Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Ta ta.

Bum! Bum! Dar du kartus.

Ta ta.

Paskutiniam užsilikusiam grakščiam varpo garsui išsisklaidžius, išsiveržia būgnas, ir žemė po kojomis ima virpėti. Pradžioje dar įmanoma išskirti pavienius garsus, sklindančius iš pačios būgno širdies, bet ritmui pagreitėjus, padaugėja dunkstelėjimų — viskas tampa vienu besitęsiančiu garsu, nuo kurio širdis puola daužytis ir kraujas mušti. Visa apglėbiantis būgno garsas nė trupučio nesilpsta, jis tiesiog užgniaužia kvapą, tada šiek tiek aukštesnė ir šiek tiek aiškesnė nata išsprūsta iš būgno širdies ir ilgai aidi, sukurdama interliudiją dar greitesniems būgno dūžių barbenimams, tada prapliumpa nenutrūkstanti skirtingo aukštumo ir žemumo būgno garsų variacija, užpilanti ausis kurtinančiais dūžiais pramaišiui su greitomis interliudijomis, ir visa tai — vienu vieninteliu būgnu!

Būgnininkas — liesas pusamžis vienuolis be lazdelių, matyti tik jo plikai skustas galvūgalis, kyščiojantis pro nuogas rankas jam visą laiką plekšnojant, smūgiuojant, beldžiant, mušant, stuksenant, barbenant, spardant, išnaudojant viską: delnus, rankų pirštus, kumščius, alkūnes, riešus bei kelius ir netgi kojų pirštus — visu savo kūnu jis, tarsi driežas, prilimpa prie būgno odos, tarsi apsėstas metasi ant būgno ir vėl atšoka, nuo pačios būgno širdies iki visų metalinių vinučių pakraščiuose — nebelieka nė vienos jo nepaliestos vietos.

Staiga šioje nepertraukiamoje intensyvaus dundėjimo simfonijoje pasigirsta toks tylus varpo skambėjimas, kad gali pagalvoti, jog tai tiesiog iliuzija, tarsi šilkas pleventų vėjyje, arba vėlyvą rudens naktį cikada raudotų, toks silpnas, toks plonytis, toks graudus, bet tuo pačiu toks kitoks ir toks aiškus visame šiame chaotiškame būgno dundėjime, kad negali likti jam abejingas. Po to varpo pabudintos prabyla šešios ar septynios didelės ir mažos, skirtingų garso atspalvių medinės žuvys — tai niūriai, tai liūdnai, tai melodingai, tai skambiai — o tada pasipila energingas varinių varpelių skimbčiojimas, vienas po kito ištisa virtine — ir viskas susilieja į bendrą harmoniją drauge su būgno dundėjimu.

Dairausi varpo skambėjimo šaltinio ir pamatau seną vyresnįjį vienuolį, kuris vilki besiplaikstančią siūtą persiūtą mantiją, kairėje rankoje laiko į vyno taurę panašų nedidelį varpelį, o dešinėje rankoje — ploną metalinį kuolelį, regiu, kaip jam stuktelėjus vieną kartą kuoleliu į varpą, nusidriekia gausmas, tarsi tinklas, lėtai lėtai persipinantis su smilkalų dūmais, tarsi žvejybinio tinklo gijos, užmestos ant garsų pasaulio, kad žmonės jame nenuskęstų, štai šioje vietoje mano pirminis susižavėjimas ir susijaudinimas baigiasi.

Salės priekyje ir gale kabo po vieną horizontalią lentelę, vienoje užrašyta „Didingoji Žemė“, o kitoje „Nauda ir džiaugsmas yra prisirišimai“, nuo lubų kabo sluoksniai užuolaidų, kurių viduryje sėdi Buda — toks rimtas, kad akimirksniu išnyksta savimeilė, toks geranoriškas, kad sukelia abejingumą ir nepalieka jausmų, ir šio pasaulio rūpesčiai akimirkai visai išnyksta, ir ta akimirka sustingsta.

Nežinia, kada liovėsi dundėjęs būgnas, senasis vyresnysis su varpu stovi priešais, sukrutėjus jo įdubusiai burnai, drauge ima krutėti ir jo įdubę skruostai ir pilkšvai balti antakiai, grupė visiškai skirtingų vienuolių sulig paskutiniu varpo dūžiu pradeda lėtai giedoti sutras, vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt... iš viso devyniolika vienuolių seka paskui jį, vienas paskui kitą eidami ratu aplink salės viduryje esantį Budą ir giedodami. Aš irgi prisijungiu prie jų, kaip ir jie, suglaudžiu delnus ir giedu „Namo Amitofu“, bet aiškių aiškiausiai girdžiu visai kitą garsą, tuo metu, kai kiekvienas sutros sakinys eina į pabaigą, pasigirsta balsas, šiek tiek aukštesnis negu giedotojų, tai vis dar nenuslopinta aistra, tai vis dar besikankinanti siela.

70

...Žvelgiant į šį snieguotą Gong Sianio peizažą, ką dar galima bepasakyti! Tokia ramybė, kad veik įmanu išgirsti sningant, beveik garsiai, nors ir be garso.

...Tai sapno pasaulis.

...Per upę permestas medinis tiltas žvelgia į skaidrią srovę ir vienišą atsiskyrėlio trobelę, gali pajusti žmogiškosios egzistencijos užuominą, bet tuo pačiu visišką tyrumą ir ramybę.

...Tai sustingęs sapnas, ta nesuvokiama sapno pakraščių tamsa vos vos regima.

...Tai šlapias tušas, jis visada tapė labai tirštai, tai ir veda prie jo meninės koncepcijos gelmių. Jo potėpis ypatingai kruopštus, potėpiais temperamentingai įkūnyti vaizdai tiesiog traukia akį. Jis tikrų tikriausias dailininkas, o ne šiaip koks venženhua 117.

...Vadinamosios venženhua tapybos tuščia elegancija dažniausiai turi idėją, bet stokoja tapybos, negaliu pakęsti tokio pedantiško stiliaus su pretenzija.

...Tai, ką tu turi omenyje, yra nusišalinusiojo nuo politikos ir materijos tyrumas, flirtuojantis su teptuku ir tušu, bet praradęs natūralumo jausmą. Įdomaus potėpio galima išmokti“ bet pojūtis ateina gimstant ir egzistuoja drauge su kalnais, upėmis, žolėmis, medžiais. Gong Sianio peizažų grožis slypi jo potėpyje švytinčioje sieloje, būti bekraščiu, pamirštant savo egzistenciją — šito neįmanoma išmokti. Dženg Bančiao galima išmokti, bet Gong Sianio neišmoksi.

...Ba Da irgi neįmanoma išmokti. Jo keistus nuožmiaakius paukščius galima išmokti nupiešti, bet tų jo lotosų žiedų ir ančių nukopijuoti neįmanoma.

...Geriausi Ba Da darbai — jo peizažai, tie miniatiūriniai darbai, atspindintys jo bodėjimąsi pasauliu ir visuomene.

...Žmonės galvoja, kad bodėjimasis pasauliu ir visuomene yra aukščiausias tyrumas, bet nežino, kad šis aukščiausias tyrumas irgi neišvengiamai skęsta formalume, ir užuot kovojus banalybe prieš banalybę, geriau tiesiog būti banalybe.

...Dženg Bančiao irgi buvo sutryptas tokių pačių žmonių, jo tyrumas virto puošmena tų, kuriems nepavyko realizuoti savo siekių, tie keli jo bambuko fragmentai ilgainiui buvo tiek kartų piešti perpiešti, kad tapo vulgariausia tapybos transakcija.

...Labiausiai nepakenčiamas yra jo „Sunku būti kvailiu“, jeigu jau nusprendei būti kvailiu — tai ir būk, kokie čia dar sunkumai? Bet jis nenorėjo būti kvailiu, tik dėjosi kvailiu, stengdamasis išrodyti protingu.

...Jis yra puolusios sielos genijus, o Ba Da yra pamišėlis.

...Iš pradžių jis tik vaidino pamišėlį, bet vėliau iš tikrųjų pamišo, menines aukštumas jis pasiekė tada, kai buvo iš tikrųjų pamišęs, o ne kai vaidino pamišusį.

...Arba galima teigti, kad jis žvelgė į šį pasaulį keistomis akimis, kol šio pasaulio vaizdas išvedė jį iš proto.

...Arba galima teigti, kad šis pasaulis netoleruoja proto tobulumo, ir, tik protui pamišus, atsiveria pasaulio tobulumas.

...Su Vei senatvėje irgi pamišo ir nužudė savo žmoną.

...Gal geriau sakyti, kad jį nužudė jo žmona.

...Žiauru taip sakyti, bet jis nebegalėjo pakelti šio pasaulio, todėl buvo priverstas išprotėti.

...Vis tik Gong Sianis neišprotėjo, jis peržengė šį pasaulį, jis atsisakė prieš jį kovoti ir todėl pajėgė išsaugoti savo natūralią prigimtį.

...Jis iš esmės nestojo protu prieš kvailybę, jis tiesiog nusidangino į tolimiausią užkampį ir pasinėrė į skaidrų sapnų pasaulį.

...Tai irgi yra tam tikras savigynos būdas — suvokti, jog beprasmiška kovoti prieš šį išprotėjusį pasaulį.

...Jis nekovojo, jis iš esmės ignoravo visuomenę ir taip išsaugojo visišką prigimties natūralumą.

...Jis nebuvo atsiskyrėlis, kaip ir neatsigręžė į religiją, nei į budizmą nei į daoizmą, jis savo kūno ir sielos vienovę palaikė pusės mu daržovių sklypeliu ir mokymusi, jis netapė nei grožio, nei bjaurumo, jo tapyba peržengė kalbą.