Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Aplink visiška tyla, sninga irgi be garso. Šitokia ramybė mane truputį glumina. Danguje irgi šitaip ramu.

Ir nėra džiaugsmo. Džiaugsmas susijęs su nerimu.

Vis dar sninga.

Nesuprantu, kur dabar, šią akimirką esu, nežinau, iš kur danguje atsirado šita žemė, apsidairau aplink.

Nesuprantu, kad nieko nesuprantu, vis dar manau, kad viską suprantu.

Dalykai vyksta man už nugaros, ir visad esti toji gluminanti akis, geriau jau, net nesuprasdamas, apsimesiu, kad suprantu.

Stengdamasis apsimesti, kad suprantu, vis tiek nieko nesuprantu.

Man iš tikrųjų niekas neaišku, ir aš nieko nesuprantu.

Tiesiog taip yra.

1982–1989 m. rugsėjis

Pekinas-Paryžius

Apie autorių

Gao Singdzianis (Gao Xingjian) gimė 1940 m. Gandžou, Dziangsi provincijoje rytų Kinijoje. Tuo metu šalis buvo nusiaubta karo, be to, prasidėjo japonų invazija. Rašytojo tėvas dirbo banko tarnautoju, motina vaidino teatre ir priklausė Jaunųjų krikščionių asociacijai. Mokyklą G. Singdzianis baigė naujai įkurtoje Kinijos Liaudies Respublikoje, 1962 m. Pekino užsienio kalbų institute įgijo prancūzų filologijos išsilavinimą. Vėliau tapo profesionaliu vertėju. Prasidėjus kampanijai „Atgal į kaimą“, menininkas buvo išsiųstas į priverstinio darbo stovyklą Anhui. Joje trumpai mokytojavo. Vėliau jam buvo leista grįžti į Pekiną, ten jis tapo vieno kultūros žurnalo prancūziškų vertimų skyriaus vadovu. Trumpai dirbo Kinijos rašytojų asociacijos užsienio ryšių skyriuje. Kaip rašytojas ir kritikas nacionalinį ir tarptautinį pripažinimą G. Singdzianis pelnė 1980-ųjų pradžioje už eksperimentines pjeses, grožinę literatūrą bei kritiką, laužančią Kinijos komunistų partijos ideologų įtvirtintas nustatas. Tuo metu Kinija buvo ką tik pradėjusi atsigauti po Kultūrinės revoliucijos (1966–1976) dešimtmečio, kai asmens individualybė buvo atskirta nuo intelektinės ir kūrybinės veiklos. Pamatiniai žmogaus instinktai, jausmingumas, mąstymas, įžvalgos bei nuomonių įvairovė buvo slopinama ir naikinama, o kraštutinės socialistinės-realistinės ir romantiškai revoliucinės tikrovės vaizdavimo formos buvo tapusios privalomu visų kūrybinių pastangų pagrindu.

Pasibaigus Kultūrinei revoliucijai ir įsivyravus gerokai liberalesnei šalies vidaus politikai, G. Singdzianis, nepaisydamas vis dar atsklindančių iš ankstesnių laikų „požeminių“ smūgių, jau galėjo laisviau skelbti savo kūrybą. Autoriui buvo leista išvykti į užsienį: kaip dviejų rašytojų delegacijų narys 1979 m. jis lankėsi Prancūzijoje, o 1980 m. — Italijoje. G. Singdzianis 1980–1987 m. įvairiuose literatūriniuose žurnaluose paskelbė nemažai apsakymų, novelių, kritikos esė bei pjesių, taip pat išleido keturias knygas: „Parengiamasis moderniosios grožinės literatūros aptarimas“ (1981), „Balandis Raudonsnapis“ (1985), „Gao Singdzianio pjesių rinktinė“ (1985) ir „Šiuolaikinių dramatinio vaizdavimo formų ieškant“ (1987). Be to, trys jo pjesės buvo pastatytos Pekino liaudies menų teatre: „Pavojaus signalas“ (1982), „Autobuso stotelė“ (1983) ir „Laukinis žmogus“ (1985). Rašytojas nesitaikstė su ideologiniais kanonais, siekė visiškai atsidėti savo kūrybinės tikrovės paieškai, ieškojo savitų išraiškos priemonių ir už tai buvo laikomas avangardiniu rašytoju.

1987 m. gavęs D. A. A. D. stažuotės Vokietijoje stipendiją, G. Singdzianis paliko Kiniją ir daugiau į gimtinę negrįžo. Į kelionę jis pasiėmė patį brangiausią turtą — romano rankraštį, kuris buvo pradėtas rašyti Pekine 1982 m. vasarą. Tas romanas vadinosi „Dvasios kalnas“. Kūrinys buvo baigtas 1989 m. rugsėjį Paryžiuje ir 1990 m išleistas Taibėjuje. 1992 m. vertėjas Goran Malmavist jį išvertė į švedų kalbą („Andarnas berg“). 1995 m. buvo išleistas Noel ir Liliane Dutrait’ų prancūziškas romano vertimas („La Montagne de l’ame“), o 2000 m. pasirodė Mabel Lee vertimas į anglų kalbą („Soul Mountain“).

„Dvasios kalnas“ — tai literatūrinis atsakas į asmens individualybės naikinimą. „Kito“ egzistavimas išsprendžia vienatvės problemą, bet kartu sukelia individo troškimus to „kito“ atžvilgiu, o tie troškimai neišvengiamai pasireiškia vienokia ar kitokia galios forma. Tai egzistencinė dilema, su kuria individas nuolat susiduria bendraudamas su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais ir didesnių socialinių grupių nariais. Žmonijos istorijoje gausu atvejų, kai individas būdavo jėga ar per ideologinių įtikinėjimų mechanizmus verčiamas paklusti kolektyvo valiai; individo paklusimas kolektyvui pamažu tapo įpročiu, įsigalėjusia norma bei tradicija, ir šis reiškinys nėra išimtinai būdingas tik vienai kultūrai.

Kinijoje Konfucijaus filosofija ilgainiui pavirto autokratine ideologija, kuri paplito visuose visuomenės sluoksniuose. Vos individas gimdavo, jam iškart būdavo nulemta tarnauti griežtai hierarchijai paklūstantiems autoritetams. Išskyrus tas asmenybes, kurios atkakliai siekdavo mesti autoritetams iššūkį ir atremdavo tokio poelgio padarinius, nonkonformistai galėjo rinktis tarp vienišiaus gyvenimo ir trumpalaikio ar ilgalaikio pabėgimo į budistų vienuolynus arba atsiskyrėlių daoistų bendruomenes, nors pagal įsigalėjusią tvarką jie taip pat sukurdavo tam tikrus naujus socialinius santykius. Žinoma, nonkonformistas galėjo išlikti tradicinėje visuomenėje apsimesdamas bepročiu arba atsidėdamas transcendentinėms klajonėms ir individualumo savirealizacijai per literatūros bei kitų menų kūrybą. Tačiau visos šios alternatyvos nuo pat XX a. pradžios Kinijoje buvo pamažu naikinamos, primygtinai agituojant paaukoti savo individualumą dėl patriotizmo, o vėliau ir dėl komunistinės revoliucijos, kuri žadėjo lygybę bei socialinį teisingumą. Pasiaukojimas galiausiai tapo natūraliu įpročiu, kuris labai palengvino Kultūrinės revoliucijos ideologų puikiai organizuotos masinės kontrolės įgyvendinimą visuomenėje. Rašytojai bei menininkai, kurie per kūrybą kalbėjo apie save, o ne apie Revoliuciją, buvo be gailesčio nutildomi.

1960–1970 m. G. Singdzianis parašė kelis šimtus pjesių, prozos bei poezijos kūrinių. Autorius suvokė, kad tai, ką jis rašo, negali būti skelbiama, ir net neišleisti darbai galėjo būti panaudoti kaip įrodymai prieš jį. Slėpti kūrybą darėsi vis sunkiau, kol galiausiai Kultūrinei revoliucijai pasiekus kulminaciją rašytojas turėjo savo kūrinius sudeginti.

Dalis G. Singdzianio darbų buvo išleista 1980-aisiais, bet problemų visgi nepavyko išvengti. Pasirodžius „Parengiamajam moderniosios grožinės literatūros aptarimui“ 1981-aisiais, Singdzianis buvo kritikuojamas už modernistinių idėjų, neva pasiskolintų iš „supuvusių kapitalistinių Vakarų“, propagavimą ir buvo pradėtas sekti. Nepaisant to, jo, kaip dramaturgo, debiutas 1982-aisiais Pekine sukėlė audrą: „Pavojaus signalas“ buvo parodytas daugiau nei šimtą kartų sausakimšoje Pekino liaudies menų teatro salėje. Tačiau kitąmet, 1983-iaisiais, spektaklis pagal jo pjesę „Autobuso stotelė“ buvo uždraustas, parodžius jį vos vieną kartą kritikams. Per tais metais vykusią kampaniją „Prieš dvasinį užterštumą“ G. Singdzianis buvo apkaltintas per dideliu kritiškumu komunistinės visuomenės atžvilgiu ir jam buvo visiškai uždrausta skelbti savo kūrybą: komunistų partijos atstovai „Autobuso stotelę“ pavadino pačiu žalingiausiu kūriniu nuo pat Liaudies respublikos įkūrimo. Kaip tik tuo metu per eilinę darbuotojų sveikatos patikrą rašytojui buvo diagnozuotas plaučių vėžys — liga, nuo kurios prieš kelerius metus buvo miręs jo tėvas. G. Singdzianis atsisakė susitaikyti su mirties nuosprendžiu ir toliau gyveno intensyvų dvasinį gyvenimą. Neilgai trukus pakartotinis tyrimas parodė, jog prieš tai nustatyta diagnozė buvo klaidinga. Iš transcendentinės ramybės, kurią išgyveno ties mirties slenksčiu, rašytojas grįžo į gyvenimo tikrovę ir išgirdo gandus, jog ketinama jį išsiųsti į liūdnai pagarsėjusius perauklėjamojo darbo ūkius Činghai provincijoje. Skubiai apsisprendęs tuojau pat bėgti iš Pekino, G. Singdzianis pasiėmė avansą už būsimą romaną ir, pasiekęs nuošalius Sičuanio provincijos miškus, patraukė nuo Jangdzės ištakų link jūros. Per dešimt mėnesių jis nukeliavo 15 000 kilometrų. Per tą laiką kampanija „Prieš dvasinį užterštumą“ atslūgo ir grįžti į Pekiną buvo nebe taip pavojinga.