Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Viskas? — šaukia ji prieš vėją, vandens lašeliai blykčioja jai ant blakstienų — štai taip ji atrodo gražiausiai, bet, deja, juostelė jau pasibaigė.

— Ar galėsi atsiųsti man nuotraukas? — viltingai klausia ji.

— Jeigu paliksi man savo adresą.

Prieš pat man išvažiuojant, ji pribėga prie autobuso ir per langą paduoda iš sąsiuvinio išplėštą lapą su užrašytu vardu ir namo numeriu vienoje iš Čengdu miesto gatvių, pakviečia užsukti į svečius ir pamojuoja atsisveikindama.

Grįžęs į Čengdu, pereinu ta sena gatve, prisimenu ir jos namo numerį, praeinu pro tas duris, bet neužeinu. Nuotraukų vėliau jai taip pat neišsiunčiu. Išryškinęs visą didžiulę juostelių krūvą, didžiosios dalies jų neatsispausdinau, išskyrus tik keletą, kurių labiausiai reikėjo. Nežinau, ar ateis tokia diena, kai atsispausdinsiu visą tą daugybę, nežinau, ar nuotraukose ji bus vis dar tokia pat patraukli.

Geltonajame kalne, aukščiausioje Ui kalnyno viršūnėje, priekalnių spygliuočių miške man pavyksta nufotografuoti dailią, spyglius numetusią pušį. Ties viduriu jos kamienas šakojasi į dvi beveik visiškai horizontalias šakas, tarsi sparnus išskleidęs ir skrydžiui pakilęs gigantiškas sakalas, o kamieno dalis per vidurį tarp dviejų sparnų primena galvą su nuleistu žemyn snapu.

Nuostabiai natūraliai gamta išreiškia save ne tiktai per gyvybinę jėgą, kaip kad ši, bei nuolat besikeičiantį moters grožį, bet ir kurdama bjaurumą. Kaip tik šio Ui kalnyno pietiniame šlaite esančiame draustinyje pamatau milžinišką seną ir jau bergždžią kukmedį, kurio visas vidus išpuvęs, smauglys galėtų pasidaryti sau slėptuvę, bet ant kelių šakų, išaugusių ant metalo juodumo kamieno, dar virpa keletas tamsžalių lapų. Saulei besileidžiant vakarop, kalnų slėnis panyra į šešėlį ir virš saulėlydžio melsvai oranžiniu atspalviu nudažytos švelnios bambukų jūros didingai iškyla šis senas medis, nevaržomai išskėstomis, juodomis šakomis, primindamas piktą demoną. Šitą nuotrauką išryškinau ir atsispausdinau, ir kaskart ją atsivertus, širdį nupurto šaltis, ilgai negaliu jos žiūrėti. Suprantu, kad tai iškelia į paviršių tamsiausias mano sielos gelmes, kurios mane patį gąsdina. Nepaisant to, susidūręs su grožiu ar bjaurumu, galiu jį stebėti tik per atstumą.

Udango kalnuose susitinku turbūt paskutinį seniausios daoizmo sektos vienuolį, jis yra tikras bjaurumo įsikūnijimas. Pakeliui į šį kalną vietovėje, vadinamoje Senaisiais Rūmais, išgirdau apie jį pasakojant. Karinių pajėgų sugriautuose Ming dinastijos imperatoriaus rūmuose už Akmeninių Stelų Kiemo sienos pakiužusioje lūšnelėje buvo apsigyvenusi sena daoistų vienuolė. Pasiteiravau jos apie šio garsaus daoistinio kalno senuosius klestėjimo laikus ir kalba pasisuko apie seniausią daoistinę Tyrosios Vienybės sektą. Ji papasakojo, kad iš Tyrosios Vienybės sektos likęs vienintelis vienuolis, aštuoniasdešimtmetis, nebenusileidžiantis iš kalnų, ištisus metus budintis Auksinėje viršūnėje, žmonės nebedrįsta jo trukdyti.

Paskubomis pasigaunu anksčiausią rytinį autobusą, vežantį iš čia į Pietines uolas, ir apie pusiaudienį kalnų takeliu užsikabaroju į Auksinę viršūnę. Dangus aplink apsiniaukęs, viršuje baisiausiai šalta, turistų nematyti. Tyliais ir šaltais vingiuotais koridoriais apsuku vieną ratą, visos durys, jei ne iš vidaus užremtos, tai metalinėmis spynomis apkabinėtos. Vienintelės vinimi ir virvute užkabintos sunkios, storos durys šiek tiek praviros. Stumteliu jas stipriau ir šiaip ne taip atidarau. Susivėlusiais plaukais, apšepusia barzda, mantiją vilkintis senis grįžteli nuo žarijų puodo ir atsistoja. Aukštas, platus, veidas juodai violetinis — atrodo siaubingai. Piktai paklausia:

— Ką čia darai?

— Leiskite paklausti, ar Jūs esate šios Auksinės viršūnės abatas? — mano tonas visiškai mandagus.

— Čia nėra abato!

— Žinau, kad daoistų šventykla čia dar neprikelta gyvenimui, ar Jūs esate ankstesniosios šventyklos daoistų vyriausiasis?

— Čia nėra daoistų vyriausiojo!

— Tada leiskite paklausti, garbingasis senoli, ar Jūs daoistas?

— Jeigu ir daoistas, tai ką? — jo antakiai juosvai balti ir siaubingai ilgi.

— Leiskite paklausti, ar Jūs iš Tyrosios Vienybės sektos? Girdėjau, kad tik Auksinėje viršūnėje tėra vienintelis...

— Aš nepriklausau jokiai sektai!

Nelaukdamas, kol pabaigsiu sakinį, jis atidaro duris ir išgrūda mane lauk.

— Aš esu žurnalistas, — šūkteliu paskubomis, — valdžia šiandien ima vykdyti atvirą politiką religijų atžvilgiu, aš galėčiau padėti Jums paruošti pranešimą!

— Aš nežinau, kas yra žurnalistas! — jis trinkteli durimis.

Tuo metu prie ugniakuro pastebiu senyvą moterį ir jauną merginą, galbūt tai jo šeima. Žinau, kad Tyrosios Vienybės sektos vienuoliai gali tuoktis, auginti vaikus, netgi tobulinti seksualines praktikas su skirtingais vyrais ir moterimis, todėl negaliu liautis įsivaizdavęs apie jį pačių bjauriausių dalykų. Jo akys iš po sunkių antakių švyti tarsi variniai varpai, jo balsas grubiai žemas ir skambus, visa jo povyza kelia grėsmę, akivaizdžiai kovų menus įvaldęs kūnas, visai nekeista, jog daugybę metų joks žmogus nedrįso jo trukdyti. Jeigu ir pabelsčiau dar sykį į duris, tai tikrai nebūtinai duotų rezultatų, todėl, sekdamas metaliniais turėklais, grįžtu siauručiu kalnų keliuku tarp uolų sienų, kol per aplink pasiekiu pablukusio vario spalvos Auksinę šventyklą.

Kalnų vėjas ūbauja, maišosi su dulksna. Apėjęs šventyklą, iš priekio pamatau pusamžę moterį sunkiomis didelėmis rankomis ir kojomis, stovinčią priešais bronzinę šventyklą maldai sudėtais delnais. Apsivilkusi taip lyg būtų valstietė, bet grėsminga stovėsena — panašesnė į po pasaulį klaidžiojančios moters bastūnės. Pavaikštau aplink, įsitveriu į metalinius turėklus, įtaisytus uoloje, ir apsimetu besigrožįs peizažu. Vėjas švilpauja, uolų plyšiuose netikėtai išaugusios žemaūgės pušys visą laiką dreba. Debesų ir miglos šuorai slenka, braukdami kalnų kelią apačioje, kartais ten prasišviečia juoda miško jūra.

Apsidairau aplink, ji stovi kovinėje pozoje tvirtai ant abiejų kojų, tiesiai man už nugaros, akys primerktos, atrodo nustebusi. Jie turi savo uždarą pasaulį, į kurį aš niekada nepakliūsiu, jie turi savitus išgyvenimo metodus, gynybos būdus ir klaidžioja anapus vadinamos visuomenės. Galiu tik grįžti atgal į daugeliui žmonių įprastą egzistencijos formą, neturiu kito kelio, greičiausiai tai ir yra manoji tragedija.

Kalnų keliu leidžiuosi žemyn, pusiaukelėje stovi kavinė, durys dar atviros, bet turistų nėra, tik keletas baltai apsirengusių padavėjų susėdę prie stalo pietauja. Neužeinu.

Kalno šlaite, dirvoje, guli išlindęs didžiulis — už žmogų didesnis — metalinis varpas. Padaužau jį delnu, bet negirdėti nė garso. Čia neabejotinai būta šventyklos, bet šiandien kiek akys užmato — vien žolės šiurena vėjyje, leidžiuosi kalno šlaitu žemyn, priekyje matyti status uolėtas takas.

Mano kojos eina pačios, kuo toliau, tuo greičiau leidžiuosi ir po dešimties minučių atsiduriu tyliame, ramiame kalnų slėnyje. Abipus akmeninių laiptelių miškas uždengia dangų, vėjo ūžavimas prislopsta, daugiau nebejaučiu dulkiančio lietaus, tikriausiai tas lietus buvo tik debesyse ir miglose. Miške kuo toliau, tuo tamsiau, nebežinau, ar esu tame tamsiame miške, kurį mačiau žvelgdamas žemyn pro debesis ir miglas nuo Auksinės viršūnės, kaip nepamenu, ar tai tas pats kelias, kuriuo kopiau aukštyn, atsigręžęs pažiūriu į daugybę akmeninių pakopų, kuriomis nusileidau — dar sykį tiek užkopti, kad pasidairyčiau tinkamo kelio, pareikalautų per daug jėgų, leistis žemyn yra nepalyginamai paprasčiau.