Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Šie 1983-iųjų įvykiai suformavo autobiografinį romano „Dvasios kalnas“ pagrindą. Nutylėdamas konkrečius vietovardžius rašytojas keliauja per čiangų, miao ir i tautų gyvenamas teritorijas, esančias haniškosios Kinijos civilizacijos pakraštyje, ir su archeologo, istoriko bei rašytojo smalsumu apmąsto jų tradicijas ir papročius. Apsilankymai keliuose gamtos rezervatuose paskatina G. Singdzianį giliau susimąstyti apie individo vietą gamtoje, o viešnagės budistų ir daoistų šventyklose galiausiai leidžia įsitikinti, kad šios vietos skirtos ne jam. Ir nors menininką žavi miško prižiūrėtojas, gyvenantis visiško atsiskyrėlio gyvenimą, ir vienišas budistų vienuolis keliaujantis gydytojas, visgi jis supranta trokštąs žmonių visuomenės šilumos, nepaisant kankinančio šios nerimastingumo. Autorius, apniktas saviraiškos poreikio, „Dvasios kalne“ iškelia klausimą: ar netekęs galimybės bendrauti su žmonėmis individas nebus pasmerktas Šenongdzia miškų Laukinio žmogaus, Amerikos Didžiosios Pėdos ar Himalajų Ječio egzistencijai?

Autobiografinis „Dvasios kalno“ matmuo sodriai praturtintas skirtingų žmonių tarpusavio santykių formų ir jų reikšmės asmenybei tyrinėjimais. Tiksli ir kritiška vieno žmogaus analizė atliekama suskaidant pasakotoją ir įvardijant jį vienaskaitiniais įvardžiais „Aš“, „Tu“, „Ji“ ir „Jis“, kurie drauge sudaro sudėtinį pagrindinį veikėją. Savo vienišoje kelionėje pagrindinis veikėjas siekia sušvelninti skaudžią vienatvę ir susikuria „Tu“ kaip pašnekovą. „Tu“, kuris yra „Aš“ atspindys, irgi išgyvena vienatvę ir susikuria „Ją“ kaip kelionės draugę. Neįvardyta „Ji“ suteikia autoriui begalinę laisvę nerti į moters psichiką. Užsitęsusi kelionė per daug suartina „Tu“ su „Aš“, dėl to sumažėja analitinė distancija, kurios siekia autorius, todėl jis turi leisti „Tu“ nueiti, ir nueinančio „Tu“ nugaros-siluetas tampa „Juo“.

Nuolatinis istorijų pasakojimas ilgoje kelionėje ne tik išsklaido vienatvę, bet kartu ir leidžia pervertinti autoriaus asmeninę patirtį ir Kultūrinės revoliucijos poveikį žmonėms. Per veikėjus, kurie yra jo paties projekcijos, G. Singdzianis pasineria į intymius pokalbius su anonimiškais „Kitais“, pasakodamas daugybės skirtingų žmonių istorijas, žmonių, kurie gyvena Kinijoje, bet lygiai taip pat lengvai aptinkami visose visuomenėse bei kultūrose.

Nuo 1987 m. autoriaus pjesės buvo pastatytos Paryžiuje, Bordo, Avinjone, Stokholme, Hamburge, Niujorke, Taibėjuje, Honkonge, Vienoje, Poznanėje, Kluji, taip pat skaitytos aktorių dirbtuvėse Tokijuje, Kobėje, Edinburge, Sidnėjuje, Benine. Tačiau vienintelis nuo 1987 m. žemyninėje Kinijoje išleistas jo kūrinys yra „Slapstantis“ — tai pjesė apie tris žmones, pasislėpusius nebenaudojamame sandėlyje po to, kai tankai įriedėjo į Tiananmenio aikštę 1989-ųjų liepos 4 d. paryčiais. „Slapstantis“ laikraščiuose ir žurnaluose buvo kritikuotas kaip pornografinis ir amoralus pasakojimas, sukurptas rašytojo, kurio tų įvykių metu net nebuvo Pekine. Tiesa, reikia paminėti, kad amerikiečių kūrybinė grupė, kuri ketino šią pjesę pasatyti, reikalavo kai ką pakeisti ir studentų demonstracijos dalyvius pavaizduoti kaip didvyrius. Tačiau autorius atsisakė tai daryti ir atsiėmė pjesę. 1999 m. Taibėjuje buvo išleistas antras G. Singdzianio romanas „Vieno žmogaus biblija“. Gyvendamas Paryžiuje G. Singdzianis daugiausia užsiima tradicine monochromine tušo tapyba. Įvairiose Europos galerijose, taip pat Pekine, Niujorke, Taibėjuje, Honkonge autorius yra surengęs keliasdešimt personalinių parodų, jo darbų yra įsigijusios kelios Europos ir Amerikos galerijos.

Dauguma G. Singdzianio darbų išleisti kinų kalba Taibėjuje ir Honkonge. Nemažai jų išversta į prancūzų ir anglų kalbas. 1992 m. Prancūzijoje rašytojui buvo suteiktas „Chevalier de l’Ordre dės Arts et dės Lettres“ titulas. Jo pjesė prancūzų kalba „Le Somnambule“ 1994 m. buvo apdovanota „Prix Communautė Franęais de Belgiąue“ prizu, už romaną „Dvasios kalnas“ 1997 m. autorius pelnė „Prix du Nouvel An Chinois“ prizą. 2006 m. Niujorko viešoji biblioteka (NYPL) suteikė jam „Lions“ apdovanijimą. G. Singdzianis yra vienintelis kinas, gavęs Nobelio premiją už literatūrą (2000 m.).

Vertėja Agnė Biliūnaitė

Išnašos

5 veido bruožai (jutimo organai) pagal tradicinėje kinų medicinoje vyravusį suskirstymą: ausys, akys, lūpos, nosis, liežuvis.

Hieroglifas Jou gali reikšti „nuodėmę, kaltę, nusikaltimą“.

Hieroglifas „Lingtai“ reiškia „sielos aukštuma“.

Hieroglifas „Lingciu“ reiškia „sielos kalva“.

Hieroglifas“ Lingį an“ reiškia „sielos uola“.

Mahakašiapa — brahmanas, tapęs vienu iš artimiausių Budos Šakjamunio mokinių, dažnai vaizduojamas kartu su kitu Budos mokiniu Ananda.

Songų dinastija valdė 960-1279 m.

Tofu - iš sojų pieno gaminama sojų varškė.

Madžongas - populiarus žaidimas Kinijoje, dažniausiai žaidžiamas keturiese. Pasak legendos, madžongą sukūrė Konfucijus 500 m. pr. m. e. Pavadinimas, reiškiantis „žvirblį“, aiškinamas Konfucijaus domėjimusi ornitologija, nors, pasak istorikų, madžongas atsirado ne anksčiau, kaip XIX a. 1949 m. komunistų valdžia madžongą uždraudė, kaip ir kitus azartinius žaidimus.

Hieroglifai „Gengda“ reiškia „Pasiektos Šviesos kaimas“.

Kultūrinė Revoliucija, dar vadinama Didžiąja Kultūrine Revoliucija, buvo inicijuota Mao Dzedongto 1966 m. gegužės 16 d., nukreipta prieš „buržuazinius elementus“, tęsiant klasių kovas ir ugdant komunistinį jaunimą. Oficiali Kultūrinės Revoliucijos pabaiga buvo paskelbta 1969 m., tačiau daugelis ją sieja su Mao mirtimi 1976 m. Manoma, kad tai viena didžiausių Kinijos tragedijų. Jos metu valdžia vertė atsikratyti 4 atgyvenų: pasenusių tradicijų, pasenusios kultūros, pasenusių įpročių ir pasenusių idėjų. Buvo uždarytos šventyklos, intelektualai ir vos mokyklas baigę jaunuoliai buvo masiškai tremiami į atokias kaimo vietoves „perauklėjimui“.

„Mao Dzedongo Citatų“ knygelė Vakaruose dar vadinama „Raudonąja knygele“, joje sudėtos ištraukos iš jo kalbų ir pranešimų.

Kinijoje, kurios gyventojai priskiriami sino-tibetiečių kalbų šeimai, skiriamos 29 grupės, kalbančios savo dialektais, iš kurių 70% kalba vadinamuoju mandarinų dialektu, arba 56 etninės grupės, kurių didžiausia laikoma haniai (91,9%), kitos didesnės etninės grupės: džuangai (16 milijonų), manču (10 milijonų), hui (9 milijonai), miao (8 milijonai), uigūrai (7 milijonai), i (7 milijonai), tudzia (5,75 milijonai), mongolai (5 milijonai), tibetiečiai (5 milijonai), bui (3 milijonai) ir korėjiečiai (2 milijonai).

Kinijoje, siekiant sumažinti nevaldomą gimstamumo didėjimą, griežtai laikomasi vieno vaiko politikos, išimtis darant tik etninių grupių atstovams ir atokių kaimo vietovių gyventojams.

Cunis - kinų ilgio vienetas, lygus apytiksliai 2,5 cm.

Li - kinų ilgio vienetas, lygus 0,5 km.

Čingų dinastija valdė 1644-1911 m.

Kinų kalboje kiemas užrašomas dviem hieroglifais: „dangaus šulinys“.

Raudonoji Armija - pilnas pavadinimas - Kinijos Darbininkų ir Valstiečių Raudonoji Armija, egzistavusi 1928-1937 m., vadovaujama Čen Kaišeko dalyvavo Ilgajame žygyje per Kiniją (maždaug 12 500 km per 370 d.) siekiant įtvirtinti komunistų valdžią.

Išvadavimo Armija — pilnas pavadinimas Kinijos Liaudies Išvadavimo Armija.

Mingų dinastija valdė 1369-1644 m.

Tai užuominą į kinų kultūroje išskiriamą septynių savaičių periodą po žmogaus mirties, kurio metu atliekami įvairūs laidojimo ritualai.