Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Jis gurkšteli degtinės, ir tai jį vėl įkvepia.

— Jie priėjo prie jo, nuėmė jam akinius, pabaksnojo šautuvais ir piktai paklausė: „Jeigu tu žmogus, kodėl bėgi?“ Jis ėmė visu kūnu drebėti ir kažką nesuprantama veblenti. Vienas iš vaikinų įrėmė jam į galvą šautuvo vamzdį ir pagąsdino, kad jei jis ir toliau vaidins čia velniai žino ką, jis jį nušaus! Tada šis prapliupo raudoti, pasisakė esąs pabėgęs iš perauklėjamojo ūkio ir nedrįstąs grįžti atgal. Pasiteiravom, už kokį nusikaltimą jis buvo ten nusiųstas? Jis atsakė, kad buvo dešinysis elementas. Mūsų vaikinai perklausė, kuriais gi metais buvo toji kampanija, nukreipta prieš dešiniuosius elementus? Juk tai jau seniai atšaukta, kodėl jis negrįžtąs atgal? Jis atsakė, kad jo šeima nedrįso jo priimti atgal, todėl jis pasislėpė šiuose didžiuliuose kalnuose. Pasiteiravom, kur jo namai? Jis atsakė, kad Šanchajuje. Vaikinai pasipiktino, kas per niekingų kvailių šeima, kodėl jie negalėjo jo priimti atgal? Jis paaiškino, kad jie bijojo tuo prisišaukti bėdą. Vaikinai atkirto, kokią dar, po velnių, bėdą? Dešinieji elementai dabar gauna didžiules kompensacijas, visi tik ir trokšta šeimoje turėti kokį dešinįjį elementą. Dar paklausė, ar jis neserga kokia psichikos liga? Jis atsakė, kad neserga, tik turi stiprią trumparegystę. Visa grupė nusprendė, kad tai baisiai juokinga.

Girdėti, kaip jo žmona juokiasi kambaryje.

— Tu velnio neštas ir pamestas, tik tu ir galėjai tokią istoriją papasakot, — aš irgi negaliu liautis juokęsis, jau seniai nebuvo taip linksma.

— 1957-aisiais jis buvo pripažintas dešiniuoju elementu, 1958-aisiais išsiųstas į perauklėjamojo darbo ūkį Čingšai. 1960-aisiais pasitaikė badmetis, valgyti nebebuvo ko, visas baisiausiai išpurto, vos nemirė, grįžo į Šanchajų, kelis mėnesius slapstėsi namuose. Jo šeima norėjo, kad jis keliautų atgal, kadangi tuo laiku grūdų davinio šeimai išmaitinti nepakako, o, be to, kaipgi jie būtų galėję ji taip ilgai slėpti namuose? Štai tada jis buvo priverstas pabėgti į kalnus, ištisiems dvidešimčiai metų. Klausinėjom, kaipgi jis visus tuos metus sugebėjo išgyventi? Jis atsakė, kad pirmaisiais metais kalnuose jį priglaudė viena šeima, kuriai jis padėjo kapoti malkas ir dirbti žemę. Vėliau gandai pasiekė slėnio bendruomenę, kuri pasišovė išsiaiškinti jo praeitį. Tada jis pabėgo į kalnus ir išgyveno padedamas anos šeimos, kuri slapčia nešdavo jam būtinų daiktų, degtukų, aliejaus ir druskos. Pasiteiravom, kaipgi jis tapo dešiniuoju elementu? Jis papasakojo, kad universitete tyrinėjo pranašystes, užrašytas vėžlių kiautuose ir žvėrių kauluose, tuo metu buvo jaunas ir karštakraujis, per susirinkimus rėžtelėjo keletą kvailų sakinių apie tuometinę politinę situaciją. Visi ėmė kviesti jį: „Grįžk su mumis ir galėsi toliau tyrinėti savo kiautus ir kaulus.“ Bet jis kvailai užsispyrė, sakydamas, kad turi nuimti kukurūzų derlių, nes tai jo vienerių metų maisto davinys, bijojo, kad jei grįžtų į miestą, tai laukinės kiaulės juos sutryptų. Mes triukšmingai pareiškėm, kad jis spjautų ant jų! Tada jis nueisiąs pasiimti savo drabužių. Paklausėm, kur tie jo drabužiai? Jis atsakė, kad urve po uola, jeigu diena ne baisiai šalta, jis paprastai linkęs jų nesirengti. Kažkas atidavė jam savo marškinius, liepė apsirišti juos aplink juosmenį ir mes parsivedėm jį į stovyklą.

— Ir viskas?

— Viskas, — sako jis, — nors aš galvoju, kad gali būti ir kitokia pabaiga, tik nesu tikras.

— Pabandyk papasakot.

— Kitą dieną, primaitintas, prigirdytas ir gerai išsimiegojęs, jis staiga ėmė balsu raudot ir mes niekaip nesupratome, kas jam negerai? Nusprendėm, kad geriausia klausti jo paties. Jis pusę dienos sriūbavo visas apsipylęs ašarom ir seilėm, kol galiausiai surezgė sakinį: „Jeigu būčiau anksčiau sužinojęs, kad pasaulyje tiek daug gerų žmonių — nebūčiau šitiek metų savanoriškai kentęs nepelnytą bausmę!“

Man tai pasirodo juokinga, bet susilaikau nesusijuokęs.

Po jo akiniais žybteli klastinga šypsena.

— Pabaiga čia nereikalinga, — sakau gerai pagalvojęs.

— Aš ją tyčia pridūriau, — prisipažįsta jis, nusiimdamas akinius ir dėdamas juos ant stalo.

Pastebiu, kad žvilgsnio nekoncentruojančios akys ne tiek klastingos, kiek liūdnos, ir jis atrodo visiškai kitas žmogus, palyginti su tuo nerūpestingu linksmuoliu, kokiu tampa užsidėjęs akinius, anksčiau to nebuvau pastebėjęs.

— Gal tu nori prigulti? — klausia jis.

— Nelabai, vis tiek manau, kad neužmigsiu, — sakau.

Už lango matyti pirmieji ryto spinduliai, vasaros karštis slūgsta, ima pūsti švelnus vėsus vėjelis.

— Ir atsigulę galime kalbėtis, — sako jis.

Paduoda man pintą bambukinį fotelį, o pats prisitraukia drobinį krėslą, užgesina šviesą ir prisėdęs išsitiesia.

— Žinai, tuo metu, kai keliavau vykdyti tyrinėjimų, toji grupė, pagavusi Laukinį žmogų, vos manęs nenušovė, kulkos prazvimbė pro pat galvą, jeigu jiems nebūtų sudrebėjusios rankos, būčiau kritęs negyvas — laimingas atsitiktinumas. Kai reikalai neliečia asmeniškumų, visi žmonės labai geri.

— Tai yra tavosios istorijos apie Laukinį žmogų įdomiausioji dalis, žmonėms smagu jos klausytis, juk iš tikrųjų visi žmonės yra žiaurūs, ir tau nėra reikalo to į kažką įvilkti.

— Tu kalbi apie grožinę literatūrą, aš kalbu apie gyvenimą. Regis, aš tikrai nepajėgus rašyti romanų.

— Vos tik prakalbus apie blusas, visi puola jas gaudyti iš baimės, kad patys yra blusos, ką čia padarysi?

— O ką, jei žmonės visai nenori jų pagauti?

— Tada bijo, kad kiti žmonės jų nepagautų.

— Ir taip ratas užsisuka?

— Gal vis tik turėtų vykti šioks toks progresas? Gal kitu atveju aš vis tik nebūčiau drįsęs tavęs susirasti, kad su tavimi išgerčiau? Būčiau jau seniai tapęs Laukiniu žmogumi.

— O aš nebūčiau galėjęs tavęs priimti. Arba gal mudu būtume abu išėję Laukiniais žmonėmis? — iš juoko jis net atsistoja. — O pabaigos čia tikrai ir nereikia, — sako pagalvojęs.

62

Sakai, kad jis pameta raktą.

Ji sako suprantanti.

Sakai, kad jis aiškiai mato raktą ant stalo, o apsisukęs jo jau neberanda.

Ji sako, taip, taip.

Sakai, kad tai plikas raktas, raktas be žiedelio, anksčiau rakto žiedelis buvo, prie jo ant grandinėlės kabėjo mažutis, garbanotas, raudonas, plastmasinis Pekino šuniukas. Dar anksčiau jis irgi neturėjo jokio pakabuko, šitą jam atnešė draugas, iš tiesu — draugė, bet ne tąja prasme.

Ji sako suprantanti.

Sakai, kad po to šuniukas sulūžo, buvo labai juokinga, nes jis lūžo per kaklą ir liko tik raudona šuniuko galvytė, jis nusprendė, kad tai atrodo žiaurokai, todėl nuėmė ją nuo rakto.

Suprantu, sako ji.

Sakai, štai taip raktas liko plikas, ir kad jis manė, jog raktą pasidėjo ant stalinės lempos stovo kartu su keliais smeigtukais, smeigtukai ten tebėra, o rakto nebėra. Jis iškilnoja visas knygas nuo vieno stalo galo iki kito, ten guli ir keli laiškai, pradėti atsakinėti, bet taip ir nebaigti, nes jis nežino kaip, todėl padeda juos į šalį prie lempos. Virš jungiklio dar yra ir vokas. Sakai, kad jis rakto tiesiog nemato.

Taip dažniausiai ir būna, sako ji.

Jam reikia išeiti su reikalais, bet jis negali palikti nerakintų durų. O jeigu užtrenktų duris, tai, neturėdamas rakto, nebegalėtų įeiti. Jam būtinai reikia rasti raktą. Ant stalo — knygos, popieriai, laiškai, smulkūs pinigai, monetos, raktą juk tarp monetų lengvai pastebėtų.

Taip.

Tačiau rakto jis neranda, todėl palenda po stalu ir šluota sušluoja dulkių gumulus, aptinka netgi autobuso bilietą. Raktui nukritus ant žemės, būtų pasigirdęs bilstelėjimas. Ant grindų guli ir kelios knygos, jis visas perverčia ir sudeda į krūvą, knyga ir raktas — visiškai nepanašūs daiktai, jis negalėtų jų supainioti.