Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Jis akimirką sudvejoja, tada nuo medinės pertvaros nuima raktų ryšulį, paima lempą, tu nuolankiai nuseki paskui jį dar vienais laiptais aukštyn. Jis atidaro kambario duris ir, nieko nesakęs, nusileidžia žemyn.

Įžiebi žiebtuvėlį, viduje tik tuščia lova ir daugiau nieko. Taigi, atsiguli su visais rūbais, susirieti į kamuoliuką ir nebedrįsti prisileisti jokių kitų minčių. Po kurio laiko viršuje išgirsti aukštą garsą, tai švelnus varpelio tilindžiavimas, kuriam tarsi pritaria tolimas moters giedojimas. Nustembi ir pradedi tikėti jų pasakojimu apie keistus daoistų ritualus. Visko gali būti, kad ten, viršuje, irgi vyksta kažkoks slaptas ritualas, norėtum pats tai pamatyti, bet galiausiai taip ir nepasijudini, tas hipnotizuojantis varpelio tilindžiavimas labai ramina ir tamsoje tave užklumpa neįveikiamas nuovargis. Tau pasirodo, kad matai jaunos mergaitės nugarą, ji sėdi sukryžiavusi kojas, surištais ties viršugalviu plaukais, ir skambina variniu varpeliu, grakštus jo garsas pasklinda aplink, banguodamas tarsi šviesa, ir tu nebegali netikėti sėkme ir lemtimi, ir tik meldi, kad kitame pasaulyje tavo siela galėtų ilsėtis ramybėje...

Pateka saulė, nušvinta dangus, tu atsikeli ir užlipi į viršų, durys praviros, viduje matyti tuščia salė, jokių stalelių smilkalams ir užuolaidų, jokių skulptūrų ar lentelių su užrašais, tik didžiulis veidrodis, pakabintas vidury sienos ir atspindintis įėjimą į olą, užtvertą vien mediniais turėklais. Eidamas tiesiai į veidrodį matai vien žydrą dangų, ir tai tau ilgam atima žadą.

Leisdamasis nuo kalno žemyn išgirsti kūkčiojant ir už posūkio pamatai rausvą nuogą vaiką, sėdintį vidury kelio, matyt, verkia jau kuris laikas, nes balsas visai užkimęs, o jis pavargęs. Prieini arčiau ir pasilenkęs paklausi:

— Ar tu visai vienas?

Pamatęs atėjusį žmogų, jis ima dar garsiau verkti. Suimi jį už siaurų petukų, pastatai ant kojų ir nuplekšnoji žemes nuo jo nuogo užpakaliuko.

— Kur tavo namiškiai?

Kuo daugiau klausinėji, tuo labiau jis verkia, o aplink niekur nematyti jokio namelio.

— Kur tavo tėtis ir mama?

Jis tik purto galvą ir žiūri į tave akimis, sklidinomis ašarų.

— Kur tavo namai?

Vis dar verkdamas, jis papučia lūpytes.

— Jeigu tu ir toliau verksi, aš nebekreipsiu į tave dėmesio! — pagrasini jam.

Tai suveikia, jis iškart liaujasi verkęs.

— Iš kur tu atėjai?

Jis neatsako.

— Ar tu visai vienas?

Jis tik žiūri į tave tylėdamas.

— Ar tu gali kalbėti? — nutaisai piktą išraišką.

Jis tuoj pat vėl pradeda verkti.

— Neverk! — sutramdai jį.

Jis pražioja savo mažą burnytę, ketindamas vėl paleisti dūdas, bet neišdrįsta.

— Jeigu dar verksi, aš užplosiu tau per užpakalį!

Jis kažkaip susivaldo, ir tu paimi jį ant rankų.

— Drauguži, kur tu nori eiti? Kalbėk!

Jis instinktyviai apsiveja tavo kaklą.

— Argi tu iš tikrųjų negali kalbėti?

Visas jo veidelis išsiterliojo purvu, kai ranka valėsi ašaras, esi visai pasimetęs. Jis tikriausiai priklauso netoliese gyvenančiai valstiečių šeimai, jo tėvai prastai jį prižiūri, visiškas absurdas.

Nešinas juo, paeini galą kelio, tačiau sodybos nematyti, rankos nutirpo, šiaip ar taip kartu su šituo vaiku nebyliu tikrai negali leistis žemyn, todėl bandai su juo pasikalbėti.

— Gal dabar truputį pats paeik?

Jis papurto galvą ir pasižiūri graudžiu žvilgsniu.

Prisiverti eiti toliau, bet žmonių namų nematyti, iš kalnų slėnio dūmai irgi nekyla. Svarstai, ar galėjo jį pamesti? Ar galėjo žmonės atsikratyti šituo vaiku nebyliu, palikdami jį kalnų kelyje? Reiktų grąžinti jį atgal, iš kur paėmei, jeigu niekas jo nepasiims, tėvai grįš jo ieškoti.

— Mažuti, truputį paeik pats, man rankos nutirpo.

Patapšnoji jį per užpakaliuką, bet, pasirodo, jis užmigo. Matyt, šiame kalnų kelyje jis jau kuris laikas vienas, taip galėjo pasielgti tik visiški niekšai. Mintyse prakeiki jį pagimdžiusius tėvą ir motiną, kam reikėjo vargintis jį gimdyti, jeigu nepajėgiat išlaikyti!

Įsistebeiliji į šlapią nuo ašarų jo veidelį, labai giliai įmigęs, šitaip tavimi pasitiki, įtari, kad iki šiol nebuvo patyręs tiek rūpesčio. Saulė prasiskverbia pro tirštus debesis ir šviečia tiesiai jam į akis, jo blakstienos sutrūkčioja, jis sukruta, veidu įsikniaubdamas tau į krūtinę.

Šilumos gūsis užlieja pačias tavo širdies gelmes, jau senokai nejautei tokio švelnumo. Supranti, kad vis dėlto myli vaikus, galbūt kažkada netgi turėjai sūnų. Kuo ilgiau į jį žiūri, tuo labiau jis atrodo panašus į tave, ar nebus taip, kad siekdamas trumpalaikio pasitenkinimo, tu netyčia davei jam gyvybę? O po to visiškai juo nebesirūpinai, taip sakant, pametei jį? Niekada apie jį net nepagalvojai, juk tai save tu prakeikei!

Tu bijai, bijai, kad jis pabus, bijai, kad prakalbės, bijai, kad viską supras. Laimei, jis nebylys, laimei/miega, nesuvokia savosios nelaimės. Turi palikti jį ten, kalnų kelyje, kol jis dar nepabudo, kol dar niekas nepastebėjo, turi sprukti.

Tu paguldai jį ant kelio. Jis susigūžia, pariečia kojytes ir užsidengia rankomis veidelį, turėtų pajusti nuo žemės kylantį šaltį ir greitai pabusti. Puoli bėgti vidury šviesios dienos tarsi pasprukęs kalinys ir tau pasirodo, kad už nugaros girdi raudant, bet nebedrįsti atsigręžti.

75

Persėdant Šanchajuje ilgoje tarsi drakonas ar gyvatė eilėje priešais bilietų kasą man pavyksta gauti bilietą, kurį kažkas grąžino, į specialų Pekino ekspreso traukinį, ir maždaug po valandos aš jau sėdžiu traukinyje, tai bent sėkmė. Šis kolosalus metropolis ir jo susigrūdę dešimt milijonų gyventojų manęs jau nebedomina, mano tolimas dėdė, kurį būčiau norėjęs aplankyti, pasimirė anksčiau už mano tėvą, jiedu abu nesulaukė garbaus amžiaus.

Miestą kertanti juoda Usongo upė skleidžia siaubingą dvoką, žuvys ir vėžliai visai išmirė, tik štai nežinia, kaip vis dar pajėgia išgyventi šio miesto žmonės? Iš čiaupo bėgantis vanduo kasdieniam naudojimui negana, kad yra purvinai geltonas, bet dar ir trenkia dezinfekciniu chloru, regis, šie žmonės ištvermingesni ir už žuvis, ir už krevetes.

Prieš tai buvau nukeliavęs prie Jangdzės žiočių, ten, be nerūdijančių krovininių laivų, plaukiojančių po didžiules, purvinai geltonas bangas, tėra tik nendrėmis apžėlusios dumblinos pakrantės, skalaujamos tų pačių purvinai geltonų bangų. Vandenyje nepaliaujamai kaupiasi dumblas bei smėlis, ir vieną dieną visa Rytų jūra pavirs ištisine smėlio sekluma.

Pamenu, vaikystėje Jangdzės vanduo visą laiką būdavo skaidrus, nesvarbu, ar saulėta diena, ar lietinga. Pakrantėse prekeiviai nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro siūlydavo žuvis, dydžio sulig mažu vaiku, kapodami ir pardavinėdami jas dalimis. Net nekalbu, kad aplankęs daugybę uostų palei Jangdzę, nepamačiau tokio dydžio žuvų, buvo apskritai sunku rasti prekystalius su žuvimi. Ir tik Trijų Tarpeklių gale, Vansianyje, ant trisdešimties ar keturiasdešimties metrų aukščio akmeninės krantinės pamačiau keletą žuvų prekystalių, bambukinėse pintinėse visos žuvytės buvo vos kelių centimetrų ilgio, anais laikais tokios būtų tikę tik katinui sušerti. Anais laikais mėgdavau stovėti upės krantinėje ir žiūrėti, kaip žmonės ant pontono vynioja meškeres, žuviai pasirodžius vandens paviršiuje, stodavo jaudinama akimirka, sakytum, užvirdavo žuvies ir žmogaus kova. O šiandien kontorose dešimtys tūkstančių valdininkų kuria Jangdzės išvalymo strategiją, vienas tokių kažkurio departamento ar skyriaus valdininkų, sulaukęs kai jo viršininkas išeis, privačiai papasakojo man, kad daugiau nei šimtas šios upės gėlavandenių žuvų rūšių yra ties išnykimo riba.