Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Nusprendžiu pasidairyti, išeinu iš kambario ir pro pagrindines duris patenku į priešais pastatą esantį skverą, prie šlaito tekantis sraunus upeliūkštis saulės šviesoje atrodo žalsvai mėlynas. Iš visų keturių pusių stūgsantys žali kalnai nors ir ne miškingi, bet apaugę vešlia augmenija, porą kilometrų šlaitu žemyn driekiasi kelias, skirtas motorinėms transporto priemonėms ir vedantis į rezervato viduryje įsikūrusį nedidelį miestelį. Kairėje pusėje stačių, žalių kalnų papėdėje stovi mokykla, stadione nė vieno moksleivio, greičiausiai visi sėdi pamokose. Šio kalnų miestelio mokytojai negalėtų mokyti vaikų laidotuvių raudų. Aplink visiška tyla, girdėti tik vėjo ūžavimas kalnuose ir upės gurgėjimas. Paupyje laikinai pastatyta darbininkų pašiūrė, tačiau lauke prie jos žmonių nėra. Dainavimas nejučia nutyla.

Grįžtu į kambarį ir atsisėdu už darbo stalo priešais langą, ketindamas išsirinkti ir nusirašyti keletą liaudies dainų, bet vėl išgirstu dainuojant, tarsi po didžiulės kančios ramiai ir nesulaikomai lašėtų liūdesys. Labai keista, privalau išsiaiškinti, kas čia galų gale dedasi: ar iš tikrųjų kažkas dainuoja, ar man jau nebegerai su galva? Pažvelgiu aukštyn — garsas sklinda kaip tik man už nugaros, apsigręžiu, jis virpa ore, tarsi šilko gija. Vėjyje plevenantis voratinklis — ir tas turi formą, o čia jokios formos, neįmanoma pagauti. Sekdamas paskui garsą, užsilipu ant sofos ranktūrių ir aptinku, kad jis sklinda pro ventiliacijos langelį virš balkono durų. Prisitraukiu kėdę ir atsistoju ant jos, stiklas gražiai nupoliruotas, tik per dulkių sluoksnį sunku ką nors įžiūrėti. Atidarau langelį, garsas nusklinda į balkoną. Nulipu nuo kėdės ir atidarau duris — garsas nuvinguriuoja balkono lubomis. Išsinešu kėdę, vėl atsistoju ant jos, bet taip aukštai nepasiekiu. Anapus balkono — nedidukas saulės nušviestas cementinis kiemelis, perkirstas vielos, ant jos džiūsta mano rūbai, kuriuos ryte išsiskalbiau, jie tikrai negalėtų dainuoti. Toliau ant kalno šlaito matyti tvora, už tvoros stūkso žolynais ir beverčiais medžiais apžėlęs kalno šlaitas ir jokio takelio. Nusileidžiu iš balkono į saulėkaitą, garsas pasidaro šiek tiek aiškesnis, regis, sklinda tiesiai iš saulės. Prisimerkiu ir įsistebeiliju į saulės šviesą, ten girdėti aštrus metalo dunksėjimas. Iš pradžių negaliu nieko įžiūrėti, po kurio laiko akinanti saulė virsta melsvai juodu apskritimu, prisidengiu akis ranka ir pamatau kalno viduryje ant plikos uolos judant keletą labai mažų žmonių siluetų, metalinis garsas atsklinda iš tos tolimos vietos. Patraukiu ten ir po kurio laiko jau įžiūriu keletą akmenskaldžių, vienas, regis, apsivilkęs raudoną liemenę, o kiti išsirengę iki pusės ir sunkiai skiriasi nuo rudos skaldomos uolos paviršiaus. Jų dainavimas, nešamas vėjo, sklando saulėkaitoje tai garsiau, tai tyliau.

Mane aplanko mintis, kad galėčiau geriau juos įžiūrėti per savo fotoaparato objektyvą, todėl grįžtu į kambarį jo pasiimti. Pasirodo, iš tikrųjų dainuoja žmogus su raudona liemene, mojuodamas milžinišku kūju, ir jo aukštas balsas primena moters raudą, jis išlaiko pauzę, skaldant uolą, o tada kiti pusnuogiai vyrai, ritmingai skaldydami, jam atitaria.

Greičiausiai jie pastebi mano fotoaparato lęšyje atsispindintį saulės blyksnį ir liaujasi dainavę. Akmenskaldžiai nustoja dirbti ir sužiūra mano pusėn. Negirdėti visiškai jokio garso, mirtina tyla ima deginti. Džiaugiuosi įsitikinęs, kad man nepasimaišė galvoj ir kad mano klausa normali.

Grįžtu atgal į kambarį, ketinu ką nors parašyti, bet ką? Gal galėčiau aprašyti akmenis skaldančių vyrų dainą, bet paėmęs rašiklį, nebegaliu išspausti nė žodžio.

Galvoju, kad būtų visai neblogai susirasti juos ir pasikviesti kartu išgerti bei pasišnekėti, būtų puikus būdas atitrūkti nuo savo paties minčių, todėl padedu rašiklį ir išskubu į miestelį.

Išėjęs iš nedidelės krautuvėlės, nešinas buteliu degtinės ir pakeliu žemės riešutų, susiduriu su draugu, paskolinusiu man atspaustą knygą, jis sako turįs sukaupęs daugybę ranka rašytų kalniečių liaudies dainų, kaip tik tai, ko aš taip ieškojau, todėl pakviečiu jį užeiti pasišnekėti. Jis sako dabar turįs darbų, bet sutinka užeiti po vakarienės.

Vakare laukiu jo iki dešimtos valandos, viešbutyje esu vienintelis svečias, aplink tvyro bauginanti tyla. Jau imu gailėtis, kodėl nepasikviečiau anų akmentašių, kai staiga išgirstu beldimą į langą. Atpažįstu jo balsą ir atidarau langą. Jis sako niekaip negalėjęs įeiti pro pagrindines duris, apačioje budinčios registratūros merginos užrakino duris ir greičiausiai nuėjo miegoti. Paimu iš jo žibintuvėlį ir popierių ryšulį, jis įsiropščia pro langą vidun ir mane apima džiugus jaudulys. Skubiai atidarau ryžių degtinės butelį ir įpilu po pusę arbatinio puodelio kiekvienam.

Nebeatpažįstu jo veido bruožų, tik prisimenu jį buvus liesą ir žemą, atrodydavo drovus ir silpnavalis, bet, pradėjus kalbėti, atsiskleisdavo gyvenimo nesutriuškintas entuziazmas. Jo išvaizda visai nesvarbi, mane džiugina tos brangenybės, kurias jis praskleidžia man prieš akis. Jis nuvynioja laikraščius, viduje, be keleto sąsiuvinių, daugybė baisiausiai sutrintų lapelių su ranka užrašytomis liaudies dainos, kurie keliaudavo iš rankų į rankas. Puolu skaityti vieną po kito, pastebėjęs mano pasigėrėjimą, jis kilniadvasiškai sako:

— Jeigu kas nors patinka, gali nusirašyti. Šiuose kalnuose buvo daugybė liaudies dainų, jeigu būtum susiradęs kokį seną dainių, jis nebūtų galėjęs išdainuoti jų visų, net jei dainuotų ištisai kelias dienas ir naktis.

Tuo pačiu užklausiu jo apie dainą, kurią dainavo kalnuose dirbę akmenskaldžiai.

— O, jie dainuoja falcetu, atkeliavo iš Badongo, miškai šioje kalno pusėje buvo visai iškirsti, todėl jie buvo priversti eiti skaldyti akmenų.

— Ar esama skirtingų melodijų ir tekstų?

— Melodijų yra keletas, bet tekstai dažniausiai improvizuojami, jie dainuoja, kas tuo metu ateina į galvą, daugiausia tai grubūs tekstai.

— Naudoja daug vulgarių žodžių ir keiksmažodžių?

— Šie akmenskaldžiai ištisus metus būna iškeliavę į tokias vietas, kur nėra moterų, todėl išsilieja ant uolų, — sako jis šypsodamasis.

— O kodėl melodija, kurią girdėjau, buvo tokia liūdna ir slegianti?

Jis pakraipo galvą:

— Tokia jau jų struktūra, neįsiklausius į žodžius, gali priminti graudžią raudą, bet pasiklausius geriau, paaiškėja, kad žodžiai neturi jokios prasmės. Štai pažiūrėk.

Iš popierių ryšulio jis ištraukia sąsiuvinį, atverčia konkrečią vietą ir duoda man perskaityti. Po dainos pavadinimu „Sutemų užrašai“ eina tekstas:

Laimingą dieną laimingu laiku Dangus ir Žemė prasiveria.

Jaunavedžių šeimos ir draugų būrys prašo dainininko ir būgnininko

Vesti į aikštę, giesmių dainą pradėjus.

Vienas du trys keturi penki, metalas medis vanduo ugnis ir žemė,

Vesti dainą nėra taip jau lengva,

Nė burnos nepravėrėm, o jau prakaituojam.

Naktis gili ir žmonės nurimę, mėnesiena ir prorečiui žvaigždės,

Mes pasiruošę dainą pradėti.

Pradėti ilgą — naktis per gili,

Pradėti trumpą — iki aušros neužteks.

Nei ilgą, nei trumpą reikia pradėti,

Kad pritariantys dainininkai laiko negaištų.

Vienas atveria Dangų, Žemę ir Vandenį,

Du atveria Saulės, Mėnulio ir Žvaigždžių šviesą,

Trys atveria Penkias pasaulio puses,