Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Net jei ir neįmanoma, tai turėjo būti nukirpta, ir man praeitis dabar yra nukirpta.

Nusijuoki.

— Ko tu juokiesi? — klausia ji švelniai, — man dar truputį gaila, žinai gi, tai buvo puikūs plaukai.

— Taip irgi labai gerai, mažiau bėdos, nebereiks kaip anksčiau nupūsti užkritusių sruogų, juk tai taip išvargindavo.

Tai ją prajuokina.

— Nebekalbėk daugiau apie plaukus, pakalbėk apie ką nors kita, gerai?

— Apie ką?

— Apie tą pamestą raktą, ar tu jo nebuvai pametęs?

— Jau radau. Nors galima būtų sakyti, kad kas pamesta — pamesta, ieškot nebereikia.

— Kas nukirpta — nukirpta.

— Ar tu apie plaukus? Aš apie raktą.

— Aš apie prisiminimus. Tu ir aš iš tikrųjų esam dangaus sukurta pora, — ji sučiaupia lūpas.

— Bet visada lieka tas menkutis skirtumas.

— Ką tu vadini tuo menkučiu skirtumu?

— Nedrįstu pareikšti, kad tu už mane geresnė, tik sakau, kad mes nuolat prasilenkiame.

— O argi aš šį kartą neatėjau?

— Ir gali vėl bet kada pakilti ir išeiti.

— Bet galiu pasilikti ir neišeiti.

— Tai, žinoma, būtų labai malonu, — bet pats manai priešingai.

— Tokie žmonės, kaip tu, tik šneka, bet nedaro.

— Nedaro ko?

— Nemyli, juk žinau, ko tau reikia.

— Ir ko gi — meilės?

— Moters, tau reikia moters, — ji ganėtinai susitvardžius.

— Na, o tau? — įsistebeiliji iš arti į jos akis.

— Lygiai taip pat, man reikia vyro, — jos akyse įsižiebia provokuojanti ugnelė.

— Vieno, bijau, neužteks, — suabejoji tu.

— Tada, sakykim, reikia vyrų, — ji daug atviresnė, nei tu.

— Čia jau daugiau tiesos, — nusiramini.

— Kai vyras ir moteris yra kartu...

— Pasaulis liaujasi egzistavęs.

— Lieka tik aistra, — ji priduria prie tavo žodžių.

— Sutinku, — sakai tai tikrai nuoširdžiai. — Štai ir dabar vyras ir moteris yra kartu...

— Tai ir būkim kartu, — sako ji. — Uždenk užuolaidas.

— Tu nori tamsoje?

— Kad galėčiau užsimiršti.

— O argi tu dar ne viską užmiršai? Kodėl tu bijai pati savęs?

— Tu tikras menkysta, nori, bet nedrįsti. Tau būtinai reikia, kad aš padėčiau.

Ji prieina prie tavęs arčiau ir ima glostyti tavo plaukus. Tu įsiremi galva jai į krūtinę ir tyliai sakai:

— Einu uždengsiu langą.

— Nėra reikalo.

Ji sudreba, pažvelgia žemyn ir viena ranka atsisega džinsų užtrauktuką. Ties gėlėtų kelnaičių krašteliu ant balto tvirto kūno pamatai verpetą, prisiglaudi veidu ir imi švelniai bučiuoti jos minkštą pilvuką. Ji sulaiko tavo ranką:

— Nebūk toks nekantrus.

— Tu pati?

— Taip, argi tai ne labiau jaudina?

Ji nusitraukia per galvą megztuką, iš įpročio kresteli galvą, nors dabar, nusikirpus plaukus, to jau nebebūtina daryti. Visa spinduliuodama — jos juodi, susiraizgę šakumos plaukeliai žvilga lygiai kaip ir galvos plaukai — stovi priešais tave vidury drabužių kaugės nuoga tik su liemenėle, dengiančia jos pilnas krūtis.

Susideda rankas sau už nugaros ir suraukusi antakį priekaištingai taria:

— Tu net ir šito negali?

Apsvaigęs nuo jos, tu kurį laiką neperpranti užuominos.

— Gal galėtum parodyt šiek tiek dėmesio!

Akimirksniu atsistoji, prieini prie jos iš nugaros ir padedi atsegti kabliuką.

— Puiku, o dabar tu, — ištaria ji su palengvėjimu ir nuėjusi atsisėdą į fotelį priešais, akimis įsisiurbdama į tave, lūpomis nuslenka lengva pašaipėlė.

— Tu šėtone! — įsiunti, vilkdamasis ir šveisdamas žemėn drabužius.

— Deivė, — pataiso ji.

Visiškai nuoga ji atrodo neįtikėtinai didingai, nė nekrusteli, laukdama, kol tu prisiartinsi. Po to užsimerkia, leidžia tau bučiuoti visą jos kūną. Tu sumurmi, norėdamas kažką pasakyti.

— Ne, nieko nesakyk!

Ji tvirtai suspaudžia tave glėbyje, tylomis susigeri į jos kūną.

Po pusvalandžio, o gal ir po valandos, ji atsisėda lovoje ir paklausia:

— Turi kavos?

— Ant lentynos.

Ji užsipliko didelį puodelį ir, maišydama kaušeliu, prisėda šalia tavęs ant lovos krašto, žiūrėdama į tave pilna burna karštos, verdančios kavos, sako:

— Argi nebuvo puiku?

Tau pritrūksta žodžių. Ji mėgaujasi sau kava, tarsi nieko nebūtų įvykę.

— Tu keista moteris, — sakai, įsistebeilydamas į kraujagysles, iššokusias jai ant krūtų.

— Nieko čia keisto, viskas labai natūralu, tau tiesiog reikia moters meilės.

— Nekalbėk man apie moteris ir meilę, ar tu su visais taip elgiesi?

— Tik su tais, kurie man patinka ir tik jeigu būnu geros nuotaikos.

Šitokios lėkštos jos kalbos tave įsiutina, norėtum rėžti jai skaudžiai atgal, bet pasakai tik:

— Tu ištvirkėle!

— O argi tu ne šito nori? Tiesiog moterims tai lengviau. Jeigu moteris yra įžvalgi, kodėl gi ir jai nepatyrus malonumo? Ar turi ką prieš?

Ji pastato puodelį, kurį laikė rankoje, atsisuka į tave savo tamsiai rudais speneliais, nutaiso užuojautos kupiną išraišką ir sako:

— Tu toks apgailėtinas, didelis vaikas, nenorėtum dar kartelį?

— Kodėl gi ne?

Tu priimi ją atgal.

— Ar dabar tu jau patenkintas? — klausia ji.

Tu tik linkteli vietoj atsakymo, apimtas malonaus mieguistumo.

— Papasakok ką nors, — paprašo ji, šnibždėdama prie pat ausies.

— Ką papasakoti?

— Bet ką.

— Nepasakoti apie raktą?

— Pasakok apie tai, apie ką nori.

— Kalbant apie tą raktą, galima sakyti, kad...

— Aš klausau.

— Kas pamesta — pamesta.

— Šitai jau sakei.

— Šiaip ar taip, jis išeina į gatvę...

— Ir kas nutinka gatvėje?

— Visa gatvė pilna skubančių žmonių.

— Pasakok toliau!

— Jis nustemba.

— Nustemba dėl ko?

— Jis negali suprasti, kodėl tie visi žmonės skuba?

— Todėl, kad tokiu būdu jie yra visą laiką užsiėmę skubėjimu.

— Bet juk tai nėra būtina?

— Jeigu jie nebūtų visą laiką kuo nors užsiėmę, jie supanikuotų.

— Taip ir yra, visų jų veiduose matyti keista išraiška, jie visiškai paskendę rūpesčiuose.

— ir labai rimti,

— rimti įeina į parduotuvę, rimti išeina, rimtai velka savo porą batų, rimtai išsitraukia smulkių, kad rimtai nusipirktų ledų,

— ir laižytų irgi rimtai,

— nekalbėk apie ledus,

— juk tu pats pradėjai,

— o tu nepertraukinėk, apie ką aš?

— Apie smulkius, kurių pilną saują išsitraukia ir ima rimtai derėtis prie prekystalio, rimtai, kodėl visą laiką rimtai? Ką su tuo rimtumu daryt?

— Nuleist jį į unitazą.

— O paskui?

— Visos parduotuvės užsidaro,

— visi žmonės nuskuba į namus,

— jis niekur neskuba, jis, regis, irgi turi kur grįžti — žmonės tai dažniausiai vadina namais — kambarį, kurį gavo gerokai susibaręs su šeimininku,

— vis tik jis turi kambarį,

— bet jis negali rasti rakto,

— bet argi kambario durys neliko atrakintos?

— klausimas tas, ar jis privalo grįžti?

— argi jis negali praleisti nakties bet kur?

— tarsi valkata? tarsi vėjo gūsis, šiame mieste naktį skriejantis bet kur?

— tiesiog įšokti į kokį traukinį ir leistis vežamam bet kur!

— anksčiau tai jam nebūtų šovę į galvą, viena kelionė po kitos, važiuoti kur tik nori, išlipti ten, kur susigalvoji,

— susirasti ką nors ir aistringai pasimylėti!

— mylėtis iki visiško išsekimo,

— net jeigu ir iki mirties — vis viena verta.