Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tik ne man, man šamanai kaip tik patinka, aš juos myliu! Mergina apsiveja tave rankomis ir ištiesia savo putlų delną. Pažiūrėk, ar aš turėsiu pinigų? Stumdama šalin kitų rankas, ji sako, man nesvarbu jokios ten meilės nei karjeros, man tik reikia vyro, turtingo vyro.

Gal tu tiesiog susirask sau kokį senį? Pajuokauja kita mergina.

Kodėl būtinai senį? Perklausia mergina putliomis rankomis.

Juk seniui mirus, visi pinigai atiteks tau. O tada galėsi susirasti sau jauną mylimąjį. Sarkastiškai mesteli ji.

O jeigu nemirs? Argi tai ne tragedija? Nebūk tokia niekinga! Paprieštarauja putliarankė anai merginai.

Ši minkšta, putli ranka yra labai erotiška, sakai.

Visi ima ploti, švilpti ir rėkauti.

Skaityk mano delną! Liepia ji, o jūs visi liaukitės pertraukinėti!

Sakydamas, kad ši ranka labai erotiška, tu kalbi rimtai, tai reiškia, kad ši ranka pritraukia daug gerbėjų, todėl sunku išsirinkti ir sunku perprasti, kas yra gerai.

Turėti daug gerbėjų nėra blogai, bet kaip su pinigais? Sumurma ji.

Visi prunkšteli iš juoko.

Tie, kurie nesiekia pinigų, bet siekia meilės — neturi meilės, o tie, kurie siekia pinigų — neturi pinigų, bet turi daug įsimylėjusių gerbėjų, toks likimas, griežtai konstatuoji.

Visai neblogas likimas! Šūkteli viena iš merginų.

Moteris putliomis rankomis užriečia nosį, jeigu neturėsiu pinigų, kaipgi aš apsirengsiu? Kol rengiuosi gražiai, tol galiu nesijaudinti, kad neliks, kas manęs geidžia?

Gerai pasakyta! Įsiterpia kitos merginos.

O tu tik ir nori, kad visos merginos aplink tave sukinėtųsi, tikras goduolis! Sako mergina tau už nugaros, ar tu mylėsi jas visas?

Bet juk tu taip trokšti tokios nuostabios nakties, sakai, kad myli kiekvieną ranką ir kiekvienos iš tų rankų geidi.

Ne, ne, ne, tu myli tik save patį! Visos ima mojuoti rankomis ir prieštaraudamos šaukti.

57

Į Šennongdzia patenku iš šiaurinės pusės per Fangsianį, kur dar ir šiandien sklando gandai apie Laukinį žmogų. Čingų dinastijos pabaigos „Jun Jangfu analuose“ minima, kad šiame aštuonis šimtus li iš pietų į šiaurę nusidriekusiame miške „visą dieną riaumoja tigrai ir šūkauja laukiniai orangutangai.“ Visai neketinu čia atlikinėti tyrimo apie Laukinį žmogų, tiesiog noriu pažiūrėti, ar tas pirmykštis miškas dar egzistuoja. Nesu ypatingai užsidegęs misionieriška aistra išsaugoti miškus, žinoma, tai svarbu, bet aš tiesiog ilgai ir sunkiai leidausi nuo Jangdzės aukštupyje esančios plynaukštės bei aukštų kalnų, ir būtų tikrai labai apmaudu nepasinaudoti proga ir pusiaukelėje nepamatyti šio kalnų regiono. Tikslo neturėjimas irgi yra tikslas, savęs paties paieškos tampa tam tikru tikslu, kai nebesvarbu, ko ieškoma. Bet juk ir pats gyvenimas iš esmės neturi tikslo, jis yra tiesiog keliavimas tolyn.

Naktį lietus pila kaip iš kibiro, iki ryto apmąžta, bet visai nesiliauja. Abiejose kelio pusėse nieko panašaus į mišką: kalno šlaitas apsirangęs vijokliais ir aktinidijomis, upė ir kalnų upokšnis virtę purvinai geltona srove. Į apylinkės centrą atvykstu vienuoliktą valandą dienos ir iškart patraukiu į miškų ūkio nakvynės namus, tikėdamasis rasti, kas pavežtų gilyn į mišką, bet pataikau tiesiai į trijų lygių kadrinių darbuotojų pasitarimą. Nelabai žinau, kokių trijų lygių, tik suprantu, kad pasitarimas susijęs su mediena.

Vidurdienį kadriniai darbuotojai susėda papietauti, išgirdęs, kad esu rašytojas iš Pekino, atsakingasis skyriaus viršininkas pakviečia mane prisėsti kartu, suorganizuoja man mašiną, kurios vairuotojas prisėda šalia ir ima raginti mane gerti.

— Nėra tokio rašytojo, kuris negertų! — šis skyriaus viršininkas ganėtinai apkūnus ir tiesmukas.

Karšta ryžių degtinė iš didelių molinių dubenėlių maloniai slenka gerkle, visų veidus išmuša raudonis. Negaliu jų nuvilti, todėl geriu, kiek galėdamas. Pavalgius ir tiek išgėrus, mano galva apsvaigsta, o vairuotojas — išvis nebepajėgus vairuoti.

Susirinkusieji toliau tęsia posėdį, vairuotojas nusiveda mane į vieną iš svečių kambarių, kur susirandame lovas ir išmiegame iki pat vakaro.

Vakarienei liko sočiai maisto ir gėrimų, todėl mes vėl prisigeriame. Man belieka pasilikti svečių namuose per naktį. Atėjęs vairuotojas sako, kad kalnų upės nuplovė kai kuriuos kelius, todėl sunku pasakyti, ar rytoj galėsime važiuoti. Puiki proga atsigauti, ir jis tuo labai patenkintas.

Naktį skyriaus viršininkas ateina su manimi pasišnekėti, klausia, kokius patiekalus valgo banketuose sostinėje? Kas patiekiama pirmiausia? Kas patiekiama po to? Jis sako, kad buvusieji Pekino Imperatoriškuose rūmuose pasakoja, jog ruošiant valgį Imperatorei Našlei būdavo nušaunama šimtas ančių, ar tiesa? Ar senoji Pirmininko Mao rezidencija Džongnanhai vis dar atvira lankytojams? Ar esu matęs sulopytas Pirmininko pižamas, kurias rodė per televizorių? Aš irgi pasinaudoju proga paklausinėti jo vietinių istorijų.

Jis pasakoja, kad iki Išsivadavimo čia nebuvo daug žmonių, medžius kirto ir leido į upę, kur juos rišdavo tik viena šeima Nanhe ir viena Douhe, medienos eksportas siekė 150 kubinių metrų per visus metus. Nuo čia iki pat Šennongdzia gyveno vos trys šeimos. Iki pat šešiasdešimtųjų miškas išliko nesuniokotas. Po to nutiesė greitkelį ir viskas pasikeitė, eksportas dabar išaugęs iki 50 000 kubinių metrų medienos kasmet, padidėjus gavybos apimtims, padidėjo ir gyventojų skaičius. Anksčiau kiekvienais metais nugriaudėjus pirmajam pavasariniam griaustiniui, kalnų upėse atsirasdavo žuvies, užtvenkus bambukiniais krepšiais upių žiotis, vienu kartu būdavo galima pasigauti pilną krepšį, o šiandien žuvies net neparagausi.

Pasiteirauju, kokia šio miestelio istorija. Jis nusiauna batus, sukryžiuoja kojas ant lovos ir sako:

— O dėl istorijos, tai ji labai sena, ne per toliausiai nuo čia, sename kalnų urve, jie atrado pirmykščio žmogaus dantis!

Jis pastebi, kad pirmykštis žmogus mane nelabai domina, ir pradeda pasakoti apie laukinį žmogų.

— Susidūrus su šiuo padaru, jis puola tave už pečių ir ima purtyti tol, kol tau visiškai apsisuka galva, tada ima garsiai kvatotis, nusisuka ir nueina sau.

Įtariu, kad jis tai išskaitė senosiose knygose.

— O jūs esat sutikęs laukinį žmogų? — klausiu.

— Jau geriau jo nesusitikti. Šitas padaras yra didesnis už žmogų, dažniausiai virš dviejų metrų, kūnas apaugęs raudonais gaurais, o galva — ilgais plaukais, kalbėti apie jį yra viena, bet realiai susitikti — tikrai baisu. Vis dėlto jis šiaip jau žmonių nepuola, jeigu jie nepuola jo, dar jis gali ištarti jijijaja, o pamatęs moterį — smarkiai nusiviepia.

Visa tai jis yra girdėjęs, tikriausiai tai pasakojama jau kelis tūkstančius metų, jo istorijos man nėra negirdėtos, todėl jį pertraukiu:

— Ar kas nors iš jūsų darbuotojų yra jį matę? Aš nekalbu apie kaimiečius ir kalniečius, turiu galvoje jūsų miškų ūkio skyriuje dirbančius žmones, ar jie yra matę?

— Kaipgi nebus matę. Songbodženio Revoliucinio komiteto pirmininkas su keletu kitų žmonių sėdėjo nedideliame džipe, kai jiems kelią pastojo laukinis žmogus, tuo metu jie buvo taip persigandę, kad tik sėdėjo ir sekė akimis, kaip jis nutolsta. Visi jie — kadriniai mūsų miškų ūkio darbuotojai, mes juos visus pažįstame, su visais puikiai sueiname.

— Tas įvykis su Revoliucinio komiteto pirmininku nutiko prieš keletą metų, o pastaruoju metu ar yra kas jį matęs?

— Ieškoti laukinio žmogaus atvyksta labai daug žmonių, kasmet po kelis šimtus, iš skirtingų šalies vietovių, iš Centrinės socialinių mokslų akademijos, dėstytojai iš Šanchajaus universiteto, netgi kažkas iš Karinių pajėgų politinio komiteto, o pernai buvo atvykę du iš Honkongo — verslininkas ir gaisrininkas, bet mes jų neįleidome.