Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Naktį laivui prisišvartavus Vansianyje, žvelgdamas į žiburius krante, skyriaus viršininkas rūkė ir šnekučiavosi su manimi laivo denyje, tada ir papasakojo, kad pasislėpęs šito laivo kapitono kajutėje tapo masinių skerdynių Kultūrinės Revoliucijos metu liudininku, ir skerdžiami, žinoma, buvo žmonės, ne žuvys. Surišti viela per riešus, grupelėmis po tris, šaudomi iš kulkosvaidžio ir metami į upę. Jeigu pataikydavo nors į vieną, jis nusitraukdavo į upę likusius du, tarsi žuvys ant kabliuko blaškydavosi, taškydavosi, kurį laiką priešindamiesi, o po to nugrimzdavo gilyn į upę, tarsi prigėrę šunys. Kaip keista, kuo daugiau žmonių išžudo, tuo daugiau jų lieka, kuo daugiau žuvų sugauna, tuo mažiau jų lieka, o kad taip atvirkščiai? Juk būtų daug geriau.

Žmonės ir žuvys turi šiokio tokio panašumo, juk didžiosios žuvys ir didieji žmonės visi išnyko, matyt, šis pasaulis skirtas ne jiems.

Bijau, kad tas mano tolimas dėdė buvo paskutinis didis žmogus, kalbu ne apie didžias asmenybes, kurių bet kuriais laikais pilnos salės, jei tik yra pokylių, jei tik yra banketų. Didieji žmonės, apie kuriuos kalbu, yra tie žmonės, kuriuos gerbiu. Tam dėdei, kurį gerbiau, buvo suleista ne tų vaistų, ir nors jis atsigulė į ligoninę tik su plaučių uždegimu, po vienos injekcijos praėjus porai valandų, atsidūrė morge. Girdėjau kalbant, kad ligoninėse žudomi žmonės, bet nenoriu patikėti, kad jis mirė taip apgailėtinai. Tais didžiosios suirutės metais buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau, ir pirmas kartas, kai jis su manimi, vos apsiplunksnavusiu jaunuoliu, rimtai kalbėjosi apie literatūrą ir politiką. Iki tol jis tik juokindavo mane žaisdamas. Jis turėjo žemą balsą, galėdavo esperanto kalba sudainuoti „Internacionalą“ ir sirgo lengva astma. Pasakojo, kad šitą ligą įsitaisė dar jaunystėje, nes per karą prisirūkė per daug tabako surogatų. Pasakojo, kad karo lauke, negaudamas tabako lapų ir užėjus nikotino badui, galėdavo rūkyti bet ką, pavyzdžiui, prie laužo sudžiovintus kininio kopūsto ir medvilnės lapus, žmonės tokiomis aplinkybėmis visada susigalvodavo išeitį.

Dar jis mokėdavo pralinksminti vaikus. Greičiausiai aš susikirtau su savo motina, protestuodamas paskelbiau bado akciją ir atsisakiau valgyti jos paruoštą vištienos ir lakštinių sriubą, kol ji visai atšalo, tai buvo valios varžybos. Nors ir būdamas mažas, vis tiek turėjau savigarbą, kai lazda perlenkiama, ji nebegali būti ištiesinta, buvo matyti, kaip mano motina netenka kantrybės ir netrukus turėjau atsidurti keblioje padėtyje. Taigi, tas dėdė stvėrė mane ir išsivedė į gatvę ledų.

Ką tik buvo praūžusi liūtis ir gatvės virtusios upėmis. Jis nusiavė savo milžiniškus, odinius, kareiviškus batus, pasiraitojo kelnių klešnes ir, brisdamas per vandenį, nusivedė mane į ledų ir gėrimų krautuvę, sušveičiau dvi milžiniškas porcijas ledų, vėliau niekada nebesu suvalgęs tiek daug šalto maisto vienu kartu. Grįžus namo, mano motina pamatė jį laikantį rankose batus ir nutaisiusį tokią graudžią veido išraišką, kad iškart prapliupo juoktis ir šaltasis karas tarp manęs ir mano motinos buvo baigtas. Jis, mano dėdė, iš tikrųjų elgėsi kaip didis žmogus.

Jo tėvas, pasimiręs daug anksčiau, nes rūkęs opiumą ir linksmindavęsis su prostitutėmis, buvęs kapitalistų agentas. Kadaise jis davė jam kelis tūkstančius sidabrinių dolerių, kad šis emigruotų į Ameriką, nes nenorėjo, kad veltųsi į Komunistų partijos veiklą, tačiau jis nepaėmė nė cento, pabėgo į Dziangsi provinciją ir įstojo į Naujojo Ketverto armiją ginti šalies.

Jis pasakojo, kad, kai tarnavo Naujojo Ketverto armijos štabe Anhui provincijos pietiniame kalnų regione, iš vieno valstiečio nusipirko leopardo jauniklį ir laikė jį metaliniame narve po lova, nakčia jame prasiverždavo laukinė prigimtis, ir jis nesiliaudavo riaumojęs. Kareiviams jį aptikus, nenorėdamas, kad jį nužudytų, atidavė žmonėms.

Tais laikais jis mėgdavo kalbėtis su mano tėvu, atvykęs paleisdavo jį atvežusį vairuotoją ir atlydėjusį apsauginį, kaskart iš savo odinio portfelio išsitraukdavo butelį gero vyno, kokio niekur mieste nerastum, ir didelį maišą Šanchajaus saldainių asorti man. Pradėję kalbėtis, jie tęsdavo šnekas per visą naktį, pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės istorijas, lygiai kaip kad aš dabar, esant progai sutikęs jaunų dienų bendramokslį.

Jis pasakodavo apie apleistą, žole apžėlusiomis čerpėmis senąjį jų namą, pasakodavo, kaip per rudeninį vėją ir ledinę liūtį jis grįžo iš pradinės mokyklos užmiestyje kraujuojančia nosimi ir krauju permirkusiais rūbais. Mažą vaiką buvo ištikęs šokas, bėgo verkdamas, o visoje ilgoje gatvėje pažįstami žmonės ir tolimi giminės tiesiog stovėjo prieangiuose arba sėdėjo už prekystalių, abejingai žvelgdami, ir tik viena tofu pardavinėjusi senutė išlindo, pasičiupo jį, įsitempė į malūną, prikišo į nosį tualetinio popieriaus ir sustabdė kraujavimą.

Dar jis pasakodavo apie jų senąją sodybą, apie senąjį namą, namiškių išgelbėtą nuo gaisro, kurį sukėlė mano pamišęs prosenelis, apie tą kaimynystėje gyvenusią mergaitę, kuri nusižudė, nes nenorėjo tekėti, prieš kelias dienas žmonės dar matę ją einančią iš audinių parduotuvės su gėlėtu audiniu rankose, manę, kad ketina pasipuošti vestuvėms, o vos už dviejų dienų, vilkėdama to paties gėlėto audinio palaidine ir kelnėmis, ji nusižudė prisirijusi adatų.

Klausydavausi įsisupęs į antklodę ir nesileisdavau nuvaromas miegoti, matydavau, kaip jis dusdavo nuo astmos priepuolių, bet vis tiek traukdavo vieną cigaretę po kitos, kaip pasakodamas jaudinančią vietą imdavo žingsniuoti po kambarį. Sakydavo, kad vienintelis jo noras — išėjus į pensiją susirasti kokią vietelę, kur galėtų rašyti knygą.

Kai paskutinį kartą nuvykau į Šanchajų jo aplankyti, jis rankoje laikė kažkokį hormoninį purškalą, ir užėjus astmos priepuoliui, purkšdavosi į gerklę. Kai paklausiau, ar jis parašė knygą, jis atsakė visa laimė, kad ne, kitaip nežinia, ar bebūtų gyvas. Tada jis vienintelį kartą nesielgė su manimi kaip su vaiku, pasakė, kad tai netinkami laikai literatūrai, kad neįsitraukčiau į jokią politiką, kartą įsitraukęs, nebežinosiu nei kur rytai, nei kur pietūs, nei kur vakarai, nei kur šiaurė, nepastebėsiu, kaip pamesiu galvą. Pasakiau, kad universitete mečiau prekybos studijas. „Tada būk stebėtoju“, — jis prisipažino dabar irgi esąs stebėtoju, dar prieš Kultūrinę Revoliuciją, kai valstiečiai mirė badu, o laikraščiai vadino tai Dešiniųjų laikais, jis buvo pastebėtas ir išskirtas, ir ilgus metus laikėsi nuošaly. Nekeista, kad tais laikais mano tėvas su juo prarado kontaktą, jis pasiuntė tik vieną žodinę žinutę apie tai, kad kariniais reikalais iškeliauja į pasaulio pakraštį už jūrų marių į Hainanio salą, tada dar nežinojau, kad šitoje žinutėje buvo kita žinutė.

Nuo tada aš irgi tapau stebėtoju, kaip tik šioje geležinkelio linijoje Pekinas-Šanchajus pamačiau „Pulk rašto kultūra, ginkis karine jėga“ kovotojus su metaliniais strypais rankose, karklo vytelių šalmais, raudonais raiščiais ant rankų, ilga vorele sustojusius palei bėgius. Vos traukiniui sustojus, visų vagonų durys buvo užblokuotos, vienas keleivis, norėjęs išlipti iš traukinio, apsigręžė ir ėmė spraustis atgal. Tą pačią sekundę jie siūbtelėjo į vidų. Tas žmogus ėmė garsiai šaukti „gelbėkit“, bet vagone niekas net nekrustelėjo, tik stebėjo, kaip jį išvelka iš traukinio, kaip grupelė apsupa jį perone ir ima spardyti ir daužyti. Traukinys sušvilpė ir lėtai pajudėjo, ir nežinia, ar tas žmogus liko gyvas.