Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

aš nuskinsiu ją tau, kad galėtum įsisegti, nesunaikink jos, tu gi nemirtum dėl manęs, o kodėl turėčiau mirti?

atsipalaiduok, aš neprašysiu, kad dėl manęs mirtum, aš tokia vieniša, nė menkiausio aido, aš šaukiu visu balsu, bet aplink — visiška tyla, net šaltinėlio negirdėti, ir oras toks sunkus, kur yra ta upė, iš kurios jie kasė auksą? po sniegu, tau po kojom, paistalai,

tai slapta požeminė upė, jie skalavo susilenkę,

kažką radau,

ką?

nieko,

kokia bjauri,

kas tavęs prašė klausinėti, ei, ei, panašu, kad čia esama aido, tenai, užkelk mane,

jeigu nori lipti, tai ir lipk,

aš matau tave ir ją sniege, pilka ūkanota naktis, nelabai aiškiai, bet visgi matau, tu sniege, basas,

nešalta? nejaučiu šalčio,

tu tiesiog taip ir eini su ja per sniegą, aplink visur miškas, tamsiai mėlyni medžiai, o žvaigždžių nėra? žvaigždžių nėra, ir mėnulio nėra, ir namų nėra? nėra,

ir žiburių nėra?

nieko nėra, tu ir ji, einate kartu, eina per sniegą, ji įsisupus į vilnonę skarą, tu basas. Truputį šalta, bet ne taip labai. Tu nematai savęs, tik jauti, kad eini basas per sniegą, ji greta tavęs, laiko tavo ranką. Tu laikai jos ranką, vediesi ją.

Ar toli?

Labai, labai toli, nebijai?

Ši naktis kažkokia keista, rašalo mėlynumo, bet šviesi, kai tu šalia — visai nebaisu.

Jautiesi saugi?

Taip.

Ar tu glaudiesi man prie krūtinės?

Taip, aš prisiglaudžiu, ir tu švelniai mane apkabini.

Bučiuoju tave?

Ne.

Ar nori, kad tave pabučiuočiau?

Noriu, bet negaliu apsispręsti, ir taip labai gerai, einam toliau, ir aš pamatau šunį.

Kurgi?

Priešais mane, tupi kažkas panašaus į šunį, žinau, kad tai šuo, matau, kaip tu išpūti orą, besiraitančius į viršų garus.

Ar tu jauti šilumą?

Nejaučiu, bet žinau, kad tavo iškvepiamas oras yra šiltas, tu tik iškvepi orą, bet nieko nekalbi.

Ar tu atsimerkusi?

Ne, užsimerkusi, bet viską matau, man nereikia atmerkti akių, aš žinau, atmerkus akis, tu iškart išnyksi, todėl aš geriau ir toliau taip matysiu, o tu ir toliau taip laikysi mane apglėbęs, ne taip stipriai, aš negaliu kvėpuoti, aš noriu matyti, noriu, kad tu liktum, ach, jie išsiskyrė ir eina toliau.

Vis dar per sniegą?

Taip, sniegas gelia kojas, bet tai gerai, kojos šiek tiek šąla, bet aš noriu, kad jos šaltų, ir einu toliau.

Ar matai, kaip tu atrodai?

Man nereikia matyti, man užtenka jausti, vos vos šalta, vos vos gelia kojas, jausti sniegą, jausti tave greta savęs, aš nusiraminu ir galiu saugiai eiti toliau, brangusis, ar girdi, kad šaukiu tave?

Girdžiu.

Pabučiuok mane, pabučiuok man delną, kurgi tu? Nenueik!

Aš šalia tavęs.

Ne, aš šaukiu tavo sielą, aš šaukiu tave, tu privalai ateiti, nepalik manęs.

Kvailas vaikuti, juk nepalieku.

Aš bijau, bijau, kad tu nueisi, nepalik manęs, aš nepakeliu vienatvės.

Argi nejauti, kad esi mano glėbyje?

Taip, žinau, aš dėkinga tau, brangusis.

Miegok, miegok ramiai.

Manęs nė kiek neima miegas, mintys visiškai aiškios, matau perregimą naktį, mėlyną mišką, užklotą sniegu, jokių žvaigždžių, jokio mėnulio, tačiau viskas labai aiškiai matyti, labai keista naktis, norėčiau pasilikti šioje snieguotoje naktyje su tavimi amžinai, nenueik, nepalik manęs, aš noriu verkti, nežinau, kodėl, nepalik manęs, nenueik taip toli nuo manęs, nebučiuok kitų moterų!

79

Tą pačią žiemą, siaubingai sningant, mano draugas užeina pasišnekėti apie tuos laikus, kai buvo perauklėjamojo darbo ūkyje. Jis įsistebeilija į snieguotą peizažą už mano lango, primerkia akis, tarsi sniegas per stipriai spigintų, tarsi nertų gilyn į savo prisiminimus.

Tame perauklėjamojo darbo ūkyje, sako jis, buvo toks aukštas gręžimo bokštas, jis užsižiūri į netoliese stovintį daugiaaukštį anapus lango, išmatuoja akimis — mažiausiai penkiasdešimties arba šešiasdešimties metrų aukščio, nežemesnis negu anas pastatas. Aplink jį nuolat sukiojosi didžiulis varnų būrys, tai atskrisdavo, tai vėl nuskrisdavo, suko ir suko aplink viršūnę nesiliaudamos ir visą laiką kranksėjo. Ūkio viršininkas, atsakingas už perauklėjamųjų kalinių grupę, buvo Korėjos karo veteranas, apdovanotas antro laipsnio medaliu už puikią tarnybą, sužeistas, viena koja ilgesnė, kita — trumpesnė, todėl eidamas šlubčiojo. Nežinia, dėl kokių priežasčių, bet pasiekęs kuopos vado laipsnį, daugiau nebepakilo, buvo išsiųstas į šį perauklėjamojo darbo ūkį prižiūrėti kalinių ir be paliovos keikėsi bei tyčiojosi.

Ot kalės, kas per velnias? Neleidžiat seniui nė bluosto sudėt! Kalbėjo jis Šiaurės Dziangsu provincijos dialektu, vaikščiodamas po kiemą, užsimetęs ant pečių kareivišką paltą.

Lipk viršun pažiūrėt! Įsakė jis man. Man beliko tik nusivilkt dygsniuotą vatinukę ir lipt. Užlipus iki pusės, ėmė košti baisingas vėjas, kinkos ėmė tirtėti, pažvelgus žemyn, kojos išvis atsisakė ir tik drebėjo nesiliaudamos. Buvo badmetis, aplinkiniuose kaimuose visi badu marinosi. Mūsų perauklėjamojo darbo ūkyje buvo dar ganėtinai gerai, auginom batatus ir žemės riešutus, vyriausiajam pasiėmus savąją dalį, likusį derlių laikydavom sandėlyje, nereikėdavo visko atiduoti. Visiems maisto davinio norma buvo garantuota, ir nors sirgom vandenlige, dirbti galėjom. Tačiau aukštuminiam laipiojimui visgi buvom per silpni.

Viršininke! Pajėgiau tik šaukti.

Liepiau pasižiūrėt, kas ten yra? Šaukė jis iš apačios.

Pasižiūrėjau.

Regis, čia kabo drobinis maišas! Šūktelėjau. Akyse aptemo ir ėmė blykčioti, bepajėgiau tik šnekėti.

Aukščiau nebelipsiu!

Jeigu aukščiau nebelipsi, rasim kuris lips! Nors buvo grubus, bet žmogus neblogas.

Aš nusileidau žemyn.

Atvesk man Vagį! Pasakė.

Vagis irgi buvo vienas iš perauklėjamųjų kalinių, septyniolikos ar aštuoniolikos metų vaikis, autobuse pagautas bevagiąs kažkokio žmogaus piniginę, todėl ir pramintas Vagimi.

Suradau jam Vagį. Vaikis užmetė akį aukštyn ir atsisakė lipti. Viršininkas užsiuto.

Juk neliepiau tau nusižudyti?

Vagis atsakė bijąs nukristi.

Viršininkas liepė surasti jam virvę ir pridūrė — jei nelipsi — tris dienas negausi maisto davinio!

Taigi Vagis, apsijuosęs liemenį virve, ėmė ropštis viršun. Visus žiūrinčius apačioje mušė prakaitas. Likus trečdaliui iki viršaus, jis kas žingsnis ėmė prisirišti prie metalinių kilpų, kol pagaliau užlipo. Varnų būrys ir toliau suko ratus aplink jį. Jis sumosavo rankomis, jas baidydamas, ir iš viršaus lėtai atsklendė drobinis maišas. Visi supuolę pamatėm, kad tai kiaurai varnų iškapotas maišas, pilnas žemės riešutų!

Ot kalės! Nusikeikė viršininkas.

Susirinkt!

Jis sušvilpė. Gerai, visi susirinkot. Jis pradėjo priekaištauti ir klausti, kieno tai darbas?

Nė vienas nedrįsom net murmtelėt.

Juk jis negalėjo pats ten nuskristi? Aš jau pradėjau manyt, kad ten lavonas pūva!

Visi tvardėmės, kad nesusijuoktume.

Jeigu niekas neprisipažįsta — visiems nutraukiamas maitinimas!

Tai privertė visus subruzti, ėmėm žiūrėti vienas į kitą, bet širdyje visi žinojom — kas gi dar be Vagies galėtų ten užsikarti? Visų akys savaime susmigo į jį. Vaikis nunarino galvą, nebeištvėręs parpuolė ant kelių ir prisipažino nakčia pavogęs bei ten užkėlęs, sakė bijojęs mirti iš alkio.

Ar naudojaisi virve? Paklausė viršininkas.

Nesinaudojau.

Tai kokio velnio vaidinai šitą komediją? Nubaust šitą kalės vaiką ir neduot visą dieną valgyt! Paskelbė viršininkas.