Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Išėjus už miesto, naktinis vasaros dangus sklidinas žvaigždžių, o oras — varlių kurkimo. Įsirioglinu į balą, bet tai mane jaudina mažiausiai, svarbiau — surasti jį. Pusę nakties paklaidžiojęs, pagaliau apgraibomis tamsoje susirandu ir beldžiu į jo duris.

— Po velnių! — maloniai nustebęs šūkteli senasis, gerasis jis, didelis ir storas, pusnuogis, mūvintis tik šortus, ir iš visų jėgų atsivedėjęs vožteli man delnu per petį, net vėjas pakyla. Šis įprotis atėjo iš vaikystės, kai visi sveikindamiesi turėdavo būtinai paplekšnoti per petį. Tais laikais klasėje buvau mažiausias, todėl moksladraugiai praminė mane Mažuoju Velniūkščiu, bet šiandien tikriausiai aš jau visas Velnias.

— Iš kur tu čia?

— Iš po žemių išdygau, — sakau irgi baisiausiai laimingas.

— Nešk čia degtinės, ne, nešk čia arbūzą, šiandien per daug karšta, — jis pašaukia savo žmoną, sveiką, stiprią moteriškę, kuri atrodo vietinė, daug šypsosi, bet mažai kalba. Regis, jis čia rimtai įsikūręs, bet ankstesnio savo tiesmukumo nė kiek nepraradęs.

Jis pasiteirauja, ar esu gavęs jo rankraštį, kurį jis man siuntęs, sako pastaraisiais metais vis matydavo mano straipsnius, nusprendė, kad tai tikrai aš, ir pasiuntė savo rankraštį žurnalo, kuriame buvo publikuoti mano straipsniai, redakcijai, prašydamas perduoti tai man, štai ir pavyko susitikti.

Jis prisipažįsta, kad ir jam rankos niežti, negalįs nerašyti, todėl parašęs šį kūrinį ir paleidęs kaip akmenį, kad prazonduotų priekyje kelią.

Ką aš galiu jam atsakyti? Jo apsakymas — apie kaimo berniuką, kurio senelis buvo senas žemvaldys ir kurio klasiokai už tai buvo labai šaltai nusiteikę jo atžvilgiu, kuris diena iš dienos klausydavosi mokytojo kalbų apie griežtą atsiribojimą nuo klasinių priešų. Jis juto, kad visų jo nelaimių priežastis — šitas niekaip nemirštantis senis, todėl kartą į jo gėrimą jis įmaišė ypatingai nuodingos laukinės žolės, kurios net kiaulių pašare nepalieka. Ryte visame kaime per garsiakalbius transliuojant skanduotę „Raudoni Rytai“ ir raginant valstiečius eiti dirbti laukų, vaikas atsikėlęs pamatė, kad senelis guli kniūbsčias ant grindų pilna burna juodo kraujo, išleidęs paskutinį atodūsį. Aprašinėjama vaiko psichologija, pasitelkus kaimo berniuko žvilgsnį, stebimas šis nesuprantamas pasaulis. Rankraštį parodžiau pažįstamam leidėjui. Jis atmetė jį, negražbyliavo tradiciškai apie per daug abstraktų siužetą, neišplėtotą pagrindinę mintį, nepakankamai įtikinamus charakterius ar per daug neįprastą pateikimą, tik pasakė, kad parašyta neblogai, bet autoriaus nueita per toli, kad vadovybė tikrai nepalaimins, todėl darbas nebus išspausdintas. Galėjau tik pridurti, kad autorius dirba tyrimų grupėje ir įpratęs prie kalnietiškos stilistikos, iš kurgi jam žinoti literatūrinio pasaulio kriterijus. Štai taip jam ir pasakiau.

— O tai kur tie kriterijai? — jo akyse pasirodo sumišimas, toks panašus į knygų graužiko Pjero. — Bet juk argi laikraštyje prieš keletą dienų nebuvo rašyta, kad vėl įteisinta kūrybinė laisvė ir kad literatūra turi atspindėti realybę?

— Dėl to prakeikto realybės atspindėjimo ir neatspindėjimo aš kaip tik ir atsidūriau čia, — sakau.

Jis garsiai nusijuokia ir sako:

— Tada pamiršk tą reikalą su Apleistojo slėnio kare.

Jis paima nuotrauką, įmeta ją į stalčių ir sako:

— Atlikinėdamas lauko tyrimus, buvau apsistojęs keletą dienų sugriautoje šventykloje ir susipažinau su ja, man pasisekė ją prakalbinti apie skaudžius dalykus, ir ji pasakojo man ištisą dieną. Prirašiau pusę sąsiuvinio vien jos asmeninių prisiminimų.

Jis iš stalčiaus ištraukia sąsiuvinį ir mojuodamas juo man prieš veidą sako:

— Pakaktų visai knygai, pavadinimą aš irgi jau sugalvojau „Sugriautos šventyklos užrašai“.

— Kaip istorijai apie moterį karę pavadinimas nelabai tinkamas.

— Žinoma, nelabai. Jeigu susidomėjai, gali imti paskaityti ir panaudoti kaip medžiagą romanui.

Tai pasakęs jis įkiša sąsiuvinį atgal į stalčių ir kreipiasi į žmoną:

— Visgi atnešk degtinės.

— Nebekalbėkim apie romaną, — sakau, — šiuo metu nebegaliu spausdinti net tų prozos kūrinių, kuriuos anksčiau rašiau, vos išvysta mano vardą, iškart atmeta rankraštį.

— Na, tai ir tu toliau nuoširdžiai darbuokis geologijoje, kam gi aklai lįsti į tą rašymą? — įsiterpia jo žmona, atnešusi degtinės.

— O kaipgi tu dabar laikaisi? Pasakok! — jis labai susirūpinęs.

— Klajoju iš vienos vietos į kitą, kad išvengčiau tardymų. Keliauju jau gerus kelis mėnesius, laukiu, kol kalbos aprims, ir kai tik galėsiu grįžti — grįšiu. O jei situacija pablogės, jau nusižiūrėjau keletą vietų, kur galėčiau sėkmingai pasprukti. Šiaip ar taip, nebeketinu likti su senaisiais dešiniaisiais, su kuriais buvau pastaruosius metus, leisdamasis nuolankiai vedamas per darbą į persiauklėjimą, tarsi avelė.

Abu garsiai nusijuokiame.

— Nori, aš tau papasakosiu linksmą istoriją? Kartu su nedidele grupele žmonių keliavome vykdyti užduoties — ieškoti aukso rūdos — ir visai netikėtai pagavom Laukinį žmogų, — sako jis.

— Nejuokauk, savo akimis matei? — perklausiu.

— Ką reiškia mačiau — aš jį pagavau! Keletas mūsų ėjome per kalnagūbrį, kad nukirstume dalį kelio ir dar prieš sutemstant pasiektume stovyklavietę. Kalnagūbrio slėnyje stūgsančiu mišku ėjo išdeginta ir kukurūzais užsodinta proskyna. Sudžiūvusiuose geltonuose kukurūzuose kažkas judėjo, žiūrėdami iš viršaus, aiškiai matėm, kad tai tikrai kažkoks laukinis žvėris. Išsirengę į tokius kalnus, dėl šventos ramybės kiekvienas nešėmės po šautuvą. Visa grupė nusprendė, kad jei tai ne meška, tai bent jau laukinė kiaulė, ir jeigu nerasime aukso, tai parsinešti šiek tiek mėsos būtų bent jau skrandžiui šventė. Keletas žmonių nusprendė jį apeiti iš nugaros. Tačiau jis akivaizdžiai tai išgirdo ir spruko miško kryptimi. Buvo jau po trijų, saulė krypo vakarop, bet slėnyje dar buvo pakankamai šviesu, bėgdamas tas sutvėrimas iškišo galvą iš kukurūzų, ir mes visi pamatėm, kad tai ilgaplaukis Laukinis žmogus! Kolegos jį pamatę iš susijaudinimo ėmė šaukti „Laukinis žmogus! Laukinis žmogus! Neleiskit jam pabėgti!“ Tada pasigirdo keletas šūvių. Juk mes visą dieną keliavom per kalnus ir slėnius, neturėdami progos paleisti nė šūvio. Visi puolė vytis, šaukdami ir šaudydami. Galų gale jį apsupome, jis buvo visiškai nuogas, o jo pautai švietė iš tolo, jis iškėlė rankas aukštyn ir pasiduodamas parpuolė ant kelių, jis turėjo akinius, virvute pririštus prie galvos, o apvalūs stiklai buvo taip nunešioti, kad atrodė lyg būtų apšerkšniję.

— Tu gi išsigalvoji? — sakau.

— Ar taip iš tikrųjų buvo? — klausia jo žmona iš miegamojo, irgi dar nespėjusi užmigti.

— Jeigu ir išsigalvoju, tai tikrai ne geriau už tave, juk tu dabar romanistas.

— Tikrasis romanistas yra jis, — sakau jo žmonai atsisukęs į miegamąjį, — jis istorijų pasakojimo meistras nuo gimimo, anais laikais niekas jam negalėjo prilygti pasakojimu. Vos pradėdavo, visi tuoj pat suklusdavo. Gaila, kad, pirmą kartą istoriją užrašius, buvo paskirtas mirties nuosprendis jai net nepasirodžius viešai, — man vis dar buvo jo gaila.

— Tai jau tikrai, bet tiek pasakoja tik prie tavęs, paprastai jis nė sakiniu nepasakys daugiau, negu reikia, — atsiliepia jo žmona iš kambario.

— Tu tiesiog klausykis, — savo žmonai atkerta jis.

— Pasakok toliau! — jis iš tikrųjų mane sudomino.