Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Priekyje tarp sunkių pilkų kalnų šešėlių sublykčioja neryškus žiburėlis. Jis sako, kad mes ten ir einame.

— Aš gi sakiau, kad netoli.

Kaimo žmonės turi tikrai savitą atstumo suvokimą.

Dešimtą valandą vakaro mes pagaliau pasiekiam nedidelį kalnų kaimelį. Jo namų viduje smilksta smilkalai ant daugybės iš medžio ir akmens iškaltų dirbinių, daugelis jų suniokoti, tikriausiai rado juos užsilikusius šventyklose ir daoistiniuose vienuolynuose po „Keturių gaujos“ prieš keletą metų organizuotos šventyklų griovimo kampanijos ir parsinešė, laiko juos atvirai išdėliojęs, o ant gegnių priklijuoti kabo daoistiniai maginiai užrašai. Pasirodo visi šeši sūnūs, vyriausiam aštuoniolika, jauniausiam — vienuolika, ir tik vyriausio, vedusiojo, nėra. Jo žmona — nedidukė moterėlė, jo motina — dar gana judri aštuoniasdešimtmetė. Jo žmonai ir vaikams sukrutus, iškart tampu ypatinguoju svečiu, man atneša karšto vandens nusiprausti ne tik veidui, bet ir kojoms, paduoda senuko šliures ir užpliko stiprios arbatos.

Netrukus šeši sūnūs atvelka gongus, būgnus, cimbolus, net didįjį ir mažąjį debesų gongus, kabančius ant medinio rėmo. Laikas sustoja, pasigirsta būgnai, senukas, apsigaubęs sena nušiurusia purpurine daoistine mantija su išsiuvinėtais in-jang, žuvų ir aštuonių trigramų atvaizdais, rankose nešinas nurodymų lentele, kardu ir jaučio ragu, leidžiasi laiptais žemyn, visiškai pasikeitęs, nusiteikęs iškilmingai, net žingsniai kažkokie pabrėžtinai lėti. Visų pirma jis uždega smilkalų lazdeles ir pasmilko jais kambaryje stovintį baldakimą. Būgnų garsų išgąsdinti kaimelio vyrai, moterys, seniai, vaikai ima grūstis pro duris ir tuojau pat prasideda gyvas daoistinis ritualas, jis manęs neapgavo.

Pradžioje jis paima dubenį skaidraus vandens ir giedodamas pašlaksto keturis namo kampus, tada apšlaksto susigrūdusiųjų palei duris kojas, ir visi ima juoktis. Tik jo vienintelio veidas nė kiek nesukruta, akys vos pramerktos, lūpos prasiviepę, atrodo labai rimtas, tarsi bendrautų su dievybėmis, minią tai dar labiau juokina. Staiga jis papurto savo daoistinės mantijos rankovę ir trenkia nurodymų lentele per stalą, juokas akimirksniu liaujasi. Jis atsisuka ir klausia manęs:

— Galiu sugiedoti: Didžiosios metų kelionės giesmę, Devynių žvaigždžių sėkmių ir nelaimių giesmę, Sūnų ir anūkų giesmę, Perkeitimo giesmę, Keturių nelaimių žvaigždžių nukenksminimo formulę, Uošvių namų durų dievybės vardų litaniją, Pasveikinimo tekstus, skirtus Žemės dievo aukojimams, Šiaurinių Grįžulo ratų dievybės iškvietimą — kurią norėtum išgirsti?

— Pradėkit nuo Šiaurinių Grįžulo ratų dievybės iškvietimo, — sakau.

— Jis skirtas apsaugoti mažus vaikus nuo ligų ir blogos lemties. Kuris iš vaikų pasakysit savo vardą, gimimo metus, mėnesį, dieną ir valandą?

— Gal Mažasis Gou71? — įsiterpia kažkas.

— Ne aš.

Ant slenksčio sėdėjęs mažas berniukas pašoka ir tuojau pat puola už žmonių nugarų. Susirinkusieji pratrūksta kvatoti.

— Ko tu išsigandai? Kai senelis sužinos tavo gimimo dieną, tu daugiau nebesirgsi, — tarpduryje atsiliepia vidutinio amžiaus moteris.

Mažasis berniukas slepiasi už žmonių nugarų, pasiryžęs geriau mirti, negu nusileisti.

Senukas sumosuoja rankovėmis ir sako:

— Nesvarbu, — o tada kreipiasi į mane, — paprastai reikia paruošti dubenį ryžių, gerai išvirtą vištos kiaušinį, jį pastatyti vertikaliai ant ryžių, uždegti smilkalus ir širdingai pasisveikinti. Vaikas turi pulti kniūbsčias, paliesti galva grindis, o po to melstis, kad jo aukas priimtų Keturių pasaulio pusių tikrasis valdovas, Imperatorius Zivei, Šiaurinės žvaigždės valdovas, devyniais supurtymais galintis išsklaidyti blogį, Pietinių Grįžulo ratų ilgaamžiškumo dievas iš Didžiosios protėvių šventyklos, abi kaimą serginčios dievybės, ankstesniųjų dinastijų giminės protėviai, Namų židinio dievybės vaikai ir provaikiai...

Tai sakydamas jis paima ritualinį kardą, iškelia jį aukštyn ir pradeda giedoti:

— Dvasia, Dvasia, jau pažaidei, dabar paskubėk grįžti atgal! Rytuose berniukas, vilkintis mėlynai, Pietuose berniukas, vilkintis raudonai, Vakaruose berniukas, vilkintis baltai, Šiaurėje juodai vilkintis berniukas parves tave atgal. Pasiklydusio ji dvasia, liaukis žaidusi, tavęs laukia ilgas ir sunkus kelias namo. Aš išmatuosiu tau kelią nefritiniu metru, kad tu pargrįžtum ten, kur tamsu ir niūru. Jeigu tu įsipainiosi Dangaus tinkle, Žemės tinkle, mano žirklės juos prakirps. Jeigu tu išalkusi, ištroškusi, pavargusi, aš turiu tau ryžių aukų. Nepasilik miške klausytis giedančių paukščių, nepasilik prie gilaus ežero stebėti plaukiojančių žuvų, Dvasia, Dvasia, greičiau grįžk namo! Nuo šiol siela saugos kūną, dvasia gins namus, šaltas vėjas nebeįsiverš vidun, vanduo ir žemė nebeperžengs ribos, kas vaikystėj tvirtas, tas senatvėj energingas, todėl nugyvenk šimtą metų ir būk stiprios sveikatos!

Jis sumosuoja ritualiniu kardu, nupiešia ore didžiulį ratą, išpučia kiek begalėdamas žandus ir ima triūbyti į jaučio ragą. Po to atsisuka į mane ir sako:

— Dabar turėčiau nupiešti talismaną, kuris, nešiojamas ant juosmens, atneštų didelę laimę!

Nesuprantu, ar jis pats iš tikrųjų tiki savo magijos menu, tačiau jo rankų gestai, kojų judesiai, lengvi žingsneliai ir veido išraiška rodo jį esant įsijautus. Juk tai, kad jis atlieka daoistinius ritualus savo paties namuose, padedamas šešių sūnų, supamas kaimo žmonių giliausios pagarbos ir įvertintas tokio supratingo svečio, negali jo nedžiuginti.

Toliau jis atlieka užkalbėjimą, šaukiasi Dangaus ir Žemės, ir kuo toliau, tuo neaiškesni darosi jo žodžiai, tuo sudėtingesni ir beprotiškesni darosi jo judesiai, sukdamas ratus aplink pailgą stalą, jis pademonstruoja įvairiausias kovų menų su kardu technikas. Šeši jo sūnūs, sekdami jo balso aukštumą ir šokio žingsnelių kombinacijas, vis energingiau muša gongus ir būgnus, demonstruodami vis naujas variacijas. Ypač akį patraukia būgnus mušantis jauniausias vaikinukas, kuriam nusimetus švarkelį matyti tamsi oda, virpantys raumenys ir kaulai. Lauke susirinkusiųjų vis daugėja, stumiami minios stovėjusieji priekyje peržengia slenkstį ir būriuojasi kampuose palei sienas, kai kurie susėda ant žemės.

Sulig kiekvieno ritualo pabaiga susirinkusieji drauge su manimi puola ploti ir pritarti šūksniais, tai dar labiau džiugina senolį, kuris nė kiek nesivaržydamas iššaukia vieną po kitos visas jo širdyje tūnančias dievybes, po truputį įeidamas į savotišką apsvaigimo ir pamišimo būseną. Ir tik kai mano diktofone pasibaigia juostelė, ir aš jį išjungiu, kad apsukčiau kitą pusę, jis irgi stabteli. Kambaryje ir lauke susirinkę vyrai ir moterys nepaprastai įsijautę, vieni per kitus šneka, juokauja, eiliniai kaimo susirinkimai tokie smagūs tikrai nebūna.

Senolis, nusibraukęs rankšluosčiu prakaitą, baksteli pirštu į keletą šalia sėdinčių mergaičių ir sako:

— Jūs irgi padainuokit šiam mokytojui kokią dainą.

Mergaitės pradeda kikenti bei čiauškėti ir, kiek pasiginčijusios, išstumia į priekį vieną, vardu Maomei. Ši laiba kaip šakelė mergaitė tėra vos keturiolikos ar penkiolikos, tačiau jai visai netrūksta pasitikėjimo savimi, mirksėdama didelėmis akimis ji paklausia:

— Ką man padainuoti?

— Padainuok kalniečių meilės dainą.

— Padainuok „Dvi sesulės tekėjo“.

— Padainuok „Gėlelės keturių metų laikų“.

— Padainuok „Kaip dvi sesulės tekėdamos raudojo“, ši daina labai graži, — pasiūlo pusamžė moteris prie durų.