Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tuo laiku visi pakeliui esantys miestai kraustėsi iš proto, ant sienų, gamyklų, aukštos įtampos elektros stulpų, vandens bokštų, įvairiausių žmogaus sukurtų konstrukcijų kabantys lozungai šaukė: „Prisiek ginti, aukodamas savo gyvybę, nuversti, sutriuškinti ir kovoti šitą kruviną kovą iki galo.“ Karinės dainos buvo nuolat garsiai transliuojamos traukiniuose ir leidžiamos per garsiakalbius visur, pro kur pravažiuodavo traukinys, šis irgi visą kelią ūkė, atvykus prie Jangdzės, šiaurėje į stotį, pavadintą Skaisčioji Šviesa — Dangus žino, kaip tokia vieta galėjo turėti šitokį pavadinimą — nuo perono ir bėgių iš abiejų pusių ėmė spraustis minia pabėgėlių. Traukinio durų paprasčiausiai nebeatidarė, todėl žmonės vienas po kito puolė ropštis pro atdarus traukinio langus į vagonus, kurie ir taip jau buvo prikimšti, kaip skardinės su sardinėm, o žmonės troškiuose vagonuose ir žmonės išorėje akimirksniu tapo priešais. Kaip keista, vos atskirtas stiklo veidas anoj pusėj transformavosi, prisipildydamas pykčio ir neapykantos.

Traukinys ūktelėjęs pajudėjo, akmenys krito tarsi kruša, prakeiksmus, dunksėjimą ir dūžtančio į šipulius stiklo garsą papildė klyksmai, nesibaigiantis triukšmas, matyt, šitokius vaizdus regi žmonės, besileisdami į pragarą, vis dar kentėdami už tai, ką laiko tiesa.

Kaip tik tais laikais ir toje geležinkelio linijoje pamačiau dalį nuogo moters kūno, lygiai atpjauto traukinio ratų, tarsi žuvį, perskrostą aštraus peilio. Traukinys iš pradžių siaubingai krestelėjo, po to pasigirdo signalo, metalo ir stiklo žviegimas, ir aš pamaniau, kad prasidėjo žemės drebėjimas. Tie metai tikrai buvo labai keisti, atrodė, tarsi dangus kreipėsi į žmones, o žemė kraustėsi iš proto, be paliovos drebėdama.

Traukinys, prieš sustodamas, nuriedėjo dar du šimtus metrų į priekį. Traukimo palydovai, milicininkai ir keleiviai iššoko lauk. Išdžiūvusios žolės stiebeliai palei bėgius buvo aptiškę krauju ir smulkiais mėsos gabaliukais, oras pritvinko žalios mėsos kvapo, žmogaus kraujas — gaižesnis už žuvies kraują. Geležinkelio sankasos atšlaitėje gulėjo apvalus moters kūnas be galvos, be kaklo, be rankų ir be apatinių galūnių, kraujas greičiausiai jau buvo išsitaškęs, gulėjo visai išbalęs be mažiausio kraujo lašelio, lyg būtų smarkiai apdaužyta iš marmuro iškalta skulptūra glotniu paviršiumi, tvirtas ir dailus jaunos merginos kūnas dar nebuvo praradęs gyvybės ir aistros ženklų. Senyva moteris, viena iš keleivių, nuo tolėliau styrojusios medžio šakos atnešusi drabužio skiautę, pridengė apatinę kūno dalį. Vairuotojas, šluostydamasis kepure prakaitą, paklaikęs aiškino, kaip pamatęs šitą moterį einančią bėgiais, kaip nuspaudęs signalą, bet ji nesitraukusi, tuomet jis ėmęs stabdyti, bet negalėjęs stabdyti dar staigiau, traukinys juk pilnas keleivių, sekundė prieš smūgį ji pašokusi, ir kai ji pašokusi... ai, ji pati norėjo nusižudyti, akivaizdžiai ieškojo mirties, gal ji buvo studentė, išsiųsta į ūkį? gal valstietė? dar negimdžiusi, nereikia apie tai kalbėti, keleiviai vienas per kitą įsitraukė į diskusiją, ji visai nenorėjo mirti, kam gi tada bandė šokti? nejaugi taip lengva numirti? mirti reikia pasiryžti! o gal ji buvo susimąsčiusi? juk tai nebuvo sankryža, be to — vidurys dienos, o priešais važiavo traukinys! arba ji buvo kurčia, arba jos širdis turėjo jau būti mirusi ir gyventi jai nebuvo geriau nei mirti, tai pasakęs žmogus skubiai nuėjo tolyn.

Aš tik kovoju, kad išgyvenčiau, ne, aš dėl nieko nekovoju, aš tik ginu save. Neturiu tos moters drąsos ir dar nesu tiek nusivylęs, ir dar beprotiškai myliu šitą žmonių pasaulį, ir dar nepagyvenau užtektinai.

76

Jis visiškai vienas, jau ilgokai klaidžioja aplink, kai staiga pamato senuką, vilkintį ilga mantija ir nešiną lazda, prieina arčiau ir mandagiai pasiteirauja:

— Garbusis senoli, gal galėtumėte pasakyti, kurioj pusėj Lingšanis?

— O iš kur pats atėjai? — perklausia senolis.

Jis paaiškina, kad atėjęs iš Uidženio.

— Uidženio? — senolis šiek tiek pasvarsto, — tada anoj upės pusėj.

Jis atsako, kad ką tik iš anos upės pusės atėjęs, ar gali būti, kad jis einąs blogu keliu? Senolis pakelia antakį:

— Kelias negali būti blogas, blogas gali būti keliu einantis žmogus.

— Garbusis senoli, tai, ką Jūs sakote, tūkstantį kartų tiesa, — tačiau jis norėtų klausti, ar Lingšanis kartais ne šioj kranto pusėj?

— Jeigu sakau, kad anoj upės pusėj, vadinas, anoj pusėj, — suirzta senolis.

Jis sako, juk jau atėjo iš ano upės kranto į šį upės krantą.

— Kuo toliau eini, tuo labiau tolsti, — senolis tvirtai laikosi savo.

— Tai man grįžti? — klausia jis, bet mintyse pats sau sako, kad visai neaišku.

— Viską pasakiau labai aiškiai, — šaltai atkerta senolis.

— Jūs, garbusis senoli, neklystat, viską pasakėt labai aiškiai... — problema tik ta, kad jam neaišku.

— Kas gi tau neaišku? — senolis žvelgia į jį iš po antakių.

Jis sako, kad jam vis dar neaišku, kaipgi galų gale nueiti iki Lingšanio?

Senolis užsimerkia, kad susikauptų.

— Garbusis senoli, argi jūs nesakėte, kad tai yra anoj upės pusėj? — jis negali nepaklausti dar sykį. — Bet juk aš jau atėjau į šitą upės pusę...

— Tada, vadinasi, anoj upės pusėj, — piktai įsiterpia senolis.

— O jeigu atskaitos tašku laikytume Uidženį?

— Tada būtų anoj upės pusėj.

— Bet juk aš ką tik atkeliavau iš Uidženio į šitą upės pusę, tai argi Jūsų minėta ana upės pusė tokiu atveju neturėtų vadintis šita upės puse?

— Argi tu nenori nukeliauti į Lingšanį?

— Labai noriu.

— Tada tai anoj upės pusėj.

— Garbingasis senolį ar jūs turite omenyje metafiziką?

Senolis rimtai pasiteirauja:

— Argi tu neklausi apie kelią?

Jis patvirtina, kad taip.

— Tokiu atveju aš tau jau atsakiau.

Senolis kilsteli lazdą ir daugiau nebegaišdamas lėtai nužingsniuoja link upės.

Jis pasilieka vienas šioj upės pusėj, kitoj upės pusėj negu Uidženis, dabar liko tik klausimas, kurioj iš tikrųjų upės pusėj yra Uidženis? Jis iš tikrųjų negali apsispręsti ir prisimena tūkstančio metų senumo patarlę:

„Būtis yra grįžimas, nebūtis yra grįžimas, tad nestovėk prie upės, šaltam vėjui pučiant“.

77

Nesupaisysi, kokia šių atspindžių prasmė, nedidelis plotelis vandens, medžių lapai visi nukritę, medžiai ir kamienai — pilkai juodi, artimiausias — panašus į karklą, du tolimesnieji arčiau vandens galėtų būti guobos, priešais augančio karklo šakos liaunos ir apsipūkavusios, o anų dviejų šakos turi vos keletą mažyčių ūglių, sunku pasakyti, ar vandens paviršius su atspindžiu surakintas ledo, ar ne, orui atšalus, ankstyvą rytmetį gal ir galėjo užsidėti ledo sluoksnis, dangus apsitraukęs pilkšva migla, tarsi lietus lytų, bet nėra jokio lietaus, jokio judėjimo, net medžių šakos nešiūruoja, jokio vėjo, visa sustingę, tarsi mirę, tik ta vos girdima muzika, pasklidusi aplink, bet neapčiuopiama, medžiai visi truputį pakrypę, guobos palinkusios į priešingas puses — viena labiau į dešinę, kita — į kairę, aukštesnio karklo kamienas pasviręs į dešinę, o iš kamieno išaugusios trys beveik vienodo storumo šakos nusvirusios į kairę, galų gale egzistuoja tam tikra pusiausvyra, ir daugiau nieks nebekinta, tarsi miręs vanduo, tarsi užbaigtas paveikslas, kuriam nebereikia jokių pataisymų, nebėra jokio poreikio keisti, nebėra jokių trikdžių, jokio judėjimo, jokių norų, žemė, vanduo, medžiai, medžių šakos, vandens paviršiuje keletas tamsiai rudų gūbrių, kurių nepavadinsi nei sekluma, nei salomis, nei pusiasaliu, galbūt galima palaikyti keliais iš vandens iškilusiais žemės kauburiais, bent šiokia tokia įvairovė, kitaip vandens paviršius būtų nenatūraliai monotoniškas, vandens pakraštyje stirkso visai į akis nekrentantis medelis, labiau dešinėje, visai neaukštas, šakos išskėstos į visas keturias puses, tarsi sudžiūvę rankos pirštai, šita metafora gal ir nelabai tinkama, bet jos vis tiek išskėstos, ir nė nemano susigniaužti, o pirštai susigniaužtų, visai neįdomu, po artimiausiu karklu akmuo, gal kad žmogus prisėdęs pavėsyje atsipūstų? O gal kad vandenims patvinus, žmogus batų nesušlaptų? Galbūt jis išvis neturi jokios paskirties, galbūt iš viso nėra akmuo, o tik pora žemės kupstų, ten galbūt yra kelias, arba kažkas panašaus į kelią, vedantį link vandens? Vandeniui pakilus, visa aplink būna apsemta, nuo anų pirmųjų karklo šakų ir iki pat šitos šakos, panašu į kranto pylimą, vandeniui pakilus, šita vieta virsta krantu, bet joje pakankamai daug plyšių, ir vanduo gali nevaržomai srūti, ten, kur panašu į krantą, nėra visiškai sustingę, iš kažkur atskrenda paukštis ir įneria į tinklą primenančias karklo šakas, jeigu nebūtų matyti, kaip įskrido, sunkiai beįžiūrėtum, jo egzistavimas arba neegzistavimas priklauso nuo skrydžio, paukštis ganėtinai gyvas, geriau įsižiūrėjus, matyti, kad jų esama daugiau, strykčioja ant žemės po medžiais tai paskrisdami, tai vėl nutūpdami, visi mažesni už aną, ir ne tokie juodi, greičiausiai žvirbliai, o tas, kur pasislėpęs karklo šakose, greičiausiai varnėnas aštuonbalsis, jeigu dar nenuskrido, esmė glūdi tame, ar kažkas yra suvokiamas, o ne tame, ar apskritai egzistuoja, egzistuoti ir nebūti suvokiamam yra tolygu neegzistuoti, kažkas kruta aname krante, kitapus vandens, virš tankių pilkšvai geltonų krūmų, tai vežimas, vienas žmogus stumia jį iš galo, o kitas, matyt, traukia iš priekio, vežimo guminėmis padangomis ant ratų važta — pusė tonos, jis juda lėtai, ne taip, kaip žvirbliai, jo judėjimą sunku pastebėti, tik suvokus tai, kaip vežimą, ir tegalima suvokti jo judėjimą, viskas priklauso nuo suvokimo, jeigu suvokiamas kelias, tai ir bus kelias, neišplautas lietaus ir potvynio, pasekus žvilgsniu laužytą pilkai gelsvų krūmokšnių liniją tolyn, o po to grįžus, ieškant vežimo, matyti, kad jis gana daug pasislinkęs, užlindęs už karklų viršūnių, užmetus akį primena paukščio lizdą, bet, kadangi tai buvo suvokta kaip vežimas, prieš jam užlendant už karklų viršūnių, tai natūralu, kad bus ir toliau matomas, kaip vežimas, lėtai lėtai judantis ir gabenantis labai sunkų krovinį, plytas arba žemes, ar peizaže esantys medžiai, paukščiai, vežimas irgi suvokia savo pačių prasmę? Ir kokį ryšį šitas pilkas dangus turi su atspindinčiu vandens paviršiumi, medžiais, paukščiais, vežimu? Pilkas... dangus... vandens paviršius... medžių lapai visi nubyrėjo... nė dėmelės žalio atspalvio... žemių krūva... viskas juoda...