Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

54

Tu nuolat ieškai savosios vaikystės, tai jau tapo liguistu apsėdimu. Tau būtina surasti kiekvieną vaikystės vietą, kiekvieną atminties kiemą ir skersgatvį.

Tu prisimeni, kaip kartą gyvenai viršutiniame apleisto namo aukšte, apačioje buvo vieni griuvėsiai, nežinia, ar čia būta bombos sprogimo, ar gaisro, tačiau po to namas nebebuvo atstatytas. Tarp griuvėsių ir išgriuvusių sienų žėlė daugybė šėryčių103, atkėlęs sudužusią plytą ar suskilusią čerpę, visada galėdavai rasti svirplių. Buvo ypatingai protingų svirplių rūšis, vadinama Juodaisiais šilkakremiais, spaustuvinio tušo juodumo lengvutėliai sparneliai virpėdami skleisdavo keistą garsą. Dar buvo vadinamieji Geltonieji vikšrai, jie buvo dideli, dideliais dantimis ir gerai kaudavosi, vaikystės metais ant tos griuvėsių krūvos išgyvenai nuostabių akimirkų.

Tu taip pat prisimeni, kaip gyvenai labai giliame vidiniame kieme su didžiuliais juodais dvivėriais vartais, metalinius vartų žiedus pasiekdavai tik pasistiebęs ant pirštų galiukų. Pravėrus didžiulius sunkius vartus, tekdavo apeiti aplink vadinamąją šešėlinę sienelę, toji sienelė iš abiejų šonų turėjo po vienaragio galvą, iškirstą iš akmens ir visad blizgančią, nes maži vaikai, kaskart įeidami ir išeidami, būtinai turėdavo pačiupinėti. Už šešėlinės sienelės buvo drėgnas galinis kiemelis, pilnas priaugęs samanų, kadangi ten nuolat būdavo pilamas vanduo, neatsargiai bėgdamas, galėdavai paslysti ir pargriūti. Tuo metu tu laikei porelę baltakailių, raudonakių triušių. Vieną metaliniame narve sudraskė geltonoji žebenkštis. Kitas tiesiog kažkur dingo, ir tik po kelių dienų nuėjęs pažaisti į galinį kiemelį, radai jį prigėrusį šlapimo kubile, visas kailiukas buvo išmirkęs purve. Paėjęs į šoną dar ilgai žiūrėjai, bet po to, kiek save pameni, į galinį kiemelį kojos niekada nebekeldavai.

Taip pat prisimeni, kaip gyvenai kieme su apvaliais vartais, jame augo aukso geltonumo chrizantemos ir purpurinio raudonumo gaidžio skiauterėlės104, kas čia žino, gal būtent dėl tų žiedų tame kieme nuolat būdavo ypatingai šviesu ir saulėta. Kiemo gale buvo nedideli varteliai, juos pravėrus, akmeniniai laipteliai leidosi tiesiai į ežerą. Rudens vidurio šventės metu, naktį, suaugusieji atsidarydavo tuos vartelius, nukraudavo stalą mėnulio pyragėliais, moliūgų sėklomis, sėdėdavo, valgydavo, gerdavo arbatą ir grožėdavosi mėnulio atspindžiu ežero paviršiuje. Gilus ir ramus ežeras būdavo visiškai tuščias, virš jo kybodavo skaisti pilnatis, o jame virpėdavo ištįsęs jo atspindys. Kartą nakčia tu nuėjai ten vienas ir atstūmei vartelių sklendę — tykūs, juodi ežero vandenys tave labai išgąsdino, jo grožis buvo per daug gilus, mažam vaikui nepakeliamas, todėl iškart sprukai atgal. Vėliau sutemus eidamas pro šalį niekada nebedrįsdavai tos sklendės net paliesti.

Dar prisimeni, kaip gyvenai name su sodu, bet iš atminties iškyla tik tavo didelio kambario pirmame aukšte plytelių grindys, ant kurių galėdavai žaisti stiklo karoliukais, nes motina neleisdavo tau žaisti sode. Tuo metu tu sirgai, beveik visą laiką praleisdavai gulėdamas lovoje, daugiausia ką galėdavai veikti — tai savo kambaryje žaisti su dėžute, pilna įvairiausių stiklinių rutuliukų. Kai motinos nebūdavo, tu atsistodavai ant lovos, įsitverdavai į lango rėmą ir žiūrėdavai į garlaivių prieplaukoje plevėsuojančias visų vaivorykštės spalvų signalines vėliavėles, virš Jangdzės nuolat pūsdavo stiprūs vėjai.

Tu sugrįžti aplankyti šitų senų vietų, bet nieko neberandi. Nebėra tos griuvėsių krūvos, nebėra to dviaukščio namelio, nebėra tų didingų juodų vartų su kabančiais metaliniais žiedais, už vartelių nėra tylaus skersgatvio palei namą, ką jau kalbėti apie galinį kiemą už šešėlinės sienelės. Tikriausiai ta vieta, tas kiemas jau virto asfaltuotu keliu, pilnu krovininių sunkvežimių, mygiančių garso signalus, keliančių nuo žemės dulkes ir popierines ledo pakuotes, tarpmiestinių autobusų su išdužusiais langais, ant stogo vežančių lagaminus, didelius ryšulius ir mažus ryšulėlius, pilnus iš čia į kitur, ir iš kitur į čia gabenamų parduoti vietinių produktų, gatavų drabužių ir kitokių prekių, viską aplink nuklojant pro langus spjaudomomis arbūzų sėklomis ir cukranendrių žievėmis. Nebėra samanų, nebėra apvalių vartų, nebėra aukso geltonumo chrizantemų, nė purpurinio raudonumo gaidžio skiauterėlių, nebėra ežero paviršiuje ištįsusio mėnulio atspindžio, nebėra taip bauginusios tykios gelmės ir vienatvės, vietoj to — vienodi, standartiniai, paprastos konstrukcijos raudonų plytų namai, kurių koridoriai užgriozdyti ekonomiškomis krosnelėmis prie kiekvienos šeimos durų — po vieną, tarsi sargybinį. Jangdzės krantinėje daugiau nebegirdėti vėjyje besiplakančių signalinių vėliavėlių, vien tik sandėliai, sandėliai, sandėliai, krautuvėlės, sandėliai, krautuvėlės, cementas storuose popieriniuose maišuose, cheminės trąšos plonuose plastikiniuose maišuose ir triukšmingas rėkavimas ar riaumojantis dainavimas, atsklindantis iš garsiakalbių.

Taip ir klaidžioji be vietos, iš miesto į miestą, iš apylinkės centro į rajono centrą, tada į provincijos centrą, tada iš kito provincijos centro į kitą rajono centrą, tada į kitą ir dar kitą apylinkės centrą, vėliau pravažiuoji pro tokį ir tokį rajono centrą, tada grįžti į tokį ir tokį provincijos centrą. Kartais, visai be priežasties, kokiame siaurame skersgatvyje, kurį miesto planuotojai pražiūrėjo arba nesuko sau dėl jo galvos, arba net neketino nieko daryti, arba negalėjo nieko padaryti, net jei ir ketino, tu staiga pamatai atlapotus seno namo vartus ir sustoji, žvelgdamas į kieme ant bambukinių karčių išdžiaustytus skalbinius, tarsi tereiktų žengti dar vieną žingsnį, ir galėtum grįžti atgal į savo vaikystę, o išblukę prisiminimai vėl atgytų.

Įžengęs vidun, supranti, kad kur beeitum, visur įmanoma aptikti tavo vaikystės pėdsakų: plūdenų prižėlę tvenkiniai, mažų miestukų alkoholio krautuvėlės, žemyn į gatvę besidairantys mansardų langai, akmeniniai arkiniai tiltukai, po tiltukais praneriančios dengtos valtys, nuo namų link upės vedantys akmeniniai laipteliai, seni, nebenaudojami, išdžiūvę šuliniai — visa tai susiję su tavo vaikystės prisiminimais ir sužadina neįveikiamą liūdesį, ir jau nebesvarbu, ar tu, būdamas vaikas, iš tikrųjų esi buvęs tose vietose. Pavyzdžiui, nedideliame miestelyje prie jūros tie seni namai pajuodusiom čerpėm ir kvadratiniai staliukai prie kiekvienų durų, kur geriama atvėsinta arbata, sukelia tau nostalgiją. Arba, pavyzdžiui, Tang dinastijoje gyvenusio Lu Guimengo kapas, kuriame greičiausiai telikę tik jo drabužiai ir kepurė, kažkokios senos tau negirdėtu pavadinimu mokyklos galiniame kieme visas apaugęs vynuogienojais ir laukinių kanapių lapais, šalia — dirbamas laukas ir keli medžiai, besileidžianti vidurdienio saulė — visa tai užkrečia tave nenusakoma melancholija. Anksčiau net sapne nesapnuota, apleista, tuščia budistinė pagoda apylinkėse, mediniai miao kaimelio namai ant polių pusiaukelėje į kalno viršūnę — visa tai mėgina tau kažką pasakyti. Nenusikratai įtarimo, kad esi gyvenęs praeitą gyvenimą, iš kurio kai kuriuos prisiminimus atsinešei į šį gyvenimą, arba galbūt tai yra namai, į kuriuos sugrįši ateinančiame gyvenime? Ar gali būti, kad prisiminimai — tarsi vynas, kuris po fermentacijos proceso virsta aromatingu skysčiu ir vis tave svaigina?

Kas iš tikrųjų yra vaikystės prisiminimai? Kaip juos patikrinti? Tiesiog saugok juos savo širdy, kam gi juos tikrinti?

Staiga tau pasidaro aišku, kad ta vaikystė, kurios tu ieškai, neprivalo turėti konkrečios vietos. Juk argi ne taip pat yra ir su vadinamąja gimtine? Todėl visai nekeista, kad melsvi dūmai, virstantys iš mažo miestelio čerpiniais stogais kaminų, dumplės, dūsaujančios palei krosnį, tie mažyčiai ryžių gelsvumo vos vos permatomi vabzdžiai trumpom užpakalinėm ir ilgom priekinėm kojelėm, kalniečių namuose žemėje iškasti ugniakurai ir ant sienų kabantys moliu užklijuoti mediniai kubilai-aviliai — visa tai kelia nostalgiją ir pavirsta tavo susapnuota gimtine.