Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

vežimas... paukščiai... stumia iš visų jėgų... nė nepakruta... kyla didelės bangos... žvirbliai pasiunta čirkšti... perregimos... medžių viršūnės... išalkusi, ištroškusi oda... viskas gali būti... lietus... auksinio fazano uodega... plunksnos tokios lengvos... rožinės... nesibaigianti naktis... neblogai... nestiprus vėjelis... gerai... aš esu dėkingas tau... beribėje baltoje erdvėje... keletas kaspinų... raičiojasi... šalta... karšta... vėjas... linguoja pasviręs... rangosi... dabar garsai susimaišo... milžiniški... vabzdžiai... jokių skeletų... prarajoje... saga... juodi sparnai... išsiskleidžia naktis... visur aplink... sąmyšis... ugnies atšvaitai... realistinės tapybos pavyzdys... ant juodo šilko... vabzdžiai šiaudinėje vyžoje... branduolys, plūduriuojantis citoplazmoje... pirmiausia nupiešiamos akys... jis paaiškina formą... turi įgimtą talentą... ausies lezgelis... antspaudas be vardo... nežinia, kada pradėjo snigti, nežinia kada liovėsi. Plonytis skaisčiai baltas sluoksnis, dar nenugulęs ant šakų. Trys karklo šakos, augančios į priešingą pusę, negu kamienas, pajuosta. Virš anų dviejų — viena į kairę, kita į dešinę — išsiskyrusių guobų viršūnių vis dar buvo plotelis spindinčio balto vandens, tarsi sniegas, nukritęs ant cemento, greičiausiai sustingusio. Keletas anų nei sekluma, nei salomis, nei pusiasaliu nepavadinamų žemės kauburių virto juodais šešėliais, jeigu nežinotum, kad tai žemės kauburiai — negalėtum suprasti, kodėl jie virto juodais šešėliais, netgi jei ir žinotum, kad tai žemės kauburiai, vis viena negalėtum suprasti, kodėl jie nepasidengė sniegu. Dar toliau krūmokšniai vis dar yra krūmokšniai, pilkai gelsvi, kaip ir prieš tai, virš jų matyti kažkas panašaus į kelią, kaip ir prieš tai — nelabai aiškiai. Viršutinėje ano plačiai išskėtusio šakas medelio vainiko dalyje galima aptikti baltą liniją, besirangančią aukštyn, greičiausiai iš ten buvo stumiamas vežimas. Šiuo metu kelyje nėra vežimų, juo niekas neina, jeigu koks žmogus eitų apsnigtu keliu — iškart būtų aiškiai matyti. Dviejų akmenų po karklu, o gal akmenis primenančių žemės kupstų, nebėra, sniegas šitokias detales paslėpė, bet pėdsakai, atsiradę ant kelio, jau pasnigus, matosi aiškiai, tarsi venos. Taip paprastai nereikšmingi vaizdai galvoje sukuria štai tokius atspindžius, staiga sužadindami manyje geismą į jį įeiti, įeiti į šitą snieguotą peizažą ir virsti kažkieno nugaros siluetu, ir šis kažkieno nugaros siluetas neturėtų jokios prasmės, jeigu ta nugara nebūtų per šitą langą įdėmiai stebima. Rūškanas dangus, sniegu nuklota žemė, skaistesnė už dangų, nematyti nei varnėnų aštuonbalsių, nei žvirblių, sniegas sugėrė visas mintis ir išvadas.

78

Miręs kaimelis, prispaustas sunkaus sniego, už nugaros didžiulis tylintis kalnas, irgi padengtas storu sniegu, pilkšvai juodos, nulinkusios medžių šakos, greičiausiai tai pilki, purūs eglių spygliai, blausūs šešėliai gali būti neapsnigtos uolos, viskas aplink be spalvos, nesuprasi, diena dabar ar naktis, sutemos pilnos šviesos, vis dar taip sninga, kad pėdų akimirksniu nebeįmanoma įžiūrėti.

Kaimelis — lazaretas.

Gali būti.

Net šunys neskalija?

Visi išmirė.

Šūktelk.

Nėra prasmės, čia būta žmogaus namo, sugriuvusi siena, prispausta sniego, labai sunkaus sniego, visi įspausti į sapną.

Mirė miegodami?

Gerai būtų, deja, tai būta skerdynių, išžudė visus iki vieno, vyriškumo pavyzdys, iš pradžių šunims buvo sušertos bandelės su mėsos įdaru, mėsa buvo sumaišyta su arseniko trioksidu.

Argi šunys prieš mirtį neinkštė?

Tereikėjo tik vieną kartą trenkti, trenkti šuniui per nosį profesionalia ranka.

Kodėl ne per kurią nors kitą vietą?

Šuniui trenkus per nosį, šis iškart krenta negyvas.

Ar jie nė trupučio nesigynė?

Jie buvo išgalabyti namuose, nespėjo net pro duris ištrūkti.

Mergaitės ir kūdikiai irgi nepaspruko?

Buvo panaudoti kirviai.

O moterų taip pat nepaleido?

Kai buvo prievartaujamos ir žudomos moterys, buvo dar žiauriau...

Nepasakok.

Baisu?

Ar negalėjo taip būti, kad šiame kaimelyje buvo gyvenama tik viena troba?

Vienoj troboj trys broliai.

Jie irgi mirė?

Pasakojama, kad tai buvo kraujo kerštas, o gal epidemija, o gal jie nedoru būdu pralobo, upės dugne aptiko aukso gyslą.

Jie buvo išžudyti atvykėlių?

Jie jėga užgrobė upės dugną, neleisdami atvykėliams kasti.

O kur tas upės dugnas?

Po tavo ir mano kojomis.

Kodėl nesimato?

Matosi tik iš požemių besiveržiantys garai, bet tai tėra pojūtis, ta upė — mirties upė.

Vadinasi, aš ir tu stovime mirties upės dugne?

Taip, leisk, aš tave nuvesiu.

Kur nuvesi?

Į aną upės krantą, į tą skaisčiai baltu sniegu užklotą žemę, kur palei krantą iš sniego kyšo trys medžiai, paėjus tolėliau — kalnas, nuo sniego svorio sugriuvęs namas. Stovi tik šita sugriuvusios sienos dalis, anoj sienos pusėj galima pasirankioti molinių puodynių ir porcelianinių dubenėlių duženų. Tu nesiliauji jų spardyti, staiga mostelėjęs sparnais, pakyla naktinis paukštis, priversdamas tave krūptelti, nematai dangaus, tik vis byrantį sniegą, ant tvoros pūpso purus sniegas, o už jos — daržas. Žinai, kad darže esama žieminių garstyčių ir susiraukšlėjusių, tarsi senos moteriškės oda, moliūgų, visa tai palaidota po sniegu. Tu pažįsti šitą daržą, žinai šitą į daržą vedančių durų slenkstį, sėdėdamas ant šito slenksčio valgydavai mažus virtus česnakus, nebesupranti, ar tai vaikystėje sapnuotas sapnas, ar sapnas apie vaikystę, tam suprasti tau prireiktų baisiai daug jėgų, tu sulaikai kvapą ir labai labai atsargiai judi, stengdamasis neužlipti katei ant uodegos, jos akys žiba tamsoje, žinai, kad ji tave stebi, apsimeti, kad į ją nežiūri, turi tylut tylutėliai apeiti šulinį, ana ten ant valgomosios lazdelės paremta bambukinė pintinė, tu ir ji slepiatės už durų, laikydami rankose prie jos pririštą virvę, tykojat, kol atskris žvirbliai, suaugusieji viduje pliekia kortomis, jie visi su akiniais, apvaliais žalvariniais rėmeliais, išsprogusiom akim, tarsi auksinės žuvytės, akių obuoliai išvirtę iš akiduobių, tačiau jie ničnieko nemato ir laiko prisikišę kortas prie pat akinių, jūs ropinėjate po stalu, aplink matyti tik kojos, viena arklio kanopa ir ilga pūsta uodega, žinai, kad tai lapė, šmaukšt pašmaukšt, smarkiau pasisuka ir pavirsta dryžuota mamule tigre, įsitaiso senelės krėsle ir bet kada gali tave pulti, tu niekaip negali nuo jos pabėgti, tik žinai, kad kova bus nuožmi, ir ji tave puls! kaip tu?

nieko, regis sapnavau, sapne ant kaimelio krito sniegas, sniegas nušvietė naktį, bet naktis nebuvo labai reali, oras buvo siaubingai šaltas, galva tuščia ir lengva, sapnavau sniegą ir žiemą, ir žiemą sniege liekančius pėdsakus, aš noriu tavęs, tik jau šito nereikia, aš nenoriu suaugti, aš pasiilgau savo tėvo, tik jis iš tikrųjų mane myli, tu tegalvoji tik permiegoti su manimi, aš negaliu mylėtis nemylėdama, aš myliu tave,

nesąmonė, tau tai tik trumpalaikė užgaida, kodėl tu nusuki kalbą? aš tave myliu!

taigi, voliotis po sniegą, kaip kokie šunys, atstok, aš noriu pabūti pati su savimi,

ateis vilkas ir nusineš tave savo nasruose, iščiulps visus tavo organus, dar ateis meška, nusives tave į urvą ir ims su tavimi poruotis!

tau tik tai galvoj, geriau pasirūpintum manimi, pasirūpintum mano nuotaika, kokia nuotaika?

spėk, ot kvailys, aš noriu skristi... kur?

matau tamsoje gėlę, kokia tai gėlė? kalninė kamelija,