Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Jis paniūniuoja keletą frazių, bet tuojau pat liaujasi ir sako:

— Negalima tiesiog taip trukdyti dvasias ir dievus, kviečiant reikia pirmiausia uždegti jiems smilkalų.

Jam begiedant, aplink nejučia susiburia nemažai žmonių, o vienas iš jų šūkteli:

— Seni, skelk kokią nešvankią dainušką!

Aplinkiniai pratrūksta juoktis.

— Aš jums geriau padainuosiu vieną kalniečių meilės dainą, — pasiūlo visai pralinksmėjęs senukas.

Ir staiga garsiai užplėšia:

Jauna mergaitė ant kalno arbatos lapelius skabo

Jaunas bernelis pakalnėj nendreles kerta

Dvi antelės tik purptelėjo ir nuskrido

Kaip mergelė su berneliu tik šast ir sukrito.

Minia unisonu šaukia „bravo“, o kažkas vėl mėgina išprovokuoti:

— Nagi, padainuok vieną nešvankią dainelę!

— Nors vieną, seni.

Senolis ima mosikuoti rankomis: „Ne, ne, ne, tai juk baisus nusikaltimas.“

— Padainuoti vienui vieną dainelę — argi tai didelis nusikaltimas?

— Seni, nesimandražink, padainuok, mes norim išgirsti!

Minioje vienas po kito ima švilpti, siaurutė gatvelė jau sausakimša, negalėdami pravažiuoti, dviratininkai mygia signalus.

— Jūs patys prisiprašėt! — įkvėptas minios senukas atsistoja.

— Padainuok apie tai, kaip Arkliabeždžionė su arbūzine šlike įsliūkino į mergelės miegamąjį.

Keletas žmonių padainuoja pradžią, minia šūkteli „bravo“, pasigirsta plojimai. Senolis nusišluosto ranka burną, nutaiso balsą, bet staiga sustoja ir žemu balsu perspėja:

— Milicija!

Visi grįžteli atgal pasižiūrėti ir netoliese už susirinkusiųjų galvų pastebi besisukinėjant raudonai apsiūtą baltakraštę skrybėlę. Minioje viens po kito ima replikuoti:

— Kas čia tokio?

— Kam rimtai žiūrėti į norą pasilinksminti?

— Argi milicija gali viską sužiūrėti?

— Jums lengva kalbėti — eisit ir nueisit, o ar aš galėsiu toliau prekiauti? — senolis, nenusileisdamas miniai, atsisėda.

Liaudies milicininkas prieina, ir minia pasipiktinusi išsiskirsto. Sulaukęs, kol milicininkas nueis, sakau:

— Garbingasis senoli, ar galėčiau pakviesti jus į savo būstą padainuoti keletą dainų? Aš palaukčiau, kol jūs baigtumėte prekiauti ir susirinktumėte prekes, tada pakviesčiau į kavinę vakarienės, kartu išgertume, ar tinka?

Senukas vis dar susijaudinęs ir nusiteikęs dainuoti, jo nebereikia įtikinėti — jis iškart sutinka:

— Gerai. Nebeprekiausiu, jau daugiau nebeprekiausiu, tuoj susirinksiu savo prekes, tik palauk, kol grąžinsiu lentas.

— Aš trukdau jūsų prekybai, — noriu išreikšti apgailestavimą.

— Tai gali palaukti, draugystė svarbiau. Aš negyvenu iš to, atvykęs į miestą parduodu keletą darbų ir taip užsidirbu šiek tiek pinigėlių smulkioms išlaidoms, jei norėčiau pramisti tik iš teptuko ir tušo, kaži, ar nebūčiau jau miręs iš bado?

Patraukiu į kavinę kitapus gatvės, užsakau gėrimų ir maisto. Netrukus jis pasirodo nešinas pora bambukinių pintinių, pririštų ant karties.

Atneša karštus patiekalus, imam valgyti ir šnekučiuotis. Jis pasakoja, kad kai jam buvo maždaug dešimt metų, jo senis išsiuntė jį į daoistų vienuolyną patarnauti prie puodų ruošiant maistą, tai buvo jo sergančio tėvo troškimų išsipildymas. Senas daoistas švietė jį knyga „Kasdienės daoizmo pamokos“, kurią vis dar galėtų pacituoti iš atminties. Senajam daoistui mirus, jam teko rūpintis vienuolynu, todėl nėra tokio daoistinio ritualo, kurio jis nemokėtų atlikti. Po žemės reformos laukai buvo išdalyti, daoistų šventiko praktikos tęsti jis nebegalėjo, valdžia įsakė jam grįžti į kaimą, kur jis vėl turėjo dirbti laukuose. Klausinėju jo apie in-jang, fengšui, penkių griaustinio pirštų techniką, žvaigždynų šokio žingsnius, fizionominę praktiką69, jis viską aiškina su tokiu užsidegimu, kad širdyje imu baisiausiai džiūgauti. Tačiau kavinėje pilna dienos reikalus pabaigusių ir pinigų užsidirbusių valstiečių, jie geria, žaidžia pirštų spėliojimo žaidimą, keldami baisų triukšmą, ir nesiliaudami ginčijasi. Sakau, kad kuprinėje turiu diktofoną, kad tai, ką jis pasakoja, yra labai vertinga medžiaga, kad, kai baigsime valgyti, norėčiau, jog jis eitų drauge su manimi į viešbutį ir padarytų keletą įrašų, jei jis ketina dainuoti, ten bus daug tyliau. Jis kreipiasi į mane:

— Pasiimk su savimi vyno, galėsime išgerti mano namuose, nes ten turiu daoistinius drabužius ir visus reikalingus indus bei apeiginius daiktus.

— Net ir demonų išvarymo kardą?

— O kaipgi be jo.

— O nurodymų lentelę, dvasių išdėstymo ir karvedžių siuntimo lentelę?

— Ir būgnų, ir gongų, ir viso kito, be ko daoistiniai ritualai neįmanomi, aš surengsiu tau parodomąjį ritualą.

— Puiku! — pliaukšteliu per kėdę, atsistoju ir kartu su juo išeinu į lauką. — Ar jūsų namai čia, apylinkės centre? — pasiteirauju.

— Netoli, netoli, aš tik pas ką nors paliksiu kartį, o tu eik į priešais esančią autobusų stotį ir palauk manęs ten.

Nepraėjus ir dešimčiai minučių, jis atskuba, rodydamas į išvažiuojantį autobusą, šaukdamas, kad šokčiau į vidų! Nesitikėjau, kad autobusas pakely taip niekur ir nestabtels, pro autobuso langą matau, kaip už kalnų blykšta ir nyksta paskutiniai saulės spinduliai. Pagaliau autobusas atvyksta į nedidelį miestuką už dvidešimties kilometrų nuo apylinkės centro, čia pat iškart apsisuka ir išvažiuoja — tai paskutinis reisas.

Miestuke tėra viena gatvelė, daugių daugiausia penkiasdešimties metrų ilgio, ir visai neaišku, ar čia esama kokių nakvynės namų. Jis liepia man palaukti, o pats pas kažką užeina. Galvoju, kad jei jau esu čia, tai turiu tiesiog atsipalaiduoti, juk susidurti su tokiu personažu, tokiu entuziastu, yra laimingas atsitiktinumas. Jis išlenda pro duris abiem rankom laikydamas dubenį, puspilnį sojų varškės, ir liepia sekti iš paskos.

Išėję už miestuko, patraukiam žvyrkeliu, dangus visai aptemsta.

— Ar jūsų namai kaime netoli šio miestuko? — klausiu.

Jis tik atsako:

— Netoli, netoli.

Mums taip beeinant, sodybų pakelėse jau darosi nebeįmanoma įžiūrėti, nusileidžia nakties sutemos, ryžių laukuose iš visų keturių pusių užkurkia varlės. Esu šiek tiek susierzinęs, bet nedrįstu daug klausinėti. Už nugarų staiga pasigirsta variklio ūžimas, ir mus aplenkia buldozeris. Jis iškart garsiai rikteli ir puola vytis, aš bėgu jam pavymui vis pasišokinėdamas, kol galiausiai įsikabaroju vidun. Šiuo kaimo keliu mus krato ir sijoja, tarsi džiovintas pupas, maždaug dešimt li, dangus visiškai juodas, tik vienintelė geltona buldozerio lempa, tarsi vienaakis drakonas, apšviečia dešimt dvidešimt žingsnių duobėto žvyrkelio, o aplink nematyti nė gyvos dvasios. Jis nesustodamas pakeltu balsu rėkaujasi su vairuotoju vietiniu dialektu, jų balsus gožia kurtinantis motoro ūžimas, ir aš negaliu suprasti nė vieno sakinio. Jeigu jie tariasi mane papjauti, aš tegaliu ramiai laukti, kol dangus išpildys mano likimą.

Sunkiai, bet galų gale pasiekiam kelio galą, priekyje pasirodo namas be menkiausios švieselės — vairuotojas parvažiavo namo. Atidaręs namo duris, senukas atiduoda keletą didelių gabalų toju. Einu šalia jo tamsoje, jausdamas siaurą taką, išsiraičiusį tarp ryžių laukų.

— Dar toli? — klausiu.

— Netoli, netoli, — vėl tą patį pakartoja jis.

Laimei, jis eina priekyje ir turi padėti praustuvę su toju , kad pademonstruotų keletą kungfu 70 judesių, žinau, kad nėra nė vieno seno daoisto, kuris nemokėtų kungfu, jei apsisukčiau ir norėčiau bėgti atgal, greičiausiai įvirsčiau į ryžių lauką ir visas išsimurkdyčiau purve. Varlių kurkimas praretėja ir tampa kažkoks liūdnesnis, terasinių ryžių laukų paviršiuje atsispindintys šviesos žiburėliai leidžia suprasti, kad mes esame ant kalno. Suku galvą, ko čia paklausus, kad jis pradėtų kalbėti. Iš pradžių pasiteirauju apie derlių, tada sakau, kad dirbti žemę yra varginantis darbas. Jis pritaria, jeigu užsiimi ūkininkavimu — nesitikėk praturtėti. Šiemet jis išleido tris tūkstančius juanių, keisdamas du kvadratinius mu ryžių lauko į žuvų tvenkinį. Klausiu, ar jis veisia gėlavandenius vėžlius? Miestuose dabar labai madinga juos valgyti, vieni sako, kad jie apsaugo nuo vėžio, kiti — kad stiprina sveikatą, juos pardavinėja už didelę kainą. Jis sako, kad tvenkiny prileidęs tik mailiaus, tad jei užveistų gėlavandenių vėžlių, argi šie nesuėstų viso mailiaus? Jis sako, kad pinigų jam netrūksta, tik sunku gauti medienos. Jis turi septynis sūnus, ir tik vyriausiasis jau vedęs, likusieji šeši laukia, kol galės pasistatyti atskirus namus, va tada ir jis galės nusiraminti, spoksoti į žvaigždes ir grožėtis nakties dangumi.