Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Visi pritariamai džiūgavom.

Vagis prapliupo raudoti.

Viršininkas nušlubčiojo sau.

Kitas mano draugas prisipažįsta turįs kažką labai svarbaus su manimi aptarti.

Gerai, sakau, dėstyk.

Tai kad bus ilga kalba, sako jis.

Ilgą galima sutrumpinti.

Net ir santrauką, sako jis, turiu pradėt nuo pradžių.

Tai pradėk, sakau.

Jis paklausia, ar žinau tokį tai Čingų dinastijos imperatoriškąjį sargybinį, jis pasako man to imperatoriaus vardą ir titulą bei ano aukšto rango sargybinio vardą ir pavardę, prisipažįsta esąs jo, anais laikais didelio viršininko, tiesioginis septintos kartos vyriausias palikuonis. Tuo aš visiškai patikiu ir nė kiek nenustembu, o ar tas jo protėvis buvo nusikaltėlis, ar nusipelnęs Jo šviesybės tarnas, jam šiandien turėtų menkai terūpėti.

Priešingai, sako jis, dar ir kaip rūpi. Kultūrinio paveldo skyrius, muziejus, archyvas, politinė asociacija ir antikvarinės parduotuvės — visi jo ieško, kamantinėja ir varo jį iš proto.

Pasiteirauju, ar jis turįs vieną kitą vertingą kultūrinę relikviją?

Jis atsako, kad sunku pasakyti.

Ar jų vertė prilygsta bent porai miestų? Perklausiu.

Prilygsta porai miestų ar neprilygsta — jis nežino, išvis sunku nustatyti vertę, nei milijonas, nei dešimt milijonų, nei keli šimtai milijonų neprilygtų. Jis sako, kad tai ne viena kita relikvija, tai — pradedant Šang dinastijos bronziniais aukojimo indais, apskritomis kiauravidurėmis ritualinėmis nefrito plokštelėmis ir baigiant Kariaujančių valstybių periodo prabangiais dviašmeniais kardais, jau neminint vertingų retų antikvarinių daiktų, bronzinių ir akmeninių lentelių su įrašais, kaligrafijos ir tapybos darbų, užtektų ištisam muziejui, be to, keturi tomai senųjų dailiai įrištų daoizmo ir budizmo veikalų katalogų. Tokį unikalų veikalą galima aptikti tik bibliotekose, reikia suprasti, kad tai buvo perduodama iš kartos į kartą, pradedant nuo jo septintos kartos protėvio, ir taip — ištisus du šimtus metų!

Sakau, kad visa tai jokiu būdu negali pražūti, ir pradedu jaudintis dėl jo saugumo.

Jis atsako, kad jo paties saugumas neturi jokios prasmės, svarbiausia, kad jis nebeturi nė minutės ramybės, net ir jo giminė, kuri yra gana didelė, senelis iš tėvo pusės, tėvas, dėdės be paliovos jo ieško ir nesiliaudami ginčijasi, jam net galva ištino.

Visi norėtų pasidalyti?

Jis atsako, kad nėra ką pasidalinti, keli šimtai tūkstančių senovinių knygų, auksas ir sidabras, porcelianas ir kitoks giminės turtas nežinia kiek kartų buvo degintas ir grobstytas, pradedant Taipingų ir baigiant Japonų laikais, kas liko — jo senelis, tėvas ir motina dalijo valdžiai, išpardavė, galiausiai namai buvo kelis sykius iškratyti ir konfiskuoti, taigi šiandien jis neturi nė vieno kultūrinio relikto.

Tai ko tada ginčijamasi? Negaliu suprasti.

Štai dėl to ir reikėjo pasakoti viską nuo pradžių, sako jis ir atrodo labai susijaudinęs. Žinai Nefrito Širmų ir Aukso Skrynių pagodą? Žinoma, jis čia mini pavadinimą vietos, kur buvo saugomos senosios budistinės ir daoistinės knygos bei vertingos antikvarinės brangenybės, istoriniuose šaltiniuose, vietinėje periodikoje ir jo protėvių genealoginiuose įrašuose — ši pagoda yra visur minima, o šiandien ji žinoma ir visiems kultūrinio paveldo skyriaus darbuotojams jo gimtajame mieste pietuose, pasakojama, kad kai į miestą viską aplink padeginėdami įsiveržė Taipingai, pagodą jie rado visiškai tuščią, sklinda gandas, kad didžioji dalis senųjų knygų visiškai slaptai buvo išgabenta į jų šeimos užmiesčio rezidenciją, o dėl kataloguose suminėtų retųjų brangenybių — legenda paskesnėms kartoms pasakoja, kad jos irgi visos buvo išvogtos ir saugiai paslėptos. Praeitais metais jo tėvas, prieš mirdamas nuo ligos, papasakojo jam, kad iš tikrųjų jos yra pakastos kažkurioje jų buvusios rezidencijos vietoje, tikslios vietos jo tėvas irgi nežinojo, tik pasakė, kad jo senelio jam perduotame ranka rašytame poezijos tomelyje, kurį šiam perdavė jo senelis, būta tušu piešto eskizo, vaizduojančio jų buvusią rezidenciją su terasomis, paviljonais, sodais ir dirbtiniais kalnais, viskas lyg be tvarkos išbarstyta, piešinio viršutiniame dešiniajame kampe buvo užrašytos keturios budistinės sutros eilutės, kuriose būta užuominos į tikslią lobio vietą. Tačiau tas poezijos tomelis per kratą buvo konfiskuotas kartu su kitais daiktais Raudonųjų sargybinių, vėliau šeimą reabilitavus, knygos nebepavyko rasti. Tas keturias budistinės sutros eilutes senukas visgi pacitavo ir iš atminties nupiešė apytikslį senosios rezidencijos planą. Jis užfiksavo tai atmintyje ir metų pradžioje nuvyko tos vietos apžiūrėti, iš tikrųjų, deja, anų pastatų griuvėsiai užstatyti naujais daugiaaukščiais biurų pastatais ir gyvenamaisiais namais.

Jeigu kas ir liko, viskas palaidota po pastatais, sakau.

Bet jis nesutinka, jeigu po pastatais, tai kasdami pamatus tikrai turėjo rasti, statant šiuolaikinius pastatus po žeme išvedžiojama daugybė vamzdžių, taigi ir kasama labai giliai. Jis susiieškojo statybinę kompaniją ir apklausinėjo, tačiau statybų metu nebuvo rasta jokių kultūrinio paveldo objektų. Jis sako gerai išstudijavo tas keturias sutros eilutes, taip pat rėmėsi topografine analize, ir kaip kad du plius du — lygu keturi, taip ir jis išskaičiavo apytikslį neužstatytos žemės plotą tarp dviejų pastatų

Ir ką tu ketini daryti? Kasti? Klausiu jo.

Jis sako, kad tai ir norėjęs su manimi aptarti.

Klausiu jo, ar jam reikia pinigų?

Jis nežiūri į mane, jis žvelgia pro langą į plikus medelius sniege.

Ką aš galiu pasakyt? Mano ir mano žmonos atlyginimo, auginant sūnų, vos užtenka maistui, neskaičiuojant visų kitų išlaidų, bet aš juk negaliu protėvių šitaip išparduoti. Jie, žinoma, duotų man piniginę premiją, beje, visiškus centus.

Sakau, kad dar įdėtų į naujienas žinutę, kad toks ir toks septintos kartos tokio ir tokio palikuonis dovanoja kultūrines relikvijas.

Jis kreivai šypteli ir sako, kad kažin, ar tik jam nesuknežintų galvos, besistengiant padalyti tą pluoštelį pinigų tarp daugelio tolimų ir artimų dėdžių ir pusbrolių? Jau vien dėl to neverta. Jis tik galvoja, kad tai praturtintų šalį.

Ar dar mažai prikasinėta kultūrinių relikvijų? Ir ką — praturtino? Atkertu jam.

Tas tiesa, linkteli jis, tik sako pagalvojęs, jeigu jį ūmai užkluptų liga arba partrenktų automobilis, ir jis mirtų, tada niekas taip ir nebesužinotų.

Tai perduok tas kelias sutros eilutes savo sūnui, pasiūlau.

Jis sako, nemanyk, kad jis apie tai nepagalvojo, tačiau kas, jeigu jo sūnus užaugs visišku netikša ir viską parduos? Klausia jis savęs.

Argi negali jo iš anksto perspėti? Įsiterpiu.

Sūnus dar mažas, reikia leisti jam ramiai mokytis, jis sako nenori, kad jo sūnui, kaip ir jam, dėl šito pakriktų nervai, jis kategoriškai prieš.

Tada palik, kad ateities archeologų kartos tai galėtų atrasti. O ką dar aš galiu pasakyti?

Jis pagalvoja, tada pliaukšteli sau per šlaunis, tikrai, darysiu, kaip tu ir patari, paliksiu jas užkastas! Jis atsistoja ir išeina.

Užeina dar vienas draugas, vilkintis naujutėlaičiu vilnoniu paltu, avintis blizgančiais odiniais batais, triskart suvarstytais rašteliais, atrodantis tarsi į užsienį svarbaus vizito išvykstantis kadrinis darbuotojas.

Vilkdamasis paltą, jis garsiai pareiškia, kad jo verslas klesti! Šiandienos jis — tai ne vakar dienos jis. Nusivilkęs paltą, lieka su nepriekaištingai ant jo gulinčiu vakarietišku kostiumu, marškiniais kieta apykakle ir raudonu gėlėtu kaklaraiščiu, tarsi būtų kokios užsienio kompanijos atstovas.