Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Keturi atveria Žaibų Deivę,

Penki atveria Pangu, atskyrusį Dangų nuo Žemės,

Šeši atveria Tris Imperatorius,

Penkis Karalius ir visus buvusius valdovus,

Septyni atveria Juodąjį Liūtą, Baltąjį Dramblį, Geltonąjį Drakoną ir abu Feniksus,

Aštuoni kviečia vartus saugančius piktuosius šunis,

Devyni kviečia Če, Liangą ir Vangą — kalnų ir miškų piktąsias dvasias,

Dešimt kviečia tigrus, leopardus, vilkus ir šakalus,

Prašom jūsų pasislinkti ir sustot iš šonų,

Leiskit pritariantiems dainininkams įžengti į aikštę giesmių!

— Kaip nuostabu! — aikteliu iš susižavėjimo, — iš kur tu tai gavai?

— Tai dar iš tų laikų, kai pradinėje kalnų mokykloje dirbau mokytoju, ten paprašiau vieno seno dainiaus padainuoti ir užrašiau.

— Kalba tikrai labai graži, plaukia tiesiai iš širdies ir visiškai nesuvaržyta vadinamos penki septyni struktūros, kuri privaloma vadinamajam liaudies dainų žanrui!

— Tiesą sakai, tai juk autentiška liaudies daina.

Jis išgeria ir jo veide nebelieka nė pėdsako ankstesnio drovumo.

— Tai juk liaudies daina, kuri nebuvo literatų išniekinta! Daina, trykštanti tiesiai iš pačios sielos! Ar tu supranti? Tu juk išgelbėjai kultūrą! Pasirodo, ne tik tautinės mažumos, bet ir hanių tauta turi tikrą liaudies kultūrą, kuri nebuvo užteršta etiniu Konfucijaus mokymu! — negaliu susitvardyti iš jaudulio.

— Tu ir vėl teisus, nusiramink ir pasižiūrėk štai čia!

Jis nušvinta, ir tas paviršutiniškas eilinio kadrinio darbuotojo nuolankumas išnyksta, paima iš manęs sąsiuvinį ir, mėgdžiodamas tikro dainiaus povyzą, aukštu balsu uždainuoja:

Sudedu rankas ir iškeliu sveikindamas į viršų,

Iš kur jūs, dainiai! Iš kur jūs!

Iš kokios provincijos, kokios apylinkės

Kokie reikalai judu čionai atnešė!

Mudu atsakom į sveikinimus tavo:

Aš būgnininkas iš Jangdžou,

O aš dainius iš Liudžou,

Mes keliaujam per šalį, dainuodami aikštėse ir burdami draugus,

Ir šioje dosnioje Jūsų žemėje

Prašome svetingumo.

Ką neši, prisirišęs krepšyje ant lazdos,

Ką ten rankoje savo laikai?

Sunkūs nešuliai spaudžia nugaras ir pečius,

Ko gi jūs norite iš dainų meistro!

Ant mano lazdos — knygos dainų,

Mano rankose — knyga reta,

Kaži, ar meistras dainų kada nors tai regėjo!

Nepaisant to, mes jūsų pamokymų čia atkeliavom.

Regiu tuos žmones, girdžiu jų balsus, gongo garsą, būgno garsą, nors už lango tik kalnų vėjas ūžauja ir teška vanduo.

Yra trys šimtai šešiasdešimt dainų krepšių,

Ant savo lazdos kurį iš jų neši!

Yra trisdešimt šeši tūkstančiai knygų dainų,

Savo rankose kurią iš jų laikai?

Klauskit dainų meistro, nes jis žino,

Pirmoji knyga yra įgimta knyga,

Pirmoji knyga yra įgimti ženklai,

Vos išgirsiu — iškart suprasiu,

Dainų meistras yra žinovas,

Žinoti dalykus, kurie yra įgimti,

Reiškia žinoti Žemės sandarą ir Dangaus ženklus.

Štai noriu paklausti,

Kokių metų kokį mėnesį gimė daina ši

Kokio mėnesio kokią dieną gimė daina ši

Liūdnas senovės aidas tamsoje pritaria vėjo ūžavimui bei būgnų dundėjimui, ir aš, regis, tikrai visa tai girdžiu.

Fusi sukūrė činį107,

Niuva sukūrė šengą108,

Kai yra in — yra kalba,

Kai yra jang — yra garsas.

In ir jang suderinus — yra žmogus,

Kai yra žmogus — yra balsas,

Kai yra balsas — yra daina,

Kai dainų daug — galima surašyti knygą.

Vienais metais Konfucijus knygas uždraudė,

Laukuose už miesto išbarstė.

Vieną vėjas į dangų nupūtė,

Taip iš jos atsirado Piemuo ir Audėja109.

Antrą nupūtė į jūrą,

Senis žvejys sugavo ir dainavo iš jos supykdytoms dvasioms.

Trečią nupūtė į šventyklą,

Budistų ir daoistų vienuoliai iš jos giedojo šventuosius raštus.

Ketvirta nukrito kaimo gatvelėj,

Mergaitės dainavo iš jos meilės ilgesį,

Penkta nukrito į ryžių lauką,

Valstiečiai dainavo iš jos kalnų dainas.

Šeštoji ir yra „Sutemų užrašai“,

Kai dainų meistras iš jos dainuoja, jo siela išsilaisvina.

— Bet juk tai tik įžanga, o kur patys „Sutemų užrašai“? — liaujuosi vaikščiojęs po kambarį ir sustojęs jo klausiu.

Jis sako, kad tai laidotuvių giesmė, kurią anksčiau kalnuose giedodavo sūnūs, prieš guldant velionį į kapą, ją giedodavo giesmių aikštėj priešais dvasios namus110 ištisas tris dienas ir tris naktis. Tačiau jos negalima giedoti tiesiog taip, paviršutiniškai, pradėjus ją giedoti, visos kitos dainos turi būti nutrauktos. Jis spėjęs užrašyti tik mažą dalį, o po to staiga senasis dainius apsirgo ir pasimirė.

— Kodėl neužrašei kol sirgo? — klausiu, žiūrėdamas į jį.

— Senasis dainius smarkiai sirgo ir sėdėdavo visas apmuturiuotas antklodėmis ant mažutės medinės kėdutės, — paaiškina jis, atrodo, kad jaučiasi dėl to kaltas ir ankstesnė drovi išraiška vėl sugrįžta.

— Ar šiuose kalnuose nėra kito žmogaus, mokančio tai sugiedoti?

— Galinčių sudainuoti įžangą yra, tačiau mokančių visą variantą — neatsirastų.

Jis pasakoja pažinojęs seną dainių, kuris turėjo žalvarinę dainų knygų skrynią, tarp jų buvę ir „Sutemų užrašai“. Tais laikais, kai senosios knygos būdavo tikrinamos ir atimamos, „Sutemų užrašai“ buvo laikomi reakcingu prietarų objektu ir konfiskuojami. Senasis dainius žalvarinę skrynią tada užkasė į žemę. Po kelių mėnesių ją iškasė ir pamatė, kad knygos apipelijo, todėl išdėliojo kieme, kad pradžiūtų, žmonės užmatė ir paskundė. Miškų rajono galva išsikvietė viešosios tvarkos palaikymo darbuotojus ir senukas buvo priverstas atiduoti visą kolekciją. Neilgai trukus, jis mirė.

— Kur dar galima būtų aptikti tiek daug pagarbos sielai? Kur dar galima būtų aptikti dainų, skirtų klausytis, sėdint pagarbioj tyloj ar net gulint parkniubus? Tai, kas turėtų būti gerbiama — negerbiama, užtai garbinami visokiausi daiktai! Sielas apleidusių jų ir jas praradusiųjų rasė! Sielų atsisakiusiųjų rasė! — išrėžiu giliai susijaudinęs.

Iš to, kaip jis žiūri į mane, — susirūpinęs ir nepratardamas nė žodžio, — suprantu, kad per greit išgėriau savo ryžių degtinę ir kad mane apėmęs įniršis.

Ryte priešais pastatą sustoja džipas, ir kažkoks žmogus atėjęs sako, kad keletas miškų ūkio vadovų ir kadrinių darbuotojų sukvietė specialų susirinkimą ir kviečia mane pasiklausyti ataskaitų apie jų darbą — tai mane baisiausiai sutrikdo. Matyt, būsiu prisigyręs kai tąkart apylinkės centre gėriau iki negalėjimo, jie turbūt mano, kad esu iš sostinės atvykęs inspektorius, ir nori, kad perduočiau jų vyresnybei kokia čia padėtis. Mašina laukia prie paradinių durų, o aš neturiu jokio pasiteisinimo.

Miškų ūkio administraciniame pastate konferencijų salėje visi darbuotojai jau susirinkę, kiekvienam pastatyta po puodelį arbatos. Sulaukę, kol atsisėsiu, man irgi tuojau pat atneša puodelį, visa tai man primena Rašytojų asociacijos „Mokykimės iš realaus gyvenimo“ grupės organizuotus vizitus į gamyklas, karinius dalinius, fermas, kasyklas, liaudies amatų tyrimų centrus ir revoliucijos atminimo ekspozicijas. Tokiais atvejais, kaip įprasta, Rašytojų asociacijų pirmininkai ar rašytojų rašytojai sėdėdavo prie pagrindinio stalo ir rėždavo kalbas, tuo tarpu smulkieji rašytojai, tokie, kaip aš, paimti dėl skaičiaus, galėdavo susirasti kokį ne taip gerai matomą kampą, gerti arbatą ir tylėti, bet kadangi jie šį susirinkimą paskyrė mano garbei, negalėjau net pagalvoti apie tai, kad išvengsiu kalbėjimo.