Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ar gali šitai aprašyti? — klausia ji, nuleidusi galvą.

— Pažiūrėsim! — galiausiai atsakau.

Ji siūlosi mane parvežti, arba bent jau norėtų, kad paimčiau jos dviratį, bet aš kategoriškai atsisakau. Pakeliui iš jūros pusės protarpiais pūsteli šalto vėjo gūsiai, ir atrodo, tarsi lytų. Grįžęs į savo nakvynės namus, pusę nakties kankinuosi vemdamas ir viduriuodamas, bijau, kad jūros gėrybės nebuvo labai šviežios.

74

Jie sako, kad čia, jūros pakrantėje, nuo kalno naktimis vis atsklinda keista būgnų ir varpų muzika, tai daoistų vienuoliai ir vienuolės rengia slaptus daoistinius ritualus. Jis ir ji tai matė savo pačių akimis, nors tai nutiko visai netyčia, o grįžę papasakojo apie tai kitiems. Jeigu dienos metu liptum į kalnus ieškoti, tai tos daoistinės šventyklos niekada nerastum.

Pasak jų pasakojimų, šventykla kabėjo ant uolos, atsigręžusi į jūrą. Jis pasakoja, kad beveik pačioje kalno viršūnėje. Ji prieštarauja — tai buvo užkopus siauru takučiu ant uolos, bet dar pusiaukelėje į kalno viršūnę.

Abu pasakoja tai buvus dailią daoistinę šventyklą, iškaltą uoloje, į kurią galima pakliūti tik tuo siauru kalnų takučiu. Štai kodėl dienos metu nei jūroje plaukiojančios žvejų valtys, nei į kalno viršūnę užsiropščiantys vaistinių žolių rinkėjai negali jos pastebėti. Jie pasakoja, kad ėjo naktį takučiu paskui muzikos garsus, kol apgraibomis tamsoje aptiko vietą, kur vyko daoistinė ceremonija, ir netikėtai išvydo ryškiai nušviestą šventyklą, praviromis durimis ir besiraitančiais smilkalų dūmais.

Jis matė kokį šimtą vyrų ir moterų dažytais veidais, vilkinčių daoistinės mantijas, rankose laikančių skraidančius durklus ir deglus, pusiau primerktomis akimis šokančius ir dainuojančius. Jie visi balsu raudojo, veidais tekėjo ašaros. Vyrai ir moterys maišėsi vienas su kitu, nė kiek nesivaržydami, apimti ekstaziško ir isteriško transo, tai atmesdami galvą atgal, tai treptelėdami koja.

Ji pasakoja, kad tą kartą, kai ji tai matė, ten nebuvo tiek daug žmonių, bet jie vilkėjo ryškiaspalviais rūbais, buvo įvairaus amžiaus, nuo jaunučių mergaičių iki senyvų moteriškių, bet vyrų nebuvo. Jų veidai buvo parausvinti, lūpos išdažytos kraujo raudonumo spalva, antakiai išpiešti medžio anglimi, plaukai ant viršugalvio susukti į kuodą, aprišti raudonais kaspinais ir papuošti baltųjų jazminų vainikais, kai kurios buvo pasipuošusios variniais auskarais, bet ar turėjo auskarus nosyse — ji nebepamena. Irgi šoko ir dainavo, mojuodamos rankovėmis, ji-ji-ja-ja, buvo labai keista.

Klausi, ar ji nesusapnavo? Ji sako, kad su ja drauge ėjo ir jos klasės draugė, nuėjusios į kalnus jos pasiklydo ir iki sutemstant nebesugebėjo nusileisti žemyn, išgirdusios muziką, apgraibomis patraukė pirmyn ir netikėtai atsidūrė prie šventyklos, žmonės, esantys joje, nelaikė to didele paslaptimi, durys buvo atlapos.

Jis pasakoja, kad jam irgi taip pat nutiko, tik tada jis buvo vienas. Vaikščioti po kalnus naktį jam įprasta, jis to nebijo, nuo blogų žmonių apsigintų, bet anie daoistų vienuoliai tiesiog buvo užsiėmę savo ritualais ir nė neketino žaloti žmonių.

Jie abu sakosi tai matę savo pačių akimis, jeigu būtų tik girdėję šnekant, būtų tikrai nepatikėję. Abu jie turi aukštąjį išsilavinimą, yra sveiko proto, abu netiki dvasiomis ir vaiduokliais. Jeigu tai būtų buvusi haliucinacija, būtų tai supratę.

Tarpusavyje jie nebuvo pažįstami, pasakojo tau tai atskirai, ir abiejų pasakojimuose buvo paminėtas šioje jūros pakrantėje esantis kalnas. Ir nors tu su jais susitikai pirmą kartą, atrodė, lyg būtumėt seni, geri draugai, jie su tavimi iškart ėmė nuoširdžiai bendrauti, nebuvo jokio poreikio tuo didžiuotis ar to gėdytis, nereikėjo niekam nieko saugotis, nieko niekuo kaltinti. Jiems nevertėjo tavęs mulkinti, galiausiai ir jie patys šimtą kartų tai permąstė ir negalėjo rasti paaiškinimo, tai akivaizdžiai buvo asmeninė patirtis, kurią jie privalėjo išpasakoti.

Jie sako, kad jeigu jau atkeliavai iki šios pakrantės, ieškodamas keistenybių, tai tikrai turi nukeliauti ir tenai. Jie norėtų tau palaikyti kompaniją, tačiau baiminasi, kad, tyčia ieškodami, gali ir nerasti, tokie dalykai nutinka netyčia, sąmoningai jų ieškoti yra bergždžias reikalas. Gali tikėti, gali netikėti, bet kai jie savo akimis išvydo visa tai raudonų žvakių šviesoje, visas nuovargis dingo. Jie galėtų prisiekti, jeigu priesaika turėtų kokią nors įtaką, jeigu galėtų tave įtikinti, jie tuojau pat prisiektų, deja, priesaika negali atstoti asmeninės patirties, ir tu negali netikėti jų nuoširdumu.

Pagaliau prieš pat nusileidžiant saulei, pasiekęs viršūnę, užkopi į viršų, prisėdi, žvelgdamas į tobulai apvalią, liepsnojančią, raudoną saulę nykstančiais spinduliais, kuri nusileidžia iki pat beribės jūros, atšoka nuo vandens paviršiaus ir virpėdama panyra į pilkšvai mėlyną jūros erdvę. Auksinės švieselės raičiojasi, tarsi vandens gyvatės, lieka tik apkarpyta, skaisčiai raudona, pusapvalė karūna, plūduriuojanti ant juodų vandenų, tarsi ant elipsės formos skrybėlės, šokteli kelis kartus aukštyn, kol galiausiai ją nuryja beribė jūra, ir lieka tik dangus, pilnas rausvų debesų.

Pradedi leistis nuo kalno žemyn, ir labai greitai tave apsupa prieblanda. Paimi medžio šaką vietoj lazdos ir kas žingsnį stukseni į statų akmenuotą kalnų takelį. Netrukus nusileidi į tamsų kalnų slėnį ir nebematai nei jūros, nei tako.

Stengiesi prisispausti arčiau prie uolos, apaugusios smulkiais medeliais ir krūmais, bijodamas paslysti ir nugarmėti į šalia takelio esančią prarają, kuo toliau, tuo kojos labiau glemba, lieka tik apčiuopti kelią, pasitikint rankoje laikoma lazda. Nebežinai, ar žengti kitą žingsnį saugu, imi abejoti, ar ši vis labiau tirštėjanti tamsa ne iš tavo paties širdies gelmių kyla. Lazda jau irgi nebepasitiki ir prisimeni kišenėje turįs žiebtuvėlį, net jeigu jis ir nepadės tau rasti lygaus kelio, tai bent jau galėsi pasišviesti žingsnį į priekį. Tačiau tirštoje, sunkioje tamsoje žiebtuvėlis išspjauna tik iš baimės virpančią ugnies liepsnelę, kurią tenka pridengti delnu nuo vėjo. Dar žingsnis — ir priešais iškyla juoda siena, sukeldama tau įtarimą, kad šitaip tyčia mėginama tave sugundyti žengti tą neatsargų žingsnį prarajos link. Liepsnelė dingsta šalto vėjo gūsyje, o tu tarsi neregys, neturintis daugiau kuo pasitikėti, remiesi ranka į medinę lazdą ir po truputį, vis pastuksendamas prie pėdos, judi žingsnis po žingsnio, visą kelią virpėdamas iš jaudulio.

Šiaip ne taip pasieki tarpą tarp uolų, kuris pasirodo besąs urvas, ir pastebi blausią, mirkčiojančią švieselę, tarsi tai būtų plyšys tarp durų ir staktos. Priėjus prie pat, paaiškėja, kad taip ir yra, pastumi, bet jos užremtos. Prisispaudi prie pat plyšio ir pamatai viduje visiškai tuščioje salėje kyburiuojant vienišą žibintą, apšviečiantį Trijų Aukščiausių Dorybių — dievo Daode, dievo Juanši, dievo Lingbao — skulptūras.

— Ką darai?

Staiga už nugaros kažkas piktai šūkteli, tu išsigąsti, bet išgirdęs, kad tai žmogaus balsas, tuoj pat nusiramini.

Sakai, kad esi keliauninkas, naktį šiuose kalnuose pasiklydai, nerandi kelio atgal.

Daug nekalbėdamas, jis nusiveda tave mediniais laiptais aukštyn į kambarį, apšviestą aliejinės lempos. Tik tada pamatai, kad jis vilki tamsų daoistinį drabužį, kelnės surištos apačioje ties blauzdomis, giliose akiduobėse įsodintos akys spinduliuoja energija, jis neabejotinai yra vienas iš senųjų mokytojų. Nedrįsti prisipažinti, kad atkeliavai šniukštinėti jo daoistinės šventyklos paslapčių, tik dar kartą atsiprašai už sutrukdymą, maldauji leisti pasilikti nakčiai ir pažadi vos prašvitus iškeliauti.