinti už ko laikytis, todėl būtų geriau, jei tu leistum jai eiti savo gyvenimo keliu, ji neketinanti tavęs apsunkinti, todėl ir tu savęs neapsisunkink, keliauk sau sveikas į Lingšanį ar į patį Pragarą, vienam juk daug patogiau. Tau visai nereikia jos nustumti, ji pati išeisianti, kuo toliau nuo tavęs, kad tu daugiau jos nebematytum, kad ji nebematytų tavęs, ir tu apie ją nebegalvok, nesijaudink dėl jos, juk tai ji tave paliekanti, todėl neturėtum jausti kaltės, neturėtum jausti gailesčio, neturėtum jaustis atsakingas, tiesiog įsivaizduok, kad jos niekada nebuvo, ir sąžinė tavęs netrukdys. Tu gi matai, kad negali net žodžio ištarti, tai todėl, kad ji palietusi skaudžią vietą, ji pasakiusi tai, kas sukosi tavo galvoje, ji išdėjusi tau viską, ko pats sau pasakyti nedrįsai.

Ji sako grįšianti atgal, grįšianti pas jį, į tą mažytį kambarėlį, grįšianti į savo operacinę, į savo namus, atnaujinsianti santykius su pamote. Ji gimusi būti vidutinybe, todėl vėl grįšianti į vidutinybės būvį ir kaip kitos vidutinybės ištekėsianti už vidutiniško jo, ir sukursianti nediduką vidutinybių lizdelį, ji daugiau nė žingsnio nebežengsianti drauge su tavimi, su tokiu monstru, kaip tu, ji tik prasmegtų skradžiai Pragaran!

Ji sako bijanti tavęs, tu kankini ją, todėl ir ji tave kankino, daugiau nebereikia nieko sakyti, ji daugiau nieko nebenorinti žinoti, ji jau viską žinanti, ir to žinojimo jai per daug, geriau jau būtų nieko nežinoti, ji norėtų visa tai pamiršti, anksčiau ar vėliau ji vis tiek viską pamirš, ir jeigu pabaigai dar reikėtų kažką pasakyti, tai ji norėtų tau padėkoti, padėkoti, kad dalį kelionės tu keliavai drauge su ja, kad išgelbėjai ją nuo vienatvės. Tačiau dabar ji dar vienišesnė, ta vienatvė vis labiau auga ir ji nebesugebanti su ja susidoroti.