Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Slysčioji ant skaidraus ledo paviršiaus, stingdantis šaltis gelia tavo sugrubusius skruostus, vos jaučiamos snaigės žybčioja prieš akis visomis vaivorykštės spalvomis, nuo oro, kurį iškvepi, apšerkšnija baltai tavo antakiai. Visur aplink — sustingusi tyla.

Upės dugnas kyla, ir ledynas nepastebimai kasmet paauga po kelis, keliolika, keliasdešimt metrų.

Eini prieš suledėjusią srovę tarsi į ledo gabalą sušalęs vabzdys.

Priešais, ten, kur saulė nepasiekia ir krenta šešėlis, vėjo pustoma ledo plokštė. Pakilęs štorminis vėjas, siekiantis iki šimto ir daugiau metrų per sekundę, tokią ledo sieną nupoliruoja iki blizgesio.

Esi vidury šių ledo kristalų sienų, net ir neinant, sunku kvėpuoti. Skausmas drasko plaučius, smegenys visiškai sušalusios, nebegali net mąstyti, aplink beveik visiška tuštuma, argi ne tai tu taip norėjai pasiekti? Štai tau ledo ir sniego pasaulis, kuriame tėra tik neapibrėžti, neryškūs šešėlių kuriami keistų rūšių ir formų vaizdiniai — nieko nesakantys, neturintys jokios prasmės, mirtinos vienatvės fragmentai.

Sulig kiekvienu žingsniu gali griūti, griūni, vėl mėgini keltis slydinėdamas ir ropodamas, tavo rankos ir kojos jau nebejaučia skausmo.

Kuo toliau, tuo mažiau ant ledo sniego, jo galima aptikti tik tokiuose užkampiuose, kur neišpusto vėjas. Sniego paviršius atrodo minkštas ir švelnus, bet iš tikrųjų yra susikristalizavęs ir sukietėjęs.

Po tavo kojomis ledo slėnyje plikagalvis erelis suka ratus, be tavęs tai vienintelė gyva būtybė, tiesa, tu iš tikrųjų irgi nežinai, ar nesi savo paties susikurtas vaizdinys, bet svarbiausia, kad dar gali tuos vaizdinius matyti.

Tu irgi suki ratu aukštyn, besisukdamas tarp gyvenimo ir mirties tu iš visų jėgų stengiesi, tai yra, taip sakant, egzistuoji, kraujas vis dar teka kraujagyslėmis, vadinas, šitas gyvenimas dar nepasibaigęs.

Šioje begalinėje tyloje pasigirsta krištoliniai varpeliai, vos vos girdimas tilindžiavimas, tarsi ledo kristaliukų byrėjimas, tau atrodo, kad tu iš tikrųjų tai girdi.

Ledo kalno viršūnę aptraukia purpurinis debesis, vadinasi, štorminis vėjas kelia sūkurius, rausvi debesų tumulai pakraščiuose rodo vėjo stiprumą.

Tilindžiavimas darosi kuo toliau, tuo aiškesnis ir priverčia tavo širdį daužytis iš baimės, kai išvysti moterį ant žirgo, žirgo galva drauge su ja pasirodo iš už sniego linijos tamsiame ledo slėnio fone. Ir tau atrodo, kad girdi dainuojant, žirgo varpeliams pritariant.

Moteris iš miesto Čang,

Kasos šilko kaspinais supintos,

Ausyse — žalio akmens auskarai,

Ant riešų — sidabro apyrankės,

Liemuo — margaspalve juosta apjuostas...

Panašu, kad tai didžiuliuose, snieguotuose kalnuose penkių tūkstančių šešių šimtų metrų aukštyje virš jūros prie kelio ženklo tavo kažkada sutikta tibetietė ant žirgo, ji žiūrėjo į tave atsisukus ir šypsojosi, gundydama nusiristi į prarają lede, tada tu, nepajėgęs atsispirti, nusekei paskui ją...

Visa tai — prisiminimai, ir tas tilindžiavimas, stipriai įsismelkęs į tavo širdį, tėra tavo proto balsas, plaučius draskantis skausmas sunkiai bepakeliamas, širdis daužosi kaip pasiutusi, o tavo smegenys, regis, tuoj susprogs. Sprogimo metu kraujas sustings čia pat kraujagyslėse, tai bus visiškai begarsis ir beprasmis sprogimas. Gyvybė tokia trapi, ir tuo pačiu neįsivaizduojamai atkakli savo prigimtimi.

Atmerki akis, šviesa tave akina, nieko nebematai, tik supranti, kad apgraibomis ropoji, erzinantis tilindžiavimas virto tolimu prisiminimu, neaiškiu ilgesiu, blykčiojančiomis ledo gėlėmis, fragmentiškomis, besikeičiančiomis, žaižaruojančiomis akių tinklainėje, iš paskutiniųjų stengiesi išskirti atskiras vaivorykštės spalvas, sukiojies ir vartaisi, plauki atgal, prarandi savikontrolę, tai tėra bergždžios pastangos, miglota viltis, priešinimasis išnykimui nežinomybėje, juodut juodutėlėje tuštumoje, skeleto akiduobėse, regis, vis gilėjančiose, nebėra nieko, kakofonija sprogsta su didžiausiu trenksmu!

...niekada iki šiol nejaustas skaidrumas, absoliutus tyrumas, tu patiri sunkiai apčiuopiamą, veik negirdimą garsą, jis virsta perregimu, tvarkingu, perfiltruotu, išgrynintu, imi skęsti, skendimas virsta plūduriavimu, atsipalaiduoji, nebėra vėjo, nebėra kūno sunkumo, emocinių protrūkių, tavo kūnas atvėsta, tavo kūnas ir protas suklūsta, tavo kūnas ir protas išgirsta šitą begarsę pilnatvės muziką, tavo sąmonėje šis plonytis garso siūlas dar labiau suplonėja, bet pasidaro dar skaistesnis, iškyla tiesiai priešais akis, plonytis tarsi plaukas, tarsi šviečiantis įtrūkimas, įtrūkimo tolimiausias taškas išnyksta tamsoje, netenka savo formos, išplinta, transformuojasi į vos įžiūrimus šviesos taškelius, tada virsta beribe, bekrašte, nesuskaičiuojama gausybe atomų, apgaubiančių tave neįžiūrimu šydu, šviesos dalelytės ima kondensuotis, judėti, virsta miglą primenančiu ūku, toliau lėtai keičiasi, po truputį lėtai krešėdamos į tamsiai mėlyną mėnulį, mėnulis su saule tampa pilkšvai purpurinis, staiga išpampsta, bet vidurys dar labiau kondensuojasi, pasidaro tamsiai raudonas, išsklinda ryškiai purpuriniais spinduliais, tu užmerki akis, kad spinduliavimas liautųsi, bet tai nepadeda, širdies gelmėse sukyla baimė ir viltis, ir ties tamsos riba tu išgirsti muziką, stiprėjantis garsas po truputį plečiasi, sklinda, žvilgantys garso kristalai prasiskverbia į tavo kūną, tu nesuvoki, kur esi, spindinčių garso kristalų dalelytės skverbiasi į tavo kūną ir protą iš visų pusių, daugybei besitęsiančių garsų įgavus formą, vidurinė nata suintensyvėja, tu nepagauni melodijos, bet pajunti garso sodrumą, jis prisiderina prie kitų garsų, susimaišo, išsiskleidžia, virsta upe, išnykstančia ir pasirodančia, pasirodančia ir išnykstančia, tamsiai mėlyna saulė sukasi dar tamsesniame mėnulyje, tu sulaikai kvapą, liaujiesi kvėpavęs, pasieki paskutinį gyvenimo tašką, bet garsai ima vis labiau ir labiau pulsuoti, pakelia tave ir nuneša didžiuliu srautu, tyros energijos srautu, priešais tavo akis, tavo širdyje, laiko ir erdvės nebesuvokiančiame tavo kūne, augančiame ir besitęsiančiame triukšme, kuriame atsispindi tamsi saulė podraug su tamsiu mėnuliu, nuaidi sprogimas sprogimas sprogimas sprogimas sprogimas sprogsprogsprogsprog-imas-imas-imas-imas, — o tada — vėl absoliuti tyla, tu panyri į dar gilesnę tamsą, vėl pajunti širdies plakimą, aiškų fizinį skausmą, gyvo kūno mirties baimė labai ypatinga, tavo kūnas, kurį nesėkmingai mėginai apleisti, vėl atgavo sąmonę.

Tamsoje, kambario kampe šokčioja raudonos magnetofono švieselės.

81

Už lango sniege matau mažą žalią varlytę, viena akis mirkčioja, kita atmerkta, nekruta, stebi mane. Ir aš žinau, kad tai — dievas.

Jis pasirodo štai taip priešais mane ir žiūri, ar aš suprasiu.

Jis kalbasi su manimi akimis, tai atsimerkia, tai užsimerkia, kalbėdamas su žmonėmis dievas nenori, kad jie girdėtų jo balsą.

Man tai neatrodo keista, tiesiog taip turi būti, dievas turbūt iš tikrųjų yra varlė, šita protinga akis, kuri nė karto nemirkteli. Tai, kad jis teikėsi pažvelgti į mane, šį apgailėtiną žmogelį, yra tikra malonė.

Kita jo akis atsimerkia ir užsimerkia, ir kai jis kalba žmonėms nesuprantama kalba, ne dievo reikalas, ar aš tai suprantu, ar visai nesuprantu.

Galiu rinktis ir manyti, kad toji mirkčiojanti akis išvis neturi jokios prasmės, bet galbūt jos prasmė kaip tik ir yra tas prasmės nebuvimas.

Stebuklų nebūna. Taip sako dievas man, šitam nepasotinamam sutvėrimui.

Tai ko tada belieka siekti? Klausiu.