Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Darbuotojas, atsakingas už konferenciją, pirmasis apžvelgia rezervato istoriją ir formavimą. 1907 metais anglas, vardu Vilsonas, atvyko čia ir surinko pirmuosius pavyzdžius, tuo metu tai buvo gana izoliuota teritorija, todėl jam pavyko prasibrauti tik į pačius pakraščius. Iki 1960 metų čia nebuvo įmanoma įžiūrėti nei dangaus, nei saulės, buvo girdėti tik vandens čiurlenimas — toks tankus ir vešlus buvo pirmykštis miškas. Trisdešimtaisiais Guomindango metais valdžia kūrė planus, kaip iškirsti medžius, bet kadangi nebuvo kelių, jie negalėjo prasibrauti gilyn.

— Šešiasdešimtaisiais Miškų ministerija parengia vietovės žemėlapius, juose esama 3250 kvadratinių metrų kalnų miško.

— Šešiasdešimt antraisiais imama eksploatuoti, pradedant nuo tolimiausių pietinių ir šiaurinių pakraščių, šešiasdešimt šeštaisiais per šią teritoriją nutiesiamas kelias.

— Septyniasdešimtaisiais suformuojamas administracinis rajonas su 50 000 valstiečių ir 10 000 kadrinių ir miško darbuotojų bei jų šeimos narių. Šiuo metu valstybei sukaupta 900 000 kubinių metrų medienos.

— Septyniasdešimt šeštaisiais mokslininkai parašo peticiją už Šennongdzia išsaugojimą.

— Aštuoniasdešimtaisiais paskelbiama saugoma teritorija.

— Aštuoniasdešimt antraisiais provincijos valdžia 80 040 hektarų priskiria rezervatui.

— Aštuoniasdešimt trečiaisiais įkuriamas rezervatas, medienos perdirbimo pramonė saugomoje teritorijoje uždaroma, pastatomi ketveri vartai su ženklais ir įkuriamas skyrius, atsakingas už patruliavimą. Tai sustabdo mašinas, bet ne žmones. Pernai metais nuo trijų iki keturių šimtų žmonių kas mėnesį ateidavo pasirinkti tradicinėje kinų medicinoje naudojamų vaistinių augalų, išsikasti kininio kopčio šaknų, nusilupti žieminių jazminų žievės, slapta kirsti medžių ir nelegaliai medžioti. Buvo ir tokių, kurie atkeliavo su palapinėmis ieškoti laukinio žmogaus.

— Moksliniais tikslais tyrinėtojų grupė dirbtinai išaugino septynis hektarus puošniojo skepetenio medžių, sėkmingai išpopuliarėjo vegetatyviniu būdu besidauginantis prieskoninis krūmas, buvo sukultūrinti keli laukiniai vaistiniai augalai: Viršūninis perliukas, Paupinis vandens dubenėlis, Karaliaus Ven teptukas, Septynlapė gėlė ir Mirštantis ir prisikeliantis augalas (mokslinių pavadinimų nėra)...

— Taip pat veikia laukinės gamtos sekcija, tyrinėjanti Laukinį žmogų, Auksines beždžiones, Dėmėtuosius leopardus, Baltąsias meškas, Palminius musangus, Kiniškąsias kabargas, Mėlynąsias ožkas, Kiniškąsias antilopes, Auksinius fazanus, Didžiąsias salamandras bei kitus dar neturinčius pavadinimų žvėris, pavyzdžiui, Kiauliameškę ir Asilgalvį vilką, apie kuriuos praneša valstiečiai skųsdamiesi, kad šie pjauna jų paršelius.

— Po aštuoniasdešimtųjų žvėrys ėmė grįžti atgal į savo gyvenamas teritorijas, ir štai praeitais metais buvo užfiksuotas Pilkojo vilko ir Auksinės beždžionės susidūrimas, buvo girdėti Auksinės beždžionės riksmai — pasirodo, Karališkoji auksinė beždžionė pastojo Pilkajam vilkui kelią... Po trijų mėnesių buvo sugauta nedidėlė Auksinė beždžionė, tačiau ji atsisakė ėsti ir pastipo. Saulės paukštis, mintantis azalijų medumi, turintis raudoną kūną, orchidėjišką uodegą, smailą snapą, irgi buvo pastebėtas.

— Egzistuojančios problemos — nuomonės apie gamtos apsaugą išsiskiria. Jeigu darbininkai protestuoja — negauna priemokų. Jeigu medienos tiekimas sumažėja — aukštesnioji valdžia pareiškia nusiskundimą. Finansuojančios organizacijos nebeskiria pinigų. Rezervato teritorijoje yra keturi tūkstančiai valstiečių, kuriuos sunku sukontroliuoti. Dvidešimt kadrinių darbuotojų ir darbininkų rezervate vis dar gyvena laikinose darbinėse pašiūrėse, žmonės reiškia nepasitenkinimą, nes neturi jokių patogumų. Taigi, didžiausia problema — realybės neatitinkantis finansavimas, tiek kartų kreiptasi...

Kadriniai darbuotojai ima kalbėti vienas per kitą, atrodo, tarsi aš galėčiau kreiptis, prašydamas finansavimo jų vardu, liaujuosi įrašinėjęs.

Nesu tas, kuris vadovauja rašytojams, nesu ir iš tų rašytojų, kurie veda kitus rašytojus, kuris gali kalbėti su užsidegimu ir įsitikinimu, ekspromtu pasireikšti visomis įmanomomis temomis ir dalyti nieko nereiškiančius pažadus, pavyzdžiui, kad ir taip: dėl šios problemos aš pasikalbėsiu su skyriaus viršininku ir informuosiu apie susidariusią padėti atitinkamus departamentus, sukelsiu daug triukšmo ir paskatinsiu viešosios opinijos diskusijas, mobilizuosiu visus šalies gyventojus į ekologinį žygį už mus maitinančios gamtos išsaugojimą! Aš net savęs paties nesugebu apsaugoti, tai apie ką kalba? Galėčiau tik pasakyti, kad gamtosauga yra rimtas reikalas, turėsiantis įtakos mūsų vaikų ir anūkų kartoms, kad Jangdzė pasidarė visai ruda, plukdo purvą ir dumblą, o ant Trijų Tarpeklių vis tiek numatyta užtvankos statyba! Visgi geriau šito nesakyti, geriau pakreipti kalbą apie Laukinį žmogų:

— Tas Laukinis žmogus visoje šalyje kelia tikrą sujudimą...

Visi tuojau pat pradeda kalbėti apie Laukinį žmogų.

— O kaipgi, Centrinė mokslų akademija organizavo net keletą ekspedicijų. Pirmoji įvyko 1967 metais, po to 1977 metais, 1980 metais, ir kaskart tam buvo specialiai siunčiami žmonės. 1977-ųjų ekspedicija buvo didžiausia, taip pat ir žmonių skaičiumi, jau vien tyrinėtojų grupę sudarė šimtas dešimt žmonių, neskaičiuojant mūsų rezervato siųstų kadrinių darbuotojų ir darbininkų, beje, didžiąją ekspedicijos dalyvių dalį sudarė kariuomenė, vadovavo karininkas...

Jie vėl pradeda skaityti pranešimus.

Ieškau, kokia tema galėčiau kalbėtis su jais laisvai? Pasiteiraučiau, kaip jiems čia gyventi? Garantuotai pradėtų kalbėti apie materialinį aprūpinimą, kainas, atlyginimus, o juk mano paties finansiniai resursai nuolat eina į minusą. Juk argi ne tai ir būtų šito pokalbio pagrindas? Negaliu kalbėti ir apie tai, kad šis pasaulis kuo toliau, tuo nesuprantamesnis darosi: žmogaus ir žmonijos elgesys visiškai nebesuprantamas, niekas apskritai nebežino, ką žmogus turi daryti ir kam jis ieško Laukinio žmogaus. Beje, apie ką dar, be Laukinio žmogaus, galima būtų pakalbėti?

Jie pasakoja, kad praeitais metais vienas pradinės mokyklos mokytojas matė šitą sutvėrimą, buvo birželis, ar tai liepa — maždaug toks metų laikas, tačiau jis nedrįso to paviešinti, pasipasakojo tik geriausiam draugui, prigrasinęs apie tai niekam neprasitarti. Tiesa, ne taip seniai kažkas Čunanio žurnale „Dongting“ išspausdino straipsnį, pavadintą „Tragiška Šennongdzia Žmogaus istorija“, kažkas gavo tą numerį, ir visi perskaitė. Laukinio žmogaus paieškos prasidėjo čia ir tęsėsi tokiose provincijose: Čunanis, Dziangsi, Džedziangas, Fudzianis, Sičuanis, Guidžou, Anhui... iš visur plūdo pranešimai (išskyrus Šanchajų)! Guangsi netgi buvo sugautas mažas Laukinis žmogus, tenykščiai jį pavadino Kalnų dvasia, bet valstiečiai nusprendė, kad tai prišauks nelaimę ir jį paleido (kaip apmaudu). Taip pat būta pranešimų apie Laukinio žmogaus mėsos valgymo atvejus, kalbėta, šnekėta, kad tai neturi jokio ryšio, tačiau mokslininkų grupė ištyrinėjo ir tai patvirtinančius faktus išleido atskira knyga. 1972-aisiais Džang Ženguanis, Vang Liangcanis ir dar dvidešimt kitų, kurių dauguma buvo mūsų rezervato darbuotojai, Saulės Šviesos Užutekio ūkio valgykloje valgė Laukinio žmogaus pėdą ir blauzdą! Pėda buvo maždaug keturiasdešimties centimetrų ilgio, nykštys — penkių centimetrų skersmens ir dešimties centimetrų ilgio. Dokumentinę medžiagą jie sudėjo kartu ir užantspaudavo. Blauzda buvo dvidešimties centimetrų skersmens, svėrė penkiolika kilogramų, ir kiekvienam kliuvo po didžiulį dubenį. Šitą Laukinį žmogų nušovė valstietis iš Panšui ir jo koją pardavė Saulės Šviesos Užutekio ūkio valgyklai. 1975-aisiais kalnų kelyje tarp Čiaošango bendruomenės ir Jusai pirmosios darbo brigados Zeng Sianguo susidūrė akis į akį su dvimetriniu raudonplaukiu Laukiniu žmogumi, krito žemėn ir pusę dienos gulėjo, kol atgavo sąmonę, o parbėgęs namo dar tris keturias dienas negalėjo pratarti nė žodžio. Šis žodinis pranešimas yra paremtas jų tyrinėjimuose naudojama lyginamąja, anatomine, statistine analize. O kaipgi Džao Kuidianis, kuris grįždamas keliu namo, vidury baltos dienos sutiko Laukinį žmogų, valgantį glėbstinio vaisius? Kurie tai buvo metai? 1977-ieji ar 1978-ieji? Tai nutiko keletas dienų prieš antrąjį Socialinių mokslų akademijos tyrimų grupės vizitą. Žinoma, visu tuo galima tikėt, galima ir netikėt, žmonės tyrimų grupėje taip pat pasidaliję į dvi stovyklas. Šiaip ar taip, pasiklausius kalniečių pasakojimų, darosi baisu — Laukinis žmogus sekioja moteris, pasigauna merginas, kad galėtų pasilinksminti ir pasantykiauti, kalbama, kad Laukinis žmogus netgi gali kalbėti, džiaugdamasis ir pykdamas jis skleidžia skirtingus garsus.