Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Sakau, kad tokiu oru taip plonai apsirengęs tai jau tikrai neturėtų jausti šalčio.

Jis atsako, kad nesistumdė autobuse, o atvažiavo taksi ir yra apsistojęs Pekino viešbutyje! Netiki, kaip taip gali būti? Tokios aukštos klasės viešbučiai negali būti skirti vien užsieniečiams! Jis pavarto raktų ryšulį su žalvariniu rutuliuku ir žalvarine plokštele, ant kurios išgraviruotos angliškos raidės.

Sakau, kad šituos raktus jis turėjo palikti viešbučio registratūroje.

Įprotis iš skurdo laikų visada nešiotis raktus su savimi, pasiteisina jis. Tada apžvelgia kambarį.

Kaip tu taip išsitenki, gyvendamas viename kambaryje? Spėk, kiek kambarių aš dabar turiu?

Sakau, kad nespėliosiu.

Tris kambarius ir svetainę, jūsų Pekine tai prilygtų departamento viršininko standartams!

Nužvelgiu jo švariai skustus rausvus ir blizgančius skruostus, jis nebe toks liesas ir apšepęs, su kokiu susipažinau beklajodamas.

Kaip čia dabar tu neturi spalvoto televizoriaus? Klausia jis.

Sakau jam, kad nežiūriu televizoriaus.

Gali nežiūrėti, bet jis papuoštų kambarį, mano namuose yra net du, po vieną svetainėje ir dukters kambaryje. Mano dukra ir jos motina kiekviena žiūri savo programas. Nori vieno? Galiu tuojau pat su tavimi nuvažiuoti į universalinę parduotuvę ir atvežti! Aš rimtai. Jis žiūri į mane didelėm akim.

Pinigai kišenę degina? Sakau.

Aš perku ir parduodu, visokiems valstybės tarnautojams nuolat perku dovanas, jiems tai patinka, nori, kad jie patvirtintų tavo projektą, skirtų tau kvotą? Be dovanų durys neatsidarys. Bet tu juk esi mano draugas! Gal tau striuka su pinigais? Jeigu suma iki dešimties tūkstančių, tai tiek turiu ir prie savęs, jokių problemų.

Nepažeidinėk įstatymų, perspėju jį.

Pažeidinėti įstatymus? Aš tik nunešu šiek tiek dovanų, laužyti įstatymus — ne man, tegul gaudo didesnes žuvis!

Didesnių žuvų nepagauna, sakau.

Žinoma, tu tai žinai geriau už mane, tu juk sostinėje gyveni, kaip nežinosi! Bet aš tau sakau, mane sugauti nėra taip jau lengva, aš moku visus privalomus mokesčius, garbingiausių apylinkės žmonių ir regioninių komercijos skyrių viršininkų namuose šiandien esu didžiai gerbiamas svečias. Aš nebesu anas Čengguango miestelio pradinės mokyklos mokytojas, tais laikais norėdamas, kad mane perkeltų iš kaimo į Čengguangą, turėjau mažų mažiausiai keturių mėnesių atlyginimą pravalgyti su švietimo skyriaus atsakingaisiais sekretoriais.

Jis prisimerkia, atsitraukia per žingsnį atgal ir, įsirėmęs rankomis į šonus, ima atidžiai tyrinėti ant mano sienos kabantį tušu tapytą žiemos peizažą, kuriam laikui sulaiko kvapą, tada atsisuka ir sako, tu juk kažkada vertinai mano kaligrafiją? Ir buvai geros nuomonės, bet kai tada aš mėginau tuos kaligrafijos darbus iškabinti parodoje rajono kultūros namuose, jie buvo atmesti. Bet argi visokių žinomų aukštų valstybės tarnautojų darbai nebuvo priimami išskėstomis rankomis? Argi ne jie ir tapo kaligrafijos asociacijų pirmininkais ir viceprezidentais ir savo vos pakenčiamus darbus spausdina laikraščiuose!

Klausiu, ar jis vis dar užsiima kaligrafija?

Iš kaligrafijos neprasimaitinsi, kaip ir iš tavo knygų, nebent vieną dieną aš irgi tapčiau žinomu, tada visi pultų šniukštinėti už nugaros ir kaulyti mano kaligrafijos šedevrų. Tokia jau ta visuomenė, aš ją jau perpratau.

Jeigu perpratai, tai nebėra reikalo apie ją kalbėti.

Ji mane pykina!

Tada, vadinasi, tu jos dar neperpratai. Nutraukiu jį ir paklausiu, ar tu jau valgei?

Nesirūpink, aš tuojau pat iškviesiu mašiną, kad nuvežtų mudu į restoraną, tik pasakyk kur — ir važiuojam, žinau, kad tavo laikas labai brangus. Tik prieš tai norėčiau apie kai ką pakalbėt, atėjau prašyti tavo paslaugos.

Kokios paslaugos? Klausiu.

Prašyti, kad padėtum mano dukrai įstoti į prestižinį universitetą.

Sakau, kad nesu rektorius.

O tau ir nereikia būti, sako jis, bet tu juk turi pažinčių? Aš dabar turtingas, bet žmonių akyse vis dar esu spekuliantas, kuris perka ir parduoda, negaliu leisti, kad mano dukra būtų tokia, kaip aš, noriu, kad ji pakliūtų į prestižinį universitetą, patektų į aukštesnį visuomenės sluoksnį.

Ir susirastų aukšto kadrinio darbuotojo sūnų? Paklausiu.

Šito aš negaliu sukontroliuoti, ji pati žino, ką reikia daryti.

O jeigu ji nesusiras?

Liaukis mane pertraukinėjęs, tai padarysi šitą paslaugą ar ne?

Tai lemia rezultatai, o paslaugos aš nedarysiu.

Jos rezultatai puikūs.

Tada tegul laiko egzaminus.

Tu visiškas pedantas, o tų aukštų pareigūnų sūnūs ir dukterys, manai, visi laiko egzaminus?

Šito klausimo nesu nagrinėjęs.

Tu gi rašytojas.

Tai kas, kad rašytojas?

Tu esi visuomenės sąžinė, tu privalai kalbėti už liaudį!

Liaukis šaipęsis, sakau, čia tu — liaudis? Ar aš — liaudis? Ar vadinamieji mes — liaudis? Aš kalbu tik už save patį.

Kas man tavyje patinka — kad tu visada sakai teisybę!

Teisybė ta, bičiuli, kad tu dabar velkiesi paltą ir ieškom vietos, kur kartu pavalgyti, aš alkanas.

Kažkas vėl beldžia į duris. Už durų stovi nepažįstamas žmogus, laikantis juodą plastikinį maišą. Sakau/kad neketinu pirkti kiaušinių, einu valgyti į miestą.

Jis sakosi nesąs kiaušinių pardavėjas. Praskleidžia maišą, kad pamatyčiau, jog viduje nėra ginklo, ir kad jis nėra pabėgęs nusikaltėlis. Susidrovėjęs jis ištraukia didžiulį pluoštą rankraščių ir sako specialiai ieškojęs manęs pasikonsultuoti, jis parašęs romaną, norėtų, kad užmesčiau akį. Man nelieka nieko kita, kaip pakviesti jį vidun ir pasiūlyt prisėst.

Jis sako nesėsiąs, galįs palikti rankraštį ir kurią kitą dieną paskambinti.

Sakau, kad nėra reikalo laukti kitos dienos, jeigu jis nori kažką pasakyti, tegul sako dabar pat.

Jis ima abiem rankom kuistis po kišenes ir išsitraukia pakelį cigarečių. Paduodu jam degtukų ir laukiu, kad jis greičiau prisidegtų ir baigtų sakyti, ką nori pasakyti.

Mikčiodamas jis sako parašęs tikrą istoriją...

Aš privalau jį pertraukti, nesu žurnalistas, faktai manęs nedomina.

Dar labiau užsikirsdamas, jis sako žinąs, kad grožinė literatūra nėra tas pats, kas žurnalistinis reportažas, šitas jo kūrinys yra romanas, tik paremtas realaus žmogaus realia istorija, saikingai papildant išmonėmis. Jis prašąs manęs pažiūrėti, ar tai verta išleisti?

Sakau, kad nesu redaktorius.

Jis sako žinąs tai, jis tiesiog galvojąs, gal aš galėsiąs ką nors rekomenduoti, aš galįs taisyti, jeigu tik geidžiąs, netgi galįs pasirašyti savo vardu, laikyti tai kolektyviniu darbu, žinoma, mano vardas eitų pirma, jo vardas eitų po to.

Sakau bijąs, kad jeigu būtų užrašytas mano vardas, tai būtų dar sunkiau išleisti.

Kodėl?

Nes mano darbus visada labai sunkiai leidžia.

Jis numykia, nuduodamas, kad suprato.

Bijau, kad jis nelabai suprato, tad paaiškinu, kad jam geriausia būtų susirasti tokį redaktorių, kuris sugebėtų išleisti jo kūrinį.

Jis nieko neatsako, atrodo pasijunta visiškai nepatogiai.

Nusprendžiu jam padėti ir pasiteirauju, ar jūs galėsite rankraštį atnešti dar kartą?

Ar jūs galėsite persiųsti jį reikiamam redakcijos skyriui? Perklausia, spoksodamas didelėmis akimis.

Geriau būtų siųsti jums pačiam, negu per mane, taip kiltų mažiau problemų. Nusišypsau.

Jis irgi nusišypso, įsideda rankraštį atgal į maišą, murmteli ačiū.

Ne, sakau, tai jam ačiū.

Pasigirsta beldimas į duris, nebenoriu atidaryti.

80

Lipdamas į ledo kalną tu sunkiai alsuoji ir kas žingsnis stabčioji. Tau labai sunku. Melsvai žalia ledo upė atrodo tamsi, nors perregima. Po ledo sluoksniu tarsi milžiniškos rašalo mėlynumo, pereinančio į žalumą nefrito gyslos.