Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Pasigirsta sparnų plazdėjimas, klykdamas virš tento praskrenda pabaidytas paukštis. Šiek tiek pradengiu tentą, valtis plaukia palei pat krantą, ant krantinės kauburio — pilkai juodi kupsteliai, greičiausiai sojų pupelių. Senis nebedainuoja, švilpauja ledinis vėjas, aš visiškai išsibudinu ir pakankamai mandagiai pasiteirauju:

— Gerbiamasis, ar tai buvo liaudies daina?

Senis nieko neatsako, tik stumiasi kartimi, ir valtis plaukia pirmyn vienodu greičiu.

— Pailsėk, išgerk ir padainuok mums! — advokatas irgi nori su juo susibičiuliauti.

Senis neprataria nė žodžio, stumiasi vis taip pat — nei greičiau, nei lėčiau.

— Nėra reikalo skubėti, ateik — išgersi, sušilsi, o ką, jeigu tu padainuotum mums, o aš tau duočiau du juanius, tinka?

Advokato kalbėjimas — kaip akmenų mėtymas į vandenį — jokio aido. Nesvarbu, ar senis sutrikęs, ar supykęs — valtis eina vandeniu kaip sviestu, gurguliuojantiems sūkuriams pritariant, karties kyštelėjimu vandenin ir vandens teškenimu į valtį.

— Miegokim, — švelnus advokato merginos balsas.

Visi liekam nusivylę, tikrai geriausia būtų atsigulti. Šį kartą visi trys atsigulam ant nugarų, valtis pasidaro dar ankštesnė, kūnai dar glaudžiau prisispaudžia vienas prie kito. Jaučiu jos kūno šilumą, geismo, o gal geranoriškumo skatinama, ji suima pirštais mano ranką, tik tiek, nieko daugiau, jokio noro daugiau trikdyti ir taip jau sutrikdytą šios nakties mistišką pulsaciją. Nei ji, nei advokatas daugiau nieko nebesako. Jaučiu tvinkčiojant šilumą skleidžiantį jos minkštą kūną, tyliai tyliai augant slopinamai įtampai, naktis vėl ima ritmingai pulsuoti.

Praėjus gan ilgam laiko tarpui, neaiškiai vėl išgirstu tą raudą, deformuotos sielos dejonę apie nepatenkintus troškimus, išsekimą ir nusidirbimą, vėjyje įsiliepsnoję pelenai tėra tik kibirkštys, tada vėl pasidaro tamsu, tėra tik kūno šiluma ir virpantis lytėjimo jausmas, mano ir jos pirštai susikabina tą pačią sekundę, tačiau nė vienas neišleidžiam nė garso, nė vienas nedrįstam daugiau, sulaikę kvėpavimą klausomės kraujyje įsišėlstančios audros kaukimo, to pažįstamo senyvo balso nuotrupų apie saldų moters krūtų kvapą, apie moters kojų švelnumą, tačiau viso sakinio nepavyksta išgirsti, o iš padrikų frazių neįmanoma suprasti apie ką daina, dainavimas labai neaiškus, bet justi kvapas ir lytėjimo jausmas, frazė prie frazės, nė viena nesikartoja, galiausiai viską sudėjus gautųsi: gėlės piestelė nurausta, veidas nukaista, neglostyk lotoso šaknies, skaisčiai baltas sijonėlis ant liaunučio liemens, persimono karstelėjęs skonis, tūkstantis akių mirkčioja liūliuojančiam danguj, laumžirgiai paliečia vandenį ne, oj, nepasikliauk...

Jis akivaizdžiai pasinėręs prisiminimuose, naudoja įvairiausius žodžius jiems išreikšti, žodžiai nebūtinai reiškia kažką konkretaus, tiesiog intuityviai sužadina geismus, išsiliejančius daina, panašia į raudą, į dejonę. Ilga ilga daina pagaliau baigiasi, ji suspaudžia mano ranką, o tada paleidžia. Niekas nesukruta.

Senis užsikosėja, valtis pakrypsta. Atsisėdu ir šiek tiek praskleidžiu tentą, upės paviršiuje pasilieję blyškios švieselės, valtis plaukia pro nedidelį miestelį. Krante namai susispietę vienas prie kito, gatvės žibintų šviesoje visos durys užsklęstos, nė viename lange nedega šviesa. Senis valties gale toliau košėja, valtis ima siaubingai siūbuoti, išgirstu, kaip jis šlapinasi tiesiai į vandenį.

68

Kopdamas į kalnus, prie pat viršūnės, kai esi labiausiai išsekęs, visada pagalvoji, kad tai paskutinis kartas. Bet pasiekus viršūnę ir atslūgus susijaudinimo akimirkai, galiausiai pajunti nepasitenkinimą. Nuovargiui praėjus šitas nepasitenkinimo jausmas išauga ir, žvelgiant į tolumoje neryškias kylančių ir besileidžiančių kalnų viršūnes, vėl sužadina troškimą kopti. Bet kaskart vėl pradėjęs kopti į kalną, iškart netenki susidomėjimo juo ir vis galvoji, kad tas kitas kalnas turėtų turėti kažką naujo, tai, ko tu dar nematei, bet kai galiausiai užkopi ir į tą kitą kalną, ten nebūna nieko tokio, ko tu taip tikėjaisi, tik tas pats vienišas kalnų vėjas.

Ilgainiui pripratai prie šitokios vienatvės, kopimas į kalnus tapo tavo manija, žinai, kad nieko ten nerasi, bet esi vejamas tos aklos minties ir nesiliauji kopęs. Šiame procese tau kartais būtina nuraminti save, todėl nuolat kažką išsigalvoji ir tai virsta pasakojimais.

Sakai matąs kalkakmenio uolos apačioje urvą, įėjimo anga beveik aklinai užkrauta akmenimis, manai, kad tai Senuko Akmens trobelė ir kad viduje gyvena legendinis nemirtingasis, apie kurį pasakoja kalniečiai čiangai.

Sakai, kad jis sėdi ant lentų lovos, medis visai supuvęs, vos palietus, iškart subyra, ir tavo saujoj lieka įmirkę trūnėsiai, viduje nepakenčiamai drėgna, per lovos lentas, uždėtas ant akmenų, net srovele žliaugia vanduo, kur bestatai koją — ten samanos.

Jis sėdi atsirėmęs į akmeninę sieną, tau įžengus vidun, jo veidas žvelgia tiesiai į tave, jo akys giliai prasmegusios akiduobėse, o jis pats taip perkaręs, kad primena malką. Jo magiškasis šautuvas kabo ant medinio kaiščio, įsprausto į plyšį sienoje, jam virš galvos, ištiestų ranką — pasiektų, nė dėmelės rūdžių, nes visas išteptas lokio taukais, virtusiais juodu riebiu purvu.

— Ko tu atėjai? — klausia jis.

— Atėjau pažiūrėti į jus, garbingasis senoli.

Nutaisai ypatingai pagarbią išraišką, netgi šiek tiek baimingą. Jis neturi to neracionalaus vaikiško irzlumo, būdingo seniems žmonėms, regis, tavo mandagumo pakanka. Žinai, kad užtektų jam akimirką prarasti kantrybę, ir jis galėtų nudėti žmogų, todėl būtina parodyti, kad bijai. Jo tuščių akių akivaizdoje nedrįsti aukščiau pakelti akių, bijodamas, kad jam tai nepasirodytų kaip susižavėjimas jo šautuvu, į šautuvą išvis stengiesi nežiūrėti.

— Kodėl atėjai į mane pažiūrėti?

Negali pasakyt kodėl, net ir norėdamas nepajėgtum.

— Labai seniai kas bebuvo pas mane atėjęs, — jo balsas gaudžia, tarsi atsklistų iš visiškos tuštumos, — argi lentomis grįstas takelis dar nesupuvo?

Sakai užsiropštęs iš Anapusybės Upės tarpeklio.

— Jūs visi apie mane pamiršote?

— Ne, — skubiai sakai, — kalnų žmonės visi žino jus kaip Senuką Akmenį, išgėrę visada apie jus pasakoja, tik nedrįsta ateiti jūsų aplankyti.

Ne drąsa, o greičiau smalsumas išgirdus atvedė tave čionai, bet juk negali taip imti ir pasakyti. Legenda jau patvirtinta, jis pamatytas, tik dar reikėtų kažką pasakyti.

— Ar dar toli nuo čia Kunlunio kalnas?

Kam tu klausi apie Kunlunio kalną? Kunlunio kalnas — tai protėvių kalnas, kur gyvena Vakarų Karalienė Motina. Tigro veidas, žmogaus kūnas, leopardo uodega — tokie jos atvaizdai rasti išpiešti ir iškalti Han dinastijos kapaviečių plytose.

— Oj, eik tiesiai ir prieisi Kunlunį.

Jis sako tai kaip žmogus, kuris sako „eik tiesiai ir prieisi tualetą“, „ir prieisi kino teatrą“.

— O kaip ilgai eiti? — dar randi drąsos paklausti.

— Eik tiesiai...

Lauki, kol jis užbaigs, ir įdėmiau įsižiūri į jo tuščias akiduobes, jo sudžiūvusios lūpos keliskart krusteli ir vėl susičiaupia. Nesupranti, ar jis jau baigė sakyti, ar dar tik ruošiasi.

Jau norėtum bėgti, bet bijai, kad jis staiga nesupyktų, todėl tiesiog žiūri į jį su pagarbia baime, tarsi lauktum jo pamokymo. Tačiau jis jokio pamokymo neduoda, o gal ir nėra jokio pamokymo, kurį būtų galima duoti. Pajunti, kad tavo veido raumenys tokioje beviltiškoje situacijoje per daug įsitempę, todėl lėtai lėtai sutrauki lūpų kampučius, leidi skruostams atsipalaiduoti, tada nutaisai šypseną, tačiau jis į tai nesureaguoja. Perkeli svorį nuo vienos kojos ant kitos, tavo kūnas pasvyra į priekį, tu įsistebeiliji į jo akiduobes iš arčiau, akių obuoliai sukietėję, tarsi būtų netikri, gali būti, kad jis — tik mumija.