Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Šį skyrių galima skaityti, galima ir neskaityti, bet kad jau perskaitėte, tai taip jau ir bus.

73

Man atvykus į šį nediduką miestelį Rytų jūros pakrantėje, viena vieniša, pusamžė moteriškė užsigeidžia, kad ateičiau pas ją papietauti. Ji užeina į namus, kuriuose apsistojau, ir sako, kad prieš darbą dar spėjo pripirkti man įvairiausių rūšių jūros gėrybių, ne tik krabų, jūrinių moliuskų, bet ir puikiausių jūrinių ungurių.

— Į šį jūros uostą atvykai iš toli, tai kaipgi galėtum neparagauti šviežių jūros gėrybių? Ne tik žemyne, bet net ir didžiuosiuose miestuose ne visada įmanoma jų rasti, — ji labai svetinga.

Man sunku atsisakyti, tad kreipiuosi į namų, kuriuose apsistojau, šeimininką:

— Gal einam drauge?

Šeimininkas, kuris su ja pažįstamas, atsako:

— Šis kvietimas skirtas būtent tau, jai įgriso vienatvė, ir ji nori su tavimi apie kai ką pasikalbėti.

Jie akivaizdžiai susimokė, tad man belieka tik eiti drauge su ja. Varydamasi dviratį, ji sako:

— Iki ten toloka, teks šiek tiek paėjėti, sėskis — ir aš tave pavėžėsiu.

Skersgatvyje pilna pirmyn atgal vaikštinėjančių žmonių, o aš gi nesu luošys.

— Geriau aš tave pavešiu, o tu rodysi kelią, — sakau.

Ji įsitaiso ant galinės sėdynės, dviratis siūbuoja į šonus, aš nesiliauju skimbčioti skambučiu, taip išdidžiai ir važiuojam sausakimšom miestelio gatvelėm.

Gauti moters kvietimą papietauti, be abejo, puiku, tačiau šios moters geriausi metai jau praėję, gelsvas veidas suvytęs, skruostikauliai išsišovę, nei paviršutiniškame kalbėjime, nei važiavimo dviračiu manieroje nelikę nė lašelio moteriškos gracijos. Minu nuliūdęs ir ieškau pokalbiui žodžių.

Ji sako dirbanti gamykloje kasininke, nekeista, moteris atsakinga už pinigus. Su tokio tipo moterimis esu nemažai draugavęs, ir nors galiu pasakyti, kad kiekviena jų labai protinga, tačiau jos neišleis nė juanio daugiau, negu reikia, žinoma, tai profesinis įprotis, ne moteriška prigimtis.

Į jos butą patenkama iš seno kiemo, kuriame yra dar kelių butų durys. Ji atremia dviratį po savo langu, tačiau dviratis toks senas ir aplūžęs, kad sunkiai laikosi nenuvirtęs.

Ant durų kabo masyvi spyna. Ji atidaro buto duris, už jų tik nedidukas kambarėlis, kurio pusę užima didžiulė lova, o iš vieno šono stovi mažas kvadratinis staliukas jau nukrautas gėrimais ir maistais. Ant grindų padėta apdaužytų plytų, ant jų viena ant kitos sukrautos dvi didelės, medinės dėžės, o ant dėžių viršaus užkeltas lango stiklas su moters kosmetikos priemonėmis, lovos galvūgalyje — krūvelė senų žurnalų.

Pastebėjusi, kad dairausi aplink, ji puola teisintis:

— Labai atsiprašau už baisią netvarką.

— Gyvenimas juk irgi ne kitoks.

— Aš tiesiog leidžiuosi nešama srovės ir dėl smulkmenų nesirūpinu.

Ji uždega šviesą, pasodina mane prie stalo ir uždeda puodą ant viryklės prie durų. Tada įpila man gerti, atsisėda priešais mane, pasiremia alkūnėmis į stalą ir sako:

— Man nepatinka vyrai.

Vos vos linkteliu.

— Aš nekalbu apie tave, — paaiškina ji, — aš kalbu apie vyrus apskritai, tu rašytojas.

Nebežinau, ar turėčiau linktelti, ar ne.

— Esu jau seniai išsiskyrusi ir gyvenu viena.

— Nelengva, — turiu omeny, kad gyventi nelengva, visiems nelengva.

— Anksčiau turėjau draugę, nuo pat pradinių klasių mes puikiai sutarėme.

Imu įtarti, kad ji tikriausiai lesbietė.

— Ji jau mirusi.

Nieko neatsakau.

— Pasikviečiau tave, nes norėčiau papasakoti apie ją. Ji buvo tikrai labai graži, jeigu pamatytum jos nuotrauką, ji tau neabejotinai patiktų, kiekvienas ją pamatęs įsimylėdavo. Ji nebuvo tiesiog eilinė gražuolė, jos grožis buvo ypatingas, meliono sėklos ovalumo veidas, vyšnių raudonumo mažytė burnytė, krištolinio skaidrumo didelės migdolinės akys, o kūno formos — neverta nė sakyti — tarsi klasikinių gražuolių, aprašytų senuosiuose grožines literatūros veikaluose. Kodėl visa tai pasakoju? Nes, deja, neturiu išsaugojusi nė vienos jos nuotraukos, tuo metu apie tai nepagalvojau, o jai mirus, jos motina atėjo ir viską išsinešė. O tu gerk gerk.

Ji ir pati išgeria, ir iš jos gėrimo manieros iškart matyti, kad šiame reikale ji įgudusi. Ant jos kambario sienų nekaba nė viena fotografija, nei paveikslas, nėra ir moterų taip mėgiamų gėlių ar mažyčių žvėrelių. Ji baudžia save, didžioji dalis pinigų greičiausiai virsta tuo, kas pilama į taurę, o po to į skrandį.

— Norėčiau, kad tu jos gyvenimą užrašytum romane, galiu tau papasakoti apie ją smulkiai, tavo geras rašymo stilius, romanas yra...

— Iš nebūties gimusi būtis, — sakau šypsodamasis.

— Nenorėčiau, kad tu išgalvotum istoriją, nebijok naudoti jos tikrojo vardo. Aš neišgaliu nusamdyti rašytojo, nepajėgčiau išmokėti honoraro, bet jeigu turėčiau pinigų, tikrai nepagailėčiau. Todėl kreipiuosi į tave, prašydama paslaugos, prašydama, kad apie ją parašytum.

— Tai juk... — kilsteliu, bet vėl atsisėdu, išreikšdamas dėkingumą jos svetingumui.

— Neketinu tavęs papirkti, jeigu nuspręsi, kad su šia mergina buvo pasielgta neteisingai, pajusi jai užuojautą, tada parašyk. Kaip gaila, kad neturiu tau parodyti jos nuotraukos.

Jos akyse matyti tuštuma. Toji mirusi mergina, akivaizdu, ganėtinai prislėgusi jos širdį.

— Nuo mažumės buvau negraži, todėl ypatingai žavėjausi gražiomis mergaitėmis, norėdavau su jomis susidraugauti. Su ja aš nesimokiau toje pačioje mokykloje, bet dažnai susidurdavai pakeliui, eidama į mokyklą ar iš mokyklos, bet tai tebuvo akimirksnį tetrunkantys susitikimai. Josios išvaizda jaudino ne tik vyrus, bet ir moteris, aš irgi norėjau artimiau su ja susipažinti. Pastebėjau, kad ji visada vaikšto viena ir vieną dieną, palūkuriavau jos grįžtančios iš mokyklos, nusekiau iš paskos ir pasakiau, kad labai norėčiau su ja pasikalbėti, vildamasi, kad ji neprieštaraus. Ji sutiko, ir aš visą kelią palaikiau jai draugiją. Po to pakeliui į mokyklą visada laukdavau prie jos namų durų, taip mes ir susipažinome. Tu nesikuklink, valgyk ir gerk!

Ji paduoda šviežiai troškintą jūrinį ungurį, sriuba irgi labai skani.

Siurbčiodamas sriubą, klausausi greitakalbe pasakojant, kaip ji tapo jos namuose sava, kaip jos motina ėmė su ja elgtis, tarsi su savo dukra. Dažnai ji išvis nebegrįždavo namo ir tiesiog miegodavo su ja vienoje lovoje.

— Negalvok, kad tai buvo tai, apie vyrų ir moterų santykius sužinojau tik tada, kai ją dešimčiai metų pasodino į kalėjimą, ji su manimi buvo išsiskyrusi, nenorėjo, kad ją kalėjime aplankyčiau, po to aš tiesiog susiradau pirmą pasitaikiusį vyrą ir už jo ištekėjau. Tarp manęs ir jos buvo visiškai tyra mergaitiška meilė, šito jūs, vyrai, nelabai galite suprasti, vyrų meilė moterims yra tarsi gyvulių, aš nekalbu apie tave, tu rašytojas, paragauk krabų!

Ji perlaužia stiprų kvapą skleidžiantį, sūdytą krabą ir įdeda man į dubenį. Dar yra ir keptų moliuskų, išmirkytų prieskoniniame padaže. Tai karas tarp vyro ir moters, karas tarp sielos ir kūno.

— Jos tėvas buvo Guomindango karininkas. Išvadavimo armijai atsidūrus pietuose, jos motina pastojo ir ėmė jos lauktis, nuskubėjo pranešti žinios jos tėvui, bet karo laivas jau buvo palikęs uostą.

Tai dar viena iš tų senamadiškų istorijų, prarandu susidomėjimą mergaite ir atsiduodu uoliam krabo dorojimui.

— Vieną naktį ji apsivijo mane rankomis ir pravirko, aš išsigandau ir paklausiau, kas nutiko? Ir ji prisipažino galvojanti apie savo tėtį.