Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Šitos daugiausia aptarnauja valtininkus, — sako jis.

— Ar tu tuo įsitikinęs? — esu nustebintas, kad šiandien net tokiame mažame miestelyje tai vyksta taip atvirai. Žinojau iš anksčiau, kad jos daugiausia trinasi dideliuose miestuose šalia traukinių stočių ir laivų prieplaukų.

— Užtektų vieno žvilgsnio, — sako jo mergina, moterys iš prigimties jausmingesnės.

— Jos turi slaptą kalbą, jeigu duosi teisingą signalą — tada sandoris įvyks, visos jos iš aplinkinių kaimų, nakčia užsidirba papildomų pinigų, — priduria jis.

— Jos pastebėjo mane, jeigu būtumėt tik judu, vaikinai, jos būtų ėmusios iniciatyvos ir užkalbinusios.

— Bet juk jos turi turėti, kur apsistoti, ar reiktų eiti su jomis į kaimą? — klausiu.

— Pakrantėje visada esama valties arba galima nueiti su vyru į viešbutį.

— O tai viešbučiai irgi atvirai įsitraukę į tokį verslą?

— Jie bendradarbiauja. Negi tu keliaudamas su tuo nesusidūrei?

Prisimenu vieną moterį, ji norėjo nuvažiuoti į Pekiną paduoti

teismui ieškinį, ji sakė neturinti pinigų traukinio bilietui, daviau jai šiek tiek, bet nesu įsitikinęs, kad ji iš tokių.

— Tu juk vykdai visuomeninį tyrimą, tai kaip čia dabar? Šiandien esama tiek visko.

Susigėstu, kad nesu pakankamai kompetentingas, sakau, kad jokio socialinio tyrimo aš nevykdau, esu tik šuo be šeimininko, kuris malasi visur be vietos, ir jie pradeda juoktis.

— Eikš su manimi, aš tau parodysiu, kaip pasilinksminti!

Jį vėl apsėda kažkokia idėja, ir jis šūkteli upės pusėn į tamsą:

— Ei! Ar čia kas nors yra?

Jis nušoka nuo akmeninės krantinės ant tamsios dengtos valties.

— Ką darai? — pasigirsta duslus balsas iš po valties tento.

— Ar šita valtis plukdo naktį?

— Kur?

— Į Siaodangjango prieplauką, — jis greitai pasako pavadinimą.

— Kiek siūlai? — nuogas iki pusės pusamžis vyras išlenda iš po tento.

— O kiek tu prašai?

Prasideda derybos.

— Dvidešimt juanių.

— Dešimt.

— Aštuoniolika.

— Dešimt.

— Penkiolika.

— Dešimt.

— Už dešimt neplauksiu.

Vyras įlenda atgal. Viduje girdėti žemas moters balsas.

Žiūrim viens į kitą, nieko nesakydami ir purtydamiesi nuo nesuvaldomo juoko.

— Aš galiu nuplukdyti į Siaodangjango prieplauką, — pasigirsta kitas balsas už kelių valčių.

Mano draugas mosteli mums ranka, kad netriukšmautume, ir garsiai atsiliepia:

— Už dešimt juanių mes plaukiam! — jis tikrai linksminasi.

— Eikit už tų valčių ir palaukit, kol priplukdysiu valtį.

Jis tikrai žino, kaip derėtis. Išnyra palaidine vilkinčio žmogaus, kartimi pristumiančio valtį, siluetas.

— Na kaip? Žiūrėk, mes netgi sutaupėm nakvynę viešbutyje. O šitai vadinama pasiirstymu mėnesienoje! Gaila, kad mėnesienos nėra, bet alkoholio nebūti negali.

Jis šūkteli valtininkui palūkėti, visi trys nubėgame atgal iki nedidelės miestelio gatvelės, nusiperkame butelį Dačiu vyno, maišą sūdytų ankštinių pupelių ir dvi žvakes, ir džiūgaudami sušokam į valtį.

Kartimi valtį stumiantis valtininkas — liesas senis. Pakeliam tentą, sulendame vidun, įsijaučiame į tamsą ir susėdame ant lentų, sukryžiavę kojas. Mano draugas žiebtuvėliu bando uždegti žvakes.

— Valtyje negalima degti ugnies, — sako senis gergždžiančiu balsu.

— Kodėl? — galvoju, gal čia koks tabu.

— Uždegsite tentą, — burbteli senis.

— Kodėl turėtume uždegti jūsų tentą? — klausia advokatas, vėjas kelis kartus iš eilės užpučia žiebtuvėlio liepsnelę, todėl jis stipriau apsuka žvakes tentu.

— Gerbiamasis, jeigu uždegsime — sumokėsime, — sako jo draugė, labiau įsisprausdama tarp manęs ir jo. Staiga mes visi dar labiau pagyvėjame.

— Negalima degti ugnies! — senis padeda kartį ir ateina mūsų tramdyti.

— Na ir nedek, plaukti nakties tamsoje irgi yra įdomu, — sakau.

Advokatas atkemša butelį, išskečia kojas, padeda didelį pupelių maišą ant bambukinio kilimėlio, patiesto ant valties dugno. Aš sėdžiu priešais jį, veidas į veidą, kojom įsirėmęs į kojas, butelis siunčiamas per rankas, ji sėdi atsirėmusi į jį, kartkartėmis paima butelį iš jo rankų ir gurkšteli. Ramiame upės užutekyje girdėti tik karties girgždėjimas ir vandens teškenimas.

— Tas vaikinas tikrai tuo užsiiminėjo.

— Jei būtų gavęs penkiais juaniais daugiau, būtų plaukęs, kaina nebuvo didelė.

— Kaip tik tiek, kiek ir dubenėlis karštų lakštinių sriubos!

Visus mus apima šlykštus jausmas.

— Nuo senų laikų šis upių ir ežerų rajonas buvo opiumo ir prostitucijos vieta, tu jų nuo to neapsaugosi. Vyrai ir moterys šiose vietose labai ištvirkę, negi imsi visus juos ir išžudysi? Jie tiesiog taip gyvena, — sako jis tamsoje.

Debesuotas nakties dangus trumpam prasiblaivo, sužimba žvaigždės, po to vėl apsiblausia. Valties gale nuolat girdėti karties girgždėjimas, iš abiejų šonų retkarčiais pasigirsta švelnus upės vandens teškenimas. Ledinis vėjas prasiskverbia pro kietai įtempto tento galą ir netgi pro panaudotus cheminių trąšų maišus, naudojamus kaip užuolaidos nuo vėjo ir lietaus.

Nuovargis užklumpa netikėtai, visi trys susirangome siaurutėje valties kabinoje, aš ir advokatas atsigulame iš šonų, prisispaudžiame prie pat sienų, o ji įsispraudžia viduryje tarp mūsų, visos moterys tokios, joms visada reikia šilumos.

Miglotai prisimenu, kad abiejuose krantuose už krantinės sutvirtinimų tęsiasi laukai, ten, kur krantas nesutvirtintas, tyvuliuoja tirštai nendrynais apžėlę pelkės. Perkirtus keletą įlankėlių, upės vaga pasidaro taip tirštai apžėlusi nendrėmis, kad gali nužudyti žmogų ir atsikratyti kūno, nepalikdamas nė menkiausio ženklo. Visgi galų gale mes esame trys prieš vieną, nepaisant to, kad viena moteris, juk kitoj pusėj tik vienas seniokas, taigi galima ramiai miegoti. Ji jau spėjo apsiversti, mano kulnai liečia jos nugarą, sėdmenys stipriai įsirėmę man į šlaunį, tik visa tai neturėtų man taip rūpėti.

Spalis upių ir ežerų regione — nokimo laikas, visur aplink matyti liulančios krūtys ir drėgnos, mirksinčios akys. Jos kūnas skleidžia neslepiamą moterišką seksualumą, kuris gundo prisiglausti arčiau ir glamonėti. Nors ir prisiglaudusi jam prie krūtinės, ji negali nejausti mano kūno šilumos, ji ištiesia ranką ir padeda ją man ant šlaunies tarsi norėdama, kad man būtų jaukiau, negaliu suprasti, ar tai lengvabūdiškumas, ar dosnumas. Tada išgirstu baubimą, geriau įsiklausęs, suprantu, kad tai murmėjimas, atsklindantis iš valties priekio. Iš pradžių noriu nusikeikti, bet susilaikau ir imu klausytis. Melancholiška dejonė naktyje, šalto vėjo nešiojama virš vandens tykiame nakties ore, tai jis — kartimi valtį stumiantis senis. Jis dainuoja visiškai atsipalaidavęs, nesivaržydamas, garsas, tiek laiko tramdytas, pagaliau veržiasi į laisvę, sklinda visai ne iš burnos, o iš kažkur giliau, iš stemplės ir krūtinės. Iš pradžių nieko nesuprantu, bet po truputį imu išskirti paskiras frazes, tik negaliu suprasti visiškai, nes jo U dialektas su stipria kaimiška tarme. Regis, jis dainuoja: tavo septynioliktoji jaunesnioji sesuo aštuonioliktoji teta... su svainiu iš motinos pusės niekingai nugyveno... plūduriavo... bangavo... be nieko... tapo vienuolėmis... gražus buvo vaizdas... — pametu giją ir nebesuprantu.

Paniukinu tuodu ir tyliai klausiu:

— Girdit? Ką jis ten dainuoja?

Jiedu sukruta, vadinas, irgi nemiega.

— Ei, seni, ką tu dainuoji? — advokatas pritraukia kojas, atsisėda ir garsiai paklausia, kad girdėtų anapus tento.