Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ji nebuvo jo mačiusi?

— Jos motina sudegino visas nuotraukas, kuriose jis buvo su karine uniforma, tačiau jos namuose liko vestuvinė nuotrauka, kurioje jos motina dėvi baltą nertą suknelę, o tėvas — vakarietiško stiliaus kostiumą, žmogus labai elegantiškas, ji man rodė. Visaip kaip stengiausi ją guosti, užjaučiau ją, galiausiai stipriai apkabinau ir verkiau drauge.

— Tai juk suprantama.

— Jeigu visi kiti irgi būtų manę taip, kaip tu, viskas būtų buvę gerai, tačiau žmonėms tai nepasirodė suprantama, jie laikė ją Revoliucijos prieše, kalbėjo, kad ji trokštanti reakcionierių valdžios atstatymo ir planuojanti pabėgti į Taivanį.

— Tų laikų politika nebuvo tokia atvira, kokia ji yra šiandien, laikai juk pasikeitė, žmonės raginami grįžti į žemyną aplankyti savo giminių, — o ką dar aš galėjau pasakyti?

— Tada ji buvo dar mergaitė, bet net ir vėliau, vidurinėje mokykloje, ji negalėjo to suprasti. Savo ilgesį tėvui ji išliejo dienoraštyje!

— Jeigu būtų kažkas jį suradęs ir įskundęs, tuo metu ji būtų buvusi nubausta, — sakau. Man pasidaro įdomu, ar šitas Elektros kompleksas ir homoseksualumas kaip nors transformavosi.

Ji ima pasakoti, kaip dėl šeimos praeities merginos nepriėmė į universitetą, kaip ji buvo priimta praktikante į Pekino operos trupę. Susirgus pagrindinei trupės solistei, ji turėjo ją pakeisti, kaip pirmą kartą ji raudonavo, kaip tai sukėlė anos solistės pavydą. Jų operos trupei išvykus gastrolių, toji moteris slapta perskaitė jos dienoraštį ir įskundė, kaip, operos trupei grįžus į miestą, viešojo saugumo tarnybos pareigūnai susirado ir kvotė josios motiną, ir liepė jai priversti savo dukrą prisipažinti ir atiduoti dienoraštį. Mergaitė bijojo, kad viešojo saugumo pareigūnai imsis apieškoti namus, todėl nusiuntė dienoraštį į jos — šitos moters — namus. Bet ji išsigando, kad viešojo saugumo pareigūnai ateis ieškoti, todėl dienoraštį nunešė į dėdės, iš motinos pusės, namus. Tardoma jos motina patvirtino, kad pastaruoju metu jos dukra bendravo tik su ja ir dėdės, iš motinos pusės, šeima. Merginos dėdė buvo iškviestas į tardymą, ir, išsigandęs, kad bus įpainiotas, dienoraštį atidavė. Viešojo saugumo pareigūnai tada susirado ją, ji, aišku, buvo įbauginta ir viską prisipažino. Merginą iš pradžių izoliavo operos trupėje, neleisdami grįžti namo, o vėliau apkaltino ją rašius reakcionierišką dienoraštį ir nerūpestingai planavus antirevoliucinius veiksmus, ji buvo areštuota ir pasodinta į kalėjimą.

— Ar nori pasakyti, kad jie visi ją įskundė ir demaskavo, įskaitant jos motiną ir jos dėdę?

Šitas krabas žalias, negaliu jo valgyti, padedu jį atgal, mano pirštai išsitepę krabo mėsa ir nėra jokio rankšluosčio, į kurį galėčiau nusišluostyti rankas.

— Visi parašė ją demaskuojančius prisipažinimus, uždėjo pirštų atspaudus. Net jos dėdė, kuris buvo daug vyresnis, buvo taip įbaugintas, kad nebedrįso daugiau su manimi susitikti. Jos motina pareiškė, kad tai per mane jos dukra nuėjo klystkeliais, kad tai aš įteigiau jai šitas reakcionieriškas mintis, ir nebeleido daugiau lankytis jos namuose!

— Kaip ji mirė? — man smalsu greičiau sužinoti pabaigą.

— Klausyk, ką aš tau pasakoju... — regis, ji nori pasiteisinti.

Aš nesu teisėjas. Jeigu tais laikais tai būtų nutikę man, tikrai nebūtinai bučiau likęs švariomis rankomis. Prisimenu, kaip būdamas mažas, mačiau, kaip mano motina traukė iš močiutės skrynios dugno tuos prieš keliasdešimt metų surašytus žemės įkeitimo dokumentus ir degino juos krosnyje, ir koks šlykštus tada tai atrodė nusikaltimo įrodymų naikinimas. Laimei, niekas neatėjo klausinėti apie tas senas sąskaitas, bet jeigu būtų, neabejotinai būčiau įskundęs man sukutį nupirkusią savo močiutę ir mane užauginusią savo motiną, tada buvo tokie laikai!

Šlykštu ne tiek nuo stipraus marinuotų krabų kvapo, kiek nuo savęs paties, nebegaliu daugiau valgyti, todėl geriu.

Staiga ji kelis kartus sukūkčioja, užsidengia veidą rankomis ir pradeda raudoti balsu.

Negaliu krabuotomis rankomis jos paguosti, todėl paklausiu:

— Ar galėčiau pasinaudoti tavo rankšluosčiu?

Ji parodo į praustuvą ant lentynos už durų, kuriame yra švaraus vandens. Nusiplaunu rankas ir tik tada, kai paduodu jai drėgną rankšluostį, ji pagaliau liaujasi verkusi. Ši negraži moteris man kelia pasibjaurėjimą, nejaučiu jai užuojautos.

Ji sako tuo metu jautusis pasimetusi, tačiau po metų atsigavo, išsiklausinėjo, kur toji mergina buvo, pripirko daugybę maisto ir nuėjo aplankyti kalinės. Mergina buvo nuteista dešimčiai metų ir nenorėjo jos matyti. Bet ji pasakė, kad netekės, kad yra pasiryžusi laukti, kol ją pagaliau paleis, kad turi darbą ir gali ją išlaikyti, tik tada mergina priėmė tai, ką ji atnešė.

Ji sako, kad dienos, kai jos buvo drauge, buvo pačios laimingiausios jos gyvenime, jos mainydavosi dienoraščiais, meiliai kalbėdavosi tarpusavyje, tarsi būtų buvusios seserys, prisiekė niekada gyvenime neištekėti, ateityje visada būti kartu. Kuri bus vyras? Kuri bus žmona? Žmona, žinoma, ji. Jos abi gulės vienoje lovoje ir tol viena kitą kutens, kol prapliups juoktis, ji sakė, kad, vien išgirdusi ją juokiantis, bus laiminga. Tačiau aš labiau norėjau ją vaizduotis daug niekšingesnę.

— Tai kodėl vėliau tu vis dėlto ištekėjai? — klausiu.

— Tai ji pirmoji pasikeitė, — sako ji, — kartą nuėjau jos aplankyti, jos veidas buvo ištinęs, ji elgėsi ypatingai šaltai. Visiškai sutrikau, vis mėginau ją išklausinėti, kol galiausiai jau baigiantis lankymo laikui, kaskart tai būdavo tik dvidešimt minučių, ji liepė man ištekėti ir daugiau nebeateiti. Kai pagaliau pavyko ją iškvosti, ji prisipažino jau turėjusi vieną žmogų, paklausiau, kas jis, ir ji atsakė, kad tai vienas iš kalinių! Po to jos nebemačiau. Parašiau jai daugybę laiškų, tačiau ji nė į vieną neatsakė, štai tada ir ištekėjau.

Norėčiau jai pasakyti, kad tai jos kaltė, kad merginos motina jautė jai neapykantą neveltui, jeigu ne ji, mergina būtų normaliai mylėjusi, normaliai ištekėjusi, susilaukusi vaikų, ir nebūtų viskas taip pasibaigę.

— Ar tu turi vaikų? — klausiu.

— Sąmoningai jų nenorėjau.

Pikta moteris.

— Po vestuvių nepraėjus ir metams, mes ėmėme gyventi atskirai, o dar po metų oficialiai išsiskyrėme. Nuo tada gyvenu viena, nekenčiu vyrų.

— Kaip ji mirė?

Pakeičiu pokalbio temą.

— Girdėjau kalbant, kad ji mėgino pabėgti iš kalėjimo ir buvo nušauta sargybinių.

Nebenoriu toliau klausytis, tik laukiu, kad ji greičiau pabaigtų šitą istoriją.

— Gal aš pašildysiu sriubą? — ji pažvelgia į mane šiek tiek sunerimusi.

— Nereikia.

Ji susirado mane paprasčiausiai tam, kad išlietų savo nusivylimus, šitas maistas man kelia pasišlykštėjimą.

Ji dar papasakoja, kaip visokiausiais būdais ieškojo su ja vienoje kameroje sėdėjusios kalinės, kuri buvo paleista po jai skirto termino, ir sužinojo, kad jos draugė buvo pagauta siuntinėjusi laiškelius kaliniui, už tai jai buvo uždrausta išeiti į lauką ir turėti lankytojų. Ji mėgino bėgti, bet tuo metu jos protas jau buvo pasimaišęs, ir ji dažnai pati sau tai verkdavo, tai juokdavosi. Dar papasakoja, kaip susirado aną kalinį, kuris jau buvo paleistas, bet pas jį tuo metu buvo moteris. Ir kai ji klausinėjo jo apie merginos padėtį, vyras, nežinia ar bijodamas, kad toji moteris pradės pavydėti, ar kad iš esmės buvo žiaurus, nieko taip ir nepasakė. Jie apsikeitė vos dešimčia sakinių ir ji supykusi išvažiavo...