Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— O iš čia esančiųjų ar yra kas nors savo paties akimis jį matęs? — klausiu.

Visi prapliumpa juoktis ir sužiūra į mane, bet aš nesuprantu, ar tai reiškia, kad jie matė, ar kad nematė?

Po to nuseku paskui kadrinį darbuotoją į proskyną rezervato viduryje. 1971-aisiais motorizuotas armijos dalinys iškirto visą kalno viršūnę, teigdamas, kad mediena bus panaudota nacionaliniam saugumui, kirto dvejus metus, kol nuskuto visiškai plikai. Esu vos dviejų tūkstančių devynių šimtų metrų aukštyje, bet prieš akis atsiveria grakšti pusaukščių kalnynų pelkė, tirštame rūke ir lietuje nepaliaujamai banguojančios sodriai žalios pievos, kur ne kur prikaišytos bambukų strėlių. Ilgai stoviu žvarbiame vėjyje mąstydamas, kad šitas laukinės gamtos ruožas yra vienas paskutinių pirmykštės ekologijos pavyzdžių.

Prieš du tūkstančius metų Džiangdzi pasakė: naudingas medis žūva jaunas nuo kirvio, kai tuo tarpu prastas medis mėgaujasi sėkme. Tačiau šiandieniniai žmonės palyginti su senųjų laikų žmonėmis pasidarė godesni ir Huxley evoliucijos teorija ima kelti abejonių.

Eidamas pro kalniečių trobelę, prie būdos pamatau meškiuką, prie antkaklio pririšta virvė, jis primena nedidelį rudą šuniuką, kabarojasi malkų stirta aukštyn žemyn ir visą laiką urzgia, bet gindamasis kąsti žmogui dar nemoka. Šių namų šeimininkas sako jį tiesiog parsinešęs iš kalnų, nėra prasmės klausti, ar jis užmušė jo motiną, užtenka, kad meškiukas tikrai nepaprastai mielas. Matydamas, kaip negaliu nuo jo atsitraukti, sako: dvidešimt juanių ir galiu neštis. Neplanuoju steigti cirko, kaipgi su juo kartu galėčiau toliau keliauti? Geriau jau paliksiu jį ten, kur radau.

Prie kažkieno namų durų matau kandžių suėstą leopardo kailį, besivėdinantį gryname ore. Tigrai visiškai išnyko jau prieš dešimt metų.

Dar matau Auksinės beždžionės iškamšą, matyt, bus ta pati, kurią pagavo medyje ir kuri, atsisakiusi ėsti, padvėsė. Tai vienintelis dalykas, ką gali padaryti laukiniai žvėrys, netekę laisvės ir nepanorėję būti prijaukinti, nors tam irgi reikia pakankamai didelių valios pastangų, kurių net žmogus ne kiekvienas turi.

Ant rezervato administracijos pastato sienos pastebiu šviežiai iškabintą plakatą „Sveikiname įsteigus Pagyvenusių žmonių sporto komitetą!“, pagalvoju, kad tai — nauja politinė kampanija, apie tai čia pat pasiteirauju kadrinio darbuotojo, o jis atsako, kad iš viršaus buvo gautas nurodymas telefonu, buvo liepta pakabinti — tai ir pakabino, tačiau tai neturi nieko bendra nei su manimi, nei su juo, nes jis skirtas Revoliucijos veteranams, kuriems jau virš šešiasdešimt ir kurie gauna bent šimto juanių fizinio lavinimosi pašalpą, nors šiose vietose vyriausiam veteranui vos penkiasdešimt penkeri — tiek, kad gavo tik paguodos prizą — atminimo albumą. Vėliau susitinku jauną reporterį, kuris papasakoja, kad Pagyvenusių žmonių sporto komiteto pirmininkas — buvęs rajono Partijos komiteto sekretorius, o šito Pagyvenusių žmonių sporto komiteto įsteigimą taip iškilmingai mini todėl, kad privertė rajono valdžią skirti jam milijono juanių dotaciją. Jis pasisako rašantis slaptą rekomendacinę apžvalgą, kurią norėtų perduoti tiesiogiai Centriniam priežiūros komitetui, ir teiraujasi, ar neturiu kokių asmeninių kanalų. Suprantu jo moralinį pasipiktinimą, tačiau rekomenduoju jam geriau tą apžvalgą pasiųsti paštu, negu pasikliauti manimi.

Čia taip pat pastebiu žavią merginą, strazdanėlėmis nušlakstyta nosyte, apsivilkusią visai kitaip, negu įprasta kalniečiams — trikotažine bliuzele trumpomis rankovėmis ir atviru kaklu, dar vadinama T formos palaidine. Užklausus paaiškėja, kad ji yra iš Žigui, pietinio Jangdzės kranto, Ču Juanio gimtinės, kur baigė vidurinę mokyklą, ir atvažiavo čia, norėdama susirasti vyresnįjį pusbrolį ir tikėdamasi įsidarbinti rezervate. Ji tvirtina, kad apylinkės centre Žigui valdžia jau viešai pranešė, kad netrukus ant Trijų Tarpeklių prasidės didžiulės užtvankos statybos ir apylinkė bus visa palaidota po vandeniu. Kiekviena šeima turėjo užpildyti gyventojų evakuacijos registracijos korteles, tačiau kur gyventi — kiekvienas turės susirasti pats. Vėliau patraukiu palei Siang upę, kuri išaugino daugybę gražių moterų, prasuku pro kalno šlaite rymantį istorinės gražuolės Vang Džaodzun namą, pajuodusiomis čerpėmis ir skriejančiais kraigais, ir atvykstu į Jičangą. Vienas literatas grafomanas papasakoja man, kad šiam miesteliui skirta tapti Trijų Tarpeklių provincijos sostine ir kad netgi būsimosios provincijos Rašytojų asociacijos prezidentas jau yra aukščiausiu lygiu išrinktas, tik dar oficialiai nepaviešintas, mano nuostabai juo išrinktas man girdėtas, bet nepasakyčiau, kad mėgiamas, premijomis apdovanotas poetas.

Esu praradęs savąjį poetinį pojūtį ir nebegaliu rašyti poezijos. Nesu tikras, bet, man regis, šis laikmetis — jau nebe eilėraščių ir dainų. Turbūt viskas, ką buvo galima sudainuoti ar išrėkti, jau buvo išdainuota ir išrėkta, liko tik tekstų rinkimas ir spausdinimas, asmeninis įsivaizdavimas. Tokiu atveju Laukinio žmogaus tyrimų centre mano matyti, pagal liudininkų pasakojimus dalininko nutapyti paveikslai, vaizduojantys Laukinį žmogų nukarusiomis rankomis, pakumpusia nugara, drūtomis kojomis, ilgais plaukais, besišaipantį iš žmonių, irgi tėra asmeninis įsivaizdavimas. Tai kaip tada yra su tuo keistu vaizdu, kurį paskutiniąją naktį regėjau Medinės Žuvies Žemumoje besidriekiančiame pirmykščiame miške, vadinamame Šennongdzia — ar tai irgi laikyti eilėraščiu?

Mėnulis aukštai danguje, juodame stūksančio kalno šešėlyje skendinčioje aikštelėje pastatyta kvadratinė scena, galuose iškelti du ilgi bambukiniai stiebai, priekyje aukštai užkabinta ryški žibalinė lempa ir ištempta uždanga. Pūsdama aplamdytą, nepataikantį į toną trimitą ir mušdama didžiulį, sudrėkusį, duslaus garso būgną scenoje pasirodo akrobatų trupė. Maždaug du šimtai žmonių — šio nedidelio kalnų miestelio suaugusieji ir vaikai išlindę iš savo namų, rezervato administracijos kadriniai darbuotojai ir darbininkai bei jų šeimų nariai, strazdanotoji trikotažine bliuzele trumpomis rankovėmis ir atviru kaklu, dar vadinama T formos palaidine, vilkinti mergina, atvykusi iš Ču Juanio gimtinės — visi susispietę trimis eilėmis į vieną didelį puslankį. Esantieji pirmoje eilėje sėdi ant iš namų atsineštų medinių suolų, vidurinioji eilė žiūri stovėdama, o esantieji paskutinėje eilėje tiesia kaklus, kad ką nors matytų pro viduriniųjų galvas.

Programa įprasta — ciguno ir plytų skaldymas: viena plyta, dvi plytos, trys plytos perskeliamos vienu delno smūgiu. Virvės tempimas, metalinių rutuliukų rijimas ir atrijimas, išspjaunant juos su seilėmis. Apkūnios moteriškės užsliuogimas aukštyn bambukine kartimi ir pasikabinimas ant auksinio kablio, žongliravimas ugnimi. Apgavystė, apgavystė, iš pradžių tyliai ištaria moterys, o tada garsiai ima šūkauti vaikinai. Plikas trupės vadas rikteli:

— Gerai, o dabar iš tikrųjų pasilinksminkim!

Jis paduoda ietį metalinių rutuliukų rijikui, kuris įbeda vieną metalinį antgalį į skrandžio duobutę, o kitą įsikiša į gerklę ir stumia gilyn, kol bambukinis ieties kotas išsilenkia ratu, o ant jo skustos galvos iššoka gyslos, visi ima ploti, šį kartą žiūrovai įtikinti.

Atmosfera aikštėje darosi laisvesnė, atsimušęs į kalno šešėlį, ataidi trimitas, nepaliaujamai dunksi būgnas, žmones apėmęs pakilus jaudulys. Mėnulis pasislepia už debesų, ir pradeda ryškiau šviesti žibalinės lempos. Apkūni, tvirta moteris žongliruoja porcelianinėmis lėkštėmis ant ilgos bambukinės karties, tuo pat metu ant galvos laikydama dubenį su vandeniu. Pabaigoje ima kraipyti klubus, parodijuodama dainininkus ir šokėjus iš televizijos, šokinėti ir tūpčioti, dėkodama žiūrovams, keletas žmonių jai paploja. Trupės vadas ima vis daugiau ir daugiau malti liežuviu, kuo toliau, tuo prastesnis darosi pasirodymo lygis, aikštėje auga smagus šurmulys, ir žmonėms jau nebesvarbu, kas rodoma.