Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tolstant Nemirtingųjų uolos mažėja mažėja, kol visai išnyksta horizonte. Išsiskirdamas su ja, laive apsikeičiau vardais ir adresais.

Gurkšteliu arbatos, pajuntu kartų apgailestavimo skonį. Galvoju, kad galbūt ji vieną dieną mane susiras, nors gal ir ne. Ši atsitiktinio susitikimo galimybė man suteikia šiek tiek džiaugsmo. Nesieksiu tokios nekaltos merginos, visai galimas daiktas, kad aš niekada taip ir nemylėsiu moters. Meilė per daug sunki, o aš noriu gyventi lengvai, noriu patirti džiaugsmą, bet nenoriu užsikrauti atsakomybės. Juk galiausiai neišvengiamai ištinka santuoka, o paskui ją — varginantis nuobodulys ir neapykanta, tai baisiai nustekena žmogų. Kuo toliau, tuo abejingesnis darausi, jau niekas nebepajėgtų įkaitinti manojo kraujo. Manau, kad senstu, liko tik trupiniai to, kas vadinama aistringu domėjimusi, aš nebesiekiu rezultato. Rezultatą nesunku įsivaizduoti, ir jis vis tiek baigsis apsisunkinimu. Jau geriau plūduriuosiu tai šen, tai ten erdvėje, nepalikdamas jokio pėdsako. Šiame plačiame pasaulyje tiek daug žmonių, tiek daug vietų, o aš niekur negaliu įleisti šaknų, susirasti nedidelio prieglobsčio, kur ramiai ir sąžiningai leisčiau dienas, ir tik nuolat susiduriu su tos pačios rūšies kaimynais, sakau tuos pačius žodžius — „labas rytas“ arba „sveikas“, įsisuku į nesibaigiančią kasdienių, bereikšmių smulkmenų painiavą. Nespėjęs kaip reikiant įsitvirtinti, aš jau spėju nuo viso to pavargti. Žinau, kad nuo to nėra vaistų.

Sutinku jauną daoistų vienuolę, jos liesas, išbalęs veidas gražiai santūrus, po plačia, patogia daoistine mantija slepiasi tvirtas kūnas, šviežias ir nesuteptas. Ji įkurdina mane svečių kambaryje prie šventyklos salės, šoniniame kieme nuo pagrindinės salės. Medinės grindys nedažytos, matyti aiški medžio rievių tekstūra ir spalva, ir nė dėmelės purvo, ant lovos čiužinio užklota švarutėlė patalynė kvepia taip gaiviai, tarsi būtų ką tik pasiūta ir iškrakmolyta — atsidūriau Aukščiausio Tyrumo rūmuose.

Kas rytą ji atneša man dubenį karšto vandens veidui nusiprausti, tada užpliko arbatos ir trumpai su manimi šnekteli. Jos skaidrus balsas primena šviežios arbatos skonį, kalbėdama ji atvirai juokiasi. Ji pasakoja baigusi universitetą, savanoriškai išsilaikiusi egzaminus ir tapusi daoistų vienuole, bet aš nepaklausiau, kokia buvo to priežastis.

Kartu su ja čia priėmė dar dešimt jaunų vyrų ir moterų, visi turi bent jau pradinį išsilavinimą. Daoistų galva — į aštuntą dešimtį įkopęs Didysis Mokytojas aiškia kalbėsena ir lengva, greita eisena. Sunkaus darbo jis nesibaido, lakstė porą metų, derėjosi su vietine valdžia ir įvairiausių lygių institucijomis, kad galėtų kelis likusius senuosius daoistus sukviesti ir ant Čingčengo kalno atkurti Aukščiausiojo Tyrumo rūmus. Ir seni, ir jauni — visi kalbasi su manimi nesivaržydami, cituojant jos žodžius, visi manimi džiaugiasi, ji sako — visi, nesako, kad ji pati.

Ji sako: „Tu gali pasilikti taip ilgai, kaip tik nori“, ir dar sako, kad Džang Dačianis čia irgi ilgai gyveno. Šalia Aukščiausio Tyrumo rūmų esančioje trijų legendinių valdovų — Fusi, Šennongo ir Suanjuanio112 — šventykloje pastebiu akmenyje iškaltą Džang Dačianio tėvo skulptūrą, vėliau sužinau, kad čia kaip atsiskyrėliai Dzin dinastijos laikais gyveno Fan Čangšengas, o Tang dinastijos laikais — Du Tingguangas, jis galėjo čia rašyti. Nesu atsiskyrėlis, vis dar noriu misti žmonių pasaulio maistu. Negaliu jai pasakyti, jog lieku čia, nes man patinka jos spontaniškas elgesys ir neapsimestinis kuklumas, tik sakau, kad man patinka šios vietos ramybė.

Iš mano kambario galima pakliūti į senovinių spalvų ir senovinių kvapų sklidiną šventyklos salę su ilgu kedro stalu, kvadratinėmis kėdėmis su atramomis rankoms ir arbatiniu staliuku. Ant sienų kabo kaligrafijos ir paveikslai, salėje esančios horizontalios lentelės su įrašais ir kolonos — stebuklingai išsaugoti ankstyvųjų medžio raižinių pavyzdžiai. Ji sako: „Gali čia skaityti ir rašyti, o kai pavargsi — gali išeiti pasivaikščioti į žemutinį kiemą už salės.“ Kvadratiniame kiemelyje stiebiasi — senoviniai kiparisai ir žalsvi, melsvi, juosvi indigo augalai, tvenkinyje stūksantys iš uolų ir akmenų padaryti kalnai, tirštai aplipę žaliomis samanomis. Ryte ir vakare iš anapus drožinėtų langų pinučių atsklinda vienuoliukių kalbos ir juokas. Čia nėra budistiškoms šventykloms būdingų žmogų slegiančių griežtų tabu ir disciplinos, užtat yra ramybė ir aromatas.

Dar man patinka Trijų Tyrumų šventyklos didinga ramybė ir rūsti tyla, kai, užslinkus prieblandai, išsivaikšto tie keli pasitaikę turistai. Prisėdu vienas ant akmens šventyklos vartų vidury ir įsistebeiliju į priešais mane esantį didžiulį keramikinį gaidį, išlietą ant stogo čerpės. Keturios apskritos kolonos centrinėje šventyklos salėje išrašytos skirtingais kupletais, išorinėje pusėje parašyta:

Dao gimė vienas; iš vieno gimė du; iš dviejų gimė trys; iš trijų visi pasauly gimė.113

Žmogus valdomas žemės, žemė valdoma dangaus, dangus valdomas Dao, Dao valdomas patsai savęs.114

Tai pagrindas to, ką pirmykščiame miške išgirdau iš senojo botaniko.

Vidinėje pusėje buvo parašyta:

Neregimas ir negirdimas, ypatingas iš tiesų yra jo nepastebimumas, susiliejęs su nefritinio tyrumo, aukščiausio tyrumo ir didžiausio tyrumo trejybe.

Žinoti jo veikimą, perprasti jo gelmę; skaidri jo ramybė, laikanti pagrindinį dangaus Dao, žemės Dao ir žmogaus Dao principą.

Senasis daoistų vyriausiasis paaiškina man tuodu kupletus:

— Dao yra visko pasaulyje šaltinis ir dėsnis, kai egzistuoja abipusė pagarba tarp subjekto ir objekto, tada gimsta vienybė. Būtis gimsta iš nebūties, o nebūtis — iš būties, šių dviejų vienybė yra natūrali, o per dangaus ir žmogaus vienybę pasiekiamas vieningas požiūris į kosmosą ir žmogaus gyvenimą. Daoistams tyrumas yra pagrindas, neveikimas yra esmė, savaimingumas yra veikimo būdas, o gyvenimas paremtas tikrumu, gyvenimas paremtas savęs atsisakymu. Trumpai tariant, tai ir yra esminiai daoizmo tikslai.

Tuo metu, kai jis man pasakoja apie daoizmą, jaunieji daoizmo vienuoliai ir vienuolės irgi susispiečia aplink pasiklausyti ir glaudžiai apsėda ratu. Viena jaunutė vienuoliukė, įdėmiai ir nuoširdžiai besiklausydama, pasideda ranką ant vieno vienuoliuko peties. Abejoju, ar aš galėčiau pasiekti šią tyrą savęs ir aistros atsisakymo būseną.

Kartą po vakarienės visi — seni, jauni, vyrai ir moterys — suguža į žemutinį kiemą pasivaržyti, kas geriau sušvilps papūtęs už šunį didesnę keramikinę varlę. Vieniems pavyksta išgauti švilpesį, kitiems nepavyksta. Kurį laiką pasilinksminę jie išsiskirsto ruošti vakarinių pamokų. Pasilieku vienas, vėl prisėdu ant akmens ir užsižiūriu į geranoriškus drakonus, gyvates, vėžlius, žuvis, puošiančius šventyklos stogo kraigą.

Skriejantys išriesti kraigai — tyriausio paprastumo linijos, už nugaros aukštai ant kalno iškilęs didžiulis miškas siūbuoja be garso nakties vėjyje. Staiga akimirkai visas pasaulis nutyla ir nežinia iš kur atsklinda tyras bambukinės fleitos garsas, lengvas ir švelnus, bet tuoj pat vėl išnyksta. O tada anapus šventyklos vartų triukšmingai po akmeniniu tiltu sugurguliuoja upė, suūkia nakties vėjas — tarsi visa tai vienu metu sklistų ir iš mano širdies.

64

Kitą kartą ji ateina trumpai nusikirpusi plaukus, ir tą kartą tu tai aiškiai pastebi. Pasiteirauji jos:

— Kam nusikirpai plaukus?

— Aš nusikirpau praeitį.

— Argi įmanoma nusikirpti praeitį?