Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tarp tavęs ir vilko nėra jau tokio milžiniško skirtumo, negandų pakanka, kitų vilkų buvai mirtinai sukandžiotas, nėra jokio logiško paaiškinimo, ir nėra didesnės lygybės už lygybę Užmaršties Upėje, juk ir žmogus, ir vilkas galiausiai sugrįš į tuos pačius — mirties namus.

Šis atradimas suteikia tau didžiulį džiaugsmą, pasijunti toks laimingas, kad nori šaukti ir šauki, tik negirdėti nė garso, tik vanduo gurguliuoja, atsimušdamas į medžių dreves upėje.

Iš kur atsirado tos drevės? Bekraščiai vandenys plačiai išsilieję, tačiau nėra gilu, nėra krantų. Yra sakoma, kad kančių jūra neturi krantų, būtent tokioje bekraštėje kančių jūroje tu ir plūduriuoji.

Matai ilgą eilę atspindžių, girdi choru giedamą laidotuvių giesmę, giesmė nėra labai liūdna, pasiklausius ji netgi šiek tiek džiugi, juk gyvenimas irgi džiugus, ir mirtis džiugi, tai nėra kažkas daugiau, nei tavo prisiminimai. Tačiau tolimuose tavo prisiminimuose nėra jokio choro, tai kas tada čia gieda tas giesmes? Geriau įsiklausęs pastebi, kad giedojimas atsklinda iš po samanų, tankių, minkštutėlių, liulančių, bangų samanų, dengiančių žemę. Praskleidi jas pasižiūrėti, daugybė besiraitančių kirmėlių pasklinda aplink, šlykštus vaizdas sukrečia, ir tu supranti, kad tai lavonkirminiai, ėdantys irstančius kūnus, tavasis kūnas anksčiau ar vėliau bus irgi taip suėstas, šitoks faktas tavęs visai nesužavi...

67

Jau trečia diena, kaip keliauju po šį vandenų tinklą, lydimas dviejų draugų. Keliasdešimt li einame pėsčiomis, gabalą kelio pavažiuojame autobusu, paplaukiame valtimi ir visiškai atsitiktinai atsiduriame šiame mieste.

Naujasis mano draugas yra advokatas, ir vietinės tradicijos, papročiai, visuomenė, valdininkija yra jam puikiai pažįstami. Mergina, kurią jis pasiėmė drauge, kalba švelniu Sudžou dialektu, taigi jųdviejų lydimas šiame upių ir ežerų regione esu visiškai ramus. Aš — šitas valkata — jų akyse virtau įžymybe, jie sako, kad keliaudami su manimi gali pasilinksminti ir atsipalaiduoti. Nors abu šeimose turi rūpesčių, bet mano draugo advokato žodžiais tariant, žmogus savo prigimtimi yra laisvas paukštis, tai argi verta neieškoti laimės?

Dar tik pora metų, kaip jis advokatas, kai tik ši, žmonių primiršta, profesija vėl buvo prikelta, jis išsilaikė egzaminus ir atsisakė ankstesnių pareigų. Ateityje apsisprendė atidaryti savo individualią advokato kontorą, sako, jo profesija panaši į rašytojo, iš esmės tai laisvės profesija, norint kažką ginti, tenka kažką pripažinti, ir čia yra šiek tiek tavo paties valios. Jis apgailestauja, kad šiuo metu negali manęs ginti, bet sako, kad ateis ta diena, kai teisinė sistema patobulės, jei aš norėsiu iškelti ieškinį teisme, būtinai turėčiau susirasti jį, kaip gynėją. Sakau, kad manasis atvejis nėra teisminis, pirma — tai nesusiję su pinigais, antra — nenukrito nė plaukas nuo niekieno galvos, trečia — nebuvo sugriauta niekieno reputacija, ketvirta — nebuvo jokios vagystės ar apgavystės, penkta — nebuvo prekybos narkotikais, šešta — nebuvo išprievartavimo, taigi nėra reikalo eiti į teismą, o net ir nuėjus nebūtų įmanoma laimėti. Jis sumosikuoja rankomis, sakydamas, kad žino, kad tiesiog taip pasakė.

— Nežadėk to, ko negalėsi padaryti, — sako jo mergina.

Jis pasižiūri į ją, mirkteli akį ir atsisukęs man sako:

— Ar tu nemanai, kad ji ypatingai graži?

— Neklausyk jo, jis turi daugybę merginų, — sako man jo mergina.

— O kas čia blogo, kad pasakiau, jog tu graži?

Ji ištiesia ranką ir apsimeta, kad jį muša.

Jie išrenka šalia gatvės esantį keliaaukštį restoraną ir pavaišina mane vakariene. Valgyti baigiame tik dešimtą valandą vakaro, kaip tik tuo metu pasirodo keturi jaunuoliai, kiekvienas užsisako po didelį butelį degtinės, pilną stalą patiekalų, ir panašu, kad anksčiau, nei pusiaunaktį, nebaigs.

Nusileidus žemyn į gatvę, kai kuriose parduotuvėse ir kavinėse-valgyklose vis dar ryškiai plieskia lempos, jos dar neuždarytos nakčiai, į šį miestą grįžo ankstesnis bruzdesys. Diena eina į pabaigą, dabar svarbiausia susirasti švarų viešbutėlį, nusiprausti, užsiplikyti arbatinį arbatos, nusimesti nuovargį, atsipalaiduoti ir susėdus arba ir sugulus laisvai neskubant pasišnekučiuoti.

Pirmą dieną apibėgom kelis dar išsaugotus Ming dinastijos senuosius bendruomeninės architektūros kaimus, apžiūrėdami senąsias operų scenas, ieškodami senovinių šventyklų, fotografuodamiesi prie memorialinių vartų, studijuodami akmeninių stelų liekanas, lankydami senus žmones, apžiūrėjom kelias šventyklas, atstatytas ar pastatytas už vietinių kaimo žmonių surinktus pinigus, ta proga netgi išsibūrėme traukdami aštuonių trigramų burtus. Vakare atsidūrėm nedidelio kaimelio pakrašty ir naktį praleidome vienoje šeimoje, naujame tik tik stogu uždengtame name. Šeimininkas — atitarnavęs kareivis — leido mums laikinai apsistoti ir netgi paruošė valgyti, prisėdo prie mūsų ir pasakojo apie herojiškus įvykius, nutikusius jam dalyvaujant plėšikų numalšinimuose. Po to pasakojo apie plėšikų veiklą šiose apylinkėse ankstesniais laikais. Pastebėjęs, kad visi jau pavargo, nuvedė laiptais į viršų, kur dar nebuvo įrengtos pertvaros, pabarstė šviežio šieno, patiesė keletą vatinių čiužinių ir pasakė, kad jeigu naudosimės žibintu — būtume atsargūs ir nepadegtume. Tačiau žibinto mums nereikėjo, leidom jam neštis jį žemyn ir sugulėm visi tamsoje. Jiedu abu dar kurį laiką kalbėjosi, o aš nejučia užmigau.

Antrą naktį virš galvų spindint žvaigždėms, atvažiavome į apylinkės centrą, prisibeldėm į nedidelius nakvynės namus, kuriuose tebuvo vienintelis budintis senukas ir nė vieno svečio. Tų kelių kambarių durys buvo visos atidarytos, tad visi trys išsirinkome sau po vieną. Mano draugas advokatas atėjo pas mane į kambarį pasišnekėti, o jo draugė irgi pareiškė, kad būti didžiuliame tuščiame kambaryje vienai baisu, ir irgi išsirinko laisvą lovą, palindo po užklotais ir klausėsi jo ir mano šnekų.

Jis žinojo daugybę keisčiausių istorijų, nė kiek nepanašių į tas aštrumą praradusias senojo kareivio pasakas. Jis naudojosi advokato padėtimi ir prieidavo prie bylų, žodinių ir raštiškų liudininkų parodymų, su kai kuriais nusikaltėliais netgi bendraudavo, pasakodamas būtinai patirštindavo spalvas, ypač jeigu tai būdavo seksualinių nusikaltimų atvejai. Jo mergina, tarsi katė, susirangė lovoje ir vis pertraukinėjo, klausinėdama, ar taip iš tikrųjų buvo?

— Kaip tai ne iš tikrųjų? Aš asmeniškai iš tardžiau daugybę nusikaltėlių. Pereitais metais buvo organizuotas reidas prieš chuliganus, nusikaltėlius vienoje apylinkėje buvo sugauta aštuoni šimtai, dauguma jų — seksualiai nepasitenkinę jaunuoliai, kurie nenusipelnė jokios bausmės, būtų pakakę ir to, kad nedidelei grupelei iš jų būtų skyrę mirties bausmę. Tačiau kaskart iš viršaus gavus valdžios nurodymą, vienu ypu būdavo nuteisiama po keliasdešimt, net viešojo saugumo biure blaiviau mąstantys kadriniai darbuotojai jautėsi sutrikę.

— O tu juos gynei? — paklausiau.

— O kokia būtų buvusi nauda iš mano gynybos? Nusikaltėlių sunaikinimas — irgi puikus politinis būdas plėstis, nėra būdų to sustabdyti.

Jis atsistojo nuo lovos ir prisidegė cigaretę.

— Papasakok apie tą nuogalių reikalą, — priminė jo mergina.

— Miesto pakrašty buvo svirnas, dabar visi laukai sudalyti ir nuimti grūdai laikomi atskirai kiekvienos šeimos klėtyje, todėl anas svirnas stovėjo tuščias ir nenaudojamas. Kiekvieną šeštadienį vos sutemus didžiulė gauja miesto ir miestelių jaunimėlio suvažiuodavo dviračiais ir motoroleriais su mergaitėmis, sėdinčiomis už nugarų, atsiveždavo muzikos grotuvus ir rengdavo šokius. Prie durų pastatydavo kelis žmones, ir vietiniai kaimiečiai negalėdavo pakliūti vidun. Svirno ventiliacinės angos buvo palyginti aukštai ir iš lauko nebuvo įmanoma nieko matyti. Žmonės kaime ėmė smalsauti, naktį kažkas atsivilko kopėčias ir užlipo aukščiau, viduje buvo aklinai tamsu, nebuvo galima ničnieko įžiūrėti, girdėjosi tik muzika, apie tai iškart buvo pranešta. Viešojo saugumo tarnyba jėga įsiveržė vidun ir vienu kartu suėmė šimtą žmonių, kurių didžioji dauguma buvo maždaug dvidešimtmečiai vietinių kadrinių darbuotojų sūnūs ir jaunesnieji broliai, jauni darbininkai, jaunesnieji prekybininkai, parduotuvių asistentai ir nedirbantys jaunuoliai, buvo ir keletas paauglių vaikinukų ir mergaičiukių, besimokančių mokykloje, vėliau visus juos arba sukišo į daboklę arba išsiuntė persiauklėti į darbo stovyklas, o keliems netgi buvo įvykdyta mirties bausmė.