Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ne ne, tu užėjai pačiu laiku, — sako ji, ir vėl stoja tyla.

— Teisingiau būtų sakyti — visai ne laiku, — galvoji, kad turėtum jau kilti.

Tačiau tavo draugas nelaukia, kol tu atsistosi, ir, suėmęs tave už pečių, pasodina atgal sakydamas:

— Kadangi tu čia, mes puikiausiai galime kalbėti apie kažką visi kartu, mudu jau savo pokalbį baigėm.

— Jūs pasikalbėkit apie savo reikalus, aš paklausysiu, — ji susirango ant sofos, matyti tik išblyškusio veido kontūrai, maža, daili burnytė ir nosytė.

Jau buvai visa tai pamiršęs, praėjo nemažai laiko, ir vieną dieną vidurdienį netikėtai ji atsiduria ant tavo namų slenksčio.

— Iš kur tu žinai, kad aš čia gyvenu?

— Ar tai reiškia, kad esu čia nepageidaujama?

— Ne, kaip tik priešingai. Užeik, užeik.

Įsivedi ją vidun ir klausi, ar tai tavo draugas dailininkas jai pasakė tavo adresą. Anksčiau tu ją matei tik blankioje šviesoje, todėl nebegali pasakyti, kad tai tikrai ji.

— Galbūt jis, o galbūt kažkas kitas, o ką, tavo adresas laikomas paslaptyje? — perklausia ji.

Sakai, tiesiog nesitikėjęs, kad ji pagerbs tave savo apsilankymu ir kad tau labai malonu.

— Pamiršai, kad tai tu mane pas save kvietei.

— Visai įmanoma.

— Ir savo adresą tu pats man davei, nebepameni?

— Sutinku, galimas daiktas, — sakai, — šiaip ar taip, labai džiaugiuosi, kad atėjai.

— Kaipgi galėtum nesidžiaugti, kai pas tave ateina modelis?

— Tu modelis? — dar labiau nustembi.

— Buvau, tiesa, dažniausiai pozuodavau nuoga.

Apgailestauji, kad nesi dailininkas, tačiau užsiimi mėgėjiška fotografija.

— Ar pas tave atėję žmonės visada turi stovėti? — klausia ji.

Tu skubiai aprodai jai kambarį.

— Jauskis kaip namie, daryk, ką nori. Apžiūrėjusi kambarį, suprasi, kad šio kambario savininkas neturi jokių taisyklių.

Ji atsisėda prie rašomojo stalo, perbėga akimis kambarį ir sako:

— Akivaizdu, kad šiam kambariui reikia šeimininkės.

— Jeigu pageidauji, bet tik su sąlyga, kad būsi ir šeimininko šeimininke, kadangi šio kambario nuosavybės teisės nepriklauso kambario šeimininkui.

Kaskart, vos judu susitinkat, iškart pradedat ginčytis, juk tu negali jai pasiduoti.

— Ačiū, — ji paima užplikytą arbatos puodelį ir nusišypso, — pakalbėkim rimčiau.

Ji ir vėl tave aplenkė. Tau telieka tik atsakyti:

— Gerai.

Užsiplikai ir sau puodelį arbatos, atsisėdi į fotelį prie rašomojo stalo, nurimsti ir atsisuki į ją.

— Galime pakalbėti apie tai, ką prieš tai sakei. Ar tu iš tikrųjų esi modelis? Aš čia tiesiog šiaip teiraujuosi.

— Anksčiau buvau dailininko modelis, bet dabar nebesu, — ji nupučia nuo veido plaukų sruogą.

— Galiu paklausti kodėl?

— Dailininkui pabodo ir jis mane pakeitė kitu modeliu.

— Dailininkai jau tokie yra, jie negali visą gyvenimą piešti to paties modelio.

Turi apginti draugą.

— Modeliai irgi tokie, negali gyventi tik dėl vieno dailininko.

Jos tiesa. Turėtum pakeisti pokalbio temą.

— O iš tiesų — ar tu tikrai modelis? Klausiu apie tavo profesiją, juk tu kažką dirbi?

— Argi tai taip svarbu? — ji nusijuokia, velniškai gudri, vis per vieną žingsnį nuo tavęs.

— Nesakau, kad labai svarbu, bet klausiu, kad žinočiau, apie ką su tavimi kalbėtis, kokia tema būtu mums abiem įdomi.

— Aš gydytoja, — ji linkteli galva. Prieš tau spėjant įsiterpti, ji paklausia: — galima užsirūkyti?

— Žinoma, aš ir pats rūkau.

Pastumi jai per stalą cigaretes ir peleninę.

Ji prisidega cigaretę ir įtraukia dūmą.

— Nepanašu, — sakai, po truputį perprasdamas jos apsilankymo tikslą.

— Todėl ir sakau, kad profesija nėra svarbu. Ar kai sakau, kad buvau modelis, tu tikrai manai, kad aš buvau? — ji atlošia galvą ir lėtai išpučia dūmus.

„O kai sakai, kad esi gydytoja — ar tikrai esi?“ — Bet šito tu garsiai neištari.

— Ar, tavo nuomone, visi modeliai yra lengvabūdžiai? — paklausia ji.

— Tikrai nebūtinai, būti modeliu irgi rimtas darbas, demonstruoti nuogą kūną nėra kažkas blogo, aš kalbu apie modelius, kurie pozuoja nuogi, jeigu gamta kažkam davė gražų kūną, tai to grožio demonstravimas yra tiesiog kilniadvasiškas pasišventimas ir su lengvabūdiškumu neturi nieko bendra. Dar galiu pridurti, kad gražus žmogaus kūnas pranoksta bet kokį meno kūrinį, palyginti su gamta, meno kūriniai yra blyškūs ir skurdūs, ir tik lunatikas gali tikėti, kad meno kūrinys prilygs gamtai.

— Tu kalbi karštai ir įtikinamai.

— Tai kodėl pats užsiimi menu? — klausia ji.

Sakai, kad neužsiimi menu, tiesiog esi rašytojas, rašantis tai, ką nori, ir tada, kada nori.

— Bet juk rašymas irgi meno rūšis.

Tu tvirtini, kad rašymas tėra technika:

— Tiesiog reikia įvaldyti tam tikrą techniką, pavyzdžiui, tu įvaldžiusi skalpelį, nežinau, ar tu chirurgė, ar terapeute, bet tai ne taip svarbu, įvaldęs techniką, kiekvienas gali rašyti ir kiekvienas gali valdyti skalpelį.

Ji nusijuokia.

Sakai nežinąs, kodėl menas taip sakralizuojamas, menas tėra vienas iš gyvenimo būdų, žmonės praktikuoja skirtingus gyvenimo būdus, menas negali atstoti jų visų.

— Tu toks protingas, — sako ji.

— Tu irgi ne kvaila, — atsakai.

— Bet esama ir kvailų.

— Pavyzdžiui?

— Pavyzdžiui, dailininkai, jie jaučia tik akimis.

— Dailininkai jaučia dailininkišku būdu, ir jie turi labiau išlavintą vizualų suvokimą negu rašytojai.

— O ar leidžia tas vizualinis suvokimas suprasti kito žmogaus vidinę vertę?

— Manau — negali, bet klausimas — kas yra ta vertė? Kiekvienas žmogus tai supranta skirtingai, atskiros vertybės yra svarbios tik tarp tų žmonių, kurie jas suvokia panašiai. Nenoriu tau įsiteigti, bet man tu atrodai graži, aš nežinau, ar tavo vidus irgi toks pat gražus, bet galiu pasakyti, kad man smagu su tavimi kalbėtis, juk argi žmogaus gyvenimas nėra laimės siekimas? Tik kvailys gali ieškoti nelaimių.

— Man su tavimi irgi labai smagu.

Tai sakydama, ji nejučia paima nuo tavo stalo raktą ir pradeda su juo žaisti, matai, kad ji visai nėra laiminga. Todėl pradedi kalbą apie raktą.

— Kokį raktą? — klausia ji.

— Tą raktą, kurį tu laikai savo rankoje.

— O kas tam raktui?

Tu sakai, kad pametei jį.

— Argi jis ne čia? — ji atgniaužia delną su raktu.

Sakai, kad buvai jį pametęs, bet dabar jis yra jos delne.

Ji padeda raktą atgal ant stalo ir staiga atsistoja, sakydama, kad jai jau reikia eiti.

— Turi reikalų?

— Turiu, — sako ji, o tada dar priduria, — aš ištekėjusi.

— Tai sveikinu, — pajunti kartėlį.

— Bet aš dar grįšiu.

Nuo to pasidaro šiek tiek lengviau.

— Kada?

— Kai būsiu laiminga. Neturėčiau ateiti, kai esu nelaiminga, ir liūdinti tavęs. Bet negaliu ateiti, ir kai esu ypatingai laiminga...

— Puikiai suprantu, daryk, kaip tau geriau.

Dar priduri, kad norėtum tikėti, jog ji sugrįš.

— Ateisiu su tavimi pasikalbėti apie raktą, kurį tu pametei!

Ji kresteli galvą ir plaukai nuvilnija jos pečiais, klastingai šypsodamasi, ji išeina pro duris ir nusileidžia laiptais žemyn.

61

Daugiau nei dešimt metų nematytas buvęs klasiokas iš stalčiaus ištraukia nuotrauką ir rodo man, joje matyti jis ir gal jaunas, gal senas, o gal kažkur per vidurį — nenusakomo amžiaus ir lyties žmogus, jis sako, kad tai — moteris daržovių lysvėje prie sugriautos šventyklos. Jis pasiteirauja, ar aš žinau „Apleistojo slėnio karę“?