Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

einant dar toliau, įmanoma perskaityti — istorija yra vaiduoklis, besidaužantis į sieną

bet taip pat įmanoma perskaityti — istorija yra antikvaras

ir netgi — istorija yra idėja

ar netgi — istorija yra patirtis

ar netgi šitaip — istorija yra įrodymas

kaip ir — istorija yra pavienių perlų saujelė

bet ir šitaip — istorija yra priežasčių ir pasekmių seka

arba kitaip — istorija yra analogija

arba — istorija yra proto būsena

ar kaip antai — istorija yra istorija

ir — istorija nėra niekas

ir netgi — istorija yra jausmingas atodūsis

istorija, o istorija, o istorija, o istorija

Iš esmės istoriją galima perskaityti bet kokiu būdu, o tai ir yra didžiausias atradimas!

— Tai nėra romanas!

— O kas tada tai yra? — klausia jis.

— Romanas privalo turėti išbaigtą istoriją.

Jis sako pasakojęs daugybę istorijų, vienos jų papasakotos iki galo, kitos — ne iki galo.

— Jos visos išsibarsčiusios be tvarkos, autorius nežino, kaip sujungti vieną epizodą su kitu.

— Tada norėčiau paklausti, kaip tai turėtų būti sujungta?

— Visų pirma turi būti įvadas, tada dėstymas, kulminacinis taškas, tada išvada, tai juk — elementarūs romano rašymo pagrindai.

Jis klausia, argi negalima rašyti, apeinant elementariuosius pagrindus? Lygiai kaip ir pačios istorijos: viena pasakojama nuo pradžios iki pabaigos, kita pasakojama nuo pabaigos iki pradžios, trečios papasakojama tik pradžia be pabaigos, arba papasakojama tik išvada, arba ištrauka be dėstymo, arba tik dėstoma, bet neužbaigiama, arba ir negali būti užbaigta, arba gali būti tiek pasakojama, tiek ir nepasakojama, arba tokia, kurios nebereikia toliau pasakoti, arba nebėra ką daugiau pridurti — juk jos visos laikomos istorijomis.

— Nesvarbu, kaip tu pasakoji istoriją, joje visada privalo būti pagrindinis veikėjas. Ilgame romane turėtų būti keletas pagrindinių veikėjų, o pas tave?..

— Bet juk knygoje Aš, Tu, Ji ir Jis — argi jie nėra veikėjai? — klausia jis.

— Tai tėra skirtingi įvardžiai, pakeičiantys pasakojimo kampą, tačiau tai neatstoja veikėjų portretų. Šitie tavo įvardžiai, net jei ir laikytume juos veikėjais, nė vienas neturi aiškaus portreto, juos sunku apibūdinti.

Jis sako nepiešiantis portretų.

— Teisingai, grožinė literatūra nėra tapyba, tai yra kalbos menas. Tačiau nejaugi šitie žaismingi tavo įvardžių pasiplepėjimai gali atstoti veikėjų charakterių atvaizdavimą?

Jis sako visai negalvojęs atvaizduoti kokių nors veikėjų charakterių, jis net nežino, ar pats turįs charakterį.

— Kam tu rašai grožinę literatūrą, jeigu net nežinai, kas ta grožinė literatūra yra?

Tada jis pasiteirauja, ar gerbiamasis galėtų duoti grožinės literatūros apibrėžimą?

Kritikas pagaliau meta paniekinamą žvilgsnį ir pro sukąstus dantis išspaudžia vieną sakinį:

Tai modernistinė mokykla, mokytasi iš Vakarų, bet neišmokta.

Jis sako, kad tada tai yra rytietiška.

— Rytai nėra taip blogai, kaip šita tavo kūryba! Sudėjai kelionių prisiminimus, kelyje girdėtus pasakojimus, įspūdžius, užrašus, esė, neteoretines diskusijas, legendas, nepanašias į legendas, nukopijavai keletą liaudies dainų, pridėjai keletą savo paties išsigalvotų, į pasakas panašių paistalų, viską suplakei ir turi įžūlumo tai vadinti grožine literatūra!

Jis sako, kad Kariaujančių valstybių laikotarpio dokumentai, Ankstyvojo ir Vėlyvojo Han, Vei ir Dzin, Pietų ir Šiaurės dinastijų užrašai apie žmones ir keistus įvykius, Tang dinastijos romansai čuanči, Song dinastijos patarimų knygos, Ming ir Čing dinastijų epizodiniai romanai ir literatūriniai eskizai, kaip ir per amžius sukaupti geografijos ir gamtos mokslų aprašymai, gatvės kalba, pasakėčios, įvairiausi keistų nutikimų aprašymai — visa tai yra laikoma grožine literatūra, nors nė vienas iš jų neturi jokių apibrėžtų normų.

— Ar tu iš Pamatinių šaltinių tyrinėjimo mokyklos?

Jis skuba atsakyti, kad šitokios etiketės, gerbiamasis, paties ir priklijuotos, o jis rašąs grožinę literatūrą savo paties pramogai, nes negalįs tverti vienatvės, nė nemanąs pasinerti į literatūrinį pasaulį, šiuo metu kaip tik mėginąs iš jo išsikapstyti, nuo pat pradžių nerašęs knygų, kad galėtų pramisti, grožinė literatūra jam, galima sakyti, yra tam tikra prabanga anapus pinigų uždirbimo ir pragyvenimo.

— Tu tikras nihilistas!

Jis sako iš tiesų neturįs ideologijos, nors šiek tiek yra paniręs į nebūtį, tačiau nebūtis vis tik nėra identiška visiškai tuštumai, visai kaip knygoje esantis Tu yra Aš atvaizdas, o Jis yra nusisukęs Tu siluetas, šešėlio šešėlis, ir nors neturi veido bruožų, vis tik atlieka įvardžio funkciją.

Kritikas sumosuoja rankovėmis ir nueina.

Jis jaučiasi pasimetęs, nesupratęs, ar toje taip vadinamojoje grožinėje literatūroje esmė glūdi istorijos papasakojime? Ar pasakojimo struktūroje? O gal ne pasakojimo struktūroje, bet pasakojimo stiliuje? O gal ne stiliuje, bet stiliaus įtaigume? O gal ne stiliaus įtaigume, bet įtaigaus stiliaus pradiniame taške? O gal ne šiame pradiniame taške, bet pradiniame savojo aš taške? O gal ne šiame savajame aš, bet savojo aš suvokime? O gal ne savojo aš suvokime, bet suvokimo procese? O gal ne šiame procese, bet pačiame veiksme? O gal ne pačiame veiksme, bet veiksmo galimybėje? O gal ne šioje galimybėje, bet galėjime, pasirinkime? O gal ne šiame pasirinkime, bet pasirinkimo būtinybėje? O gal net ne šioje būtinybėje, bet kalboje? O gal ne kalboje, bet tame, ar kalba yra skani, ar nėra? Tačiau jis paprasčiausiai mėgaujasi, naudodamasis kalba, kad papasakotų apie moteris ir vyrus, ir meilės jausmą, ir jausmą meilė, ir seksą, ir gyvenimą, ir mirtį, ir sielą, ir kūną, ir ekstazę, ir agoniją, ir žmogaus domėjimąsi žmogumi, ir politiką, ir žmogaus vengimą politikos, ir realybės neišvengiamybę, ir įsivaizdavimo, kas yra realu, nerealumą, ir utilitarinių tikslų neigimą, ir netapatumą teigimui, ir logikos nelogiškumą, ir racionalias, toli pralenkusias mokslą hipotezes diskusijoje apie turinį, ir formą, ir prasmingą formą, ir beprasmį turinį, ir prasmės definiciją, ir sąlygiškumą, ir visų norą būti dievu, ir ateistišką stabmeldystę, ir savęs, kaip išminčiaus, garbinimą, ir narcisizmą, ir abejingumą seksui, pereinantį į pamišimą, ir demonų apsėdimą, ir ypatingus gebėjimus, ir nervinį pakrikimą, ir sėdėjimą meditacijoje, ir sėdėjimą ne meditacijoje, ir gilų susimąstymą, ir puoselėjimą kūno dao, ir ne dao, ir kas verta, ir kas neverta, ir kas galima, ir kas negalima, ir madą, ir galingą, tarsi smūgis, atsaką rakete vulgarumui, ir vieną mirtiną smūgį lazda, ir budistinį prabudimą, ir draudimą jaunimui mokytis, ir išsilavinimo įgijimą prieš įgyjant išsilavinimą, ir pilną pilvą juodojo vandens, ir pajuodavimą, būnant per arti juodojo vandens, ir juodojo vandens blogį, ir gerus žmones, ir blogus žmones, ir negerus žmones, ir žmones, piktesnius už vilkus, ir apie tai, kad suvis blogiausi kiti žmonės, ir kad pragaras yra kiekvieno širdyje, ir prisišaukimą sau bėdos, ir nirvaną, ir visko pabaigą, ir visko, kas baigėsi, nebeegzistavimą, ir kas yra teisinga, ir neteisinga, ir gramatinių struktūrų kūrimą, ir kažko nesakymą, netapatų nieko nesakymui, ir kalbėjimo nenaudingumą praktinėse diskusijose, ir niekieno pergalę vyrų ir moterų mūšyje, ir prigimtinių žmogaus emocijų ugdymą, vaikštant pirmyn atgal šachmatų figūrėlėmis, ir žmogaus poreikį valgyti, ir mirtį iš bado, kaip menkniekį, ir principų išdavimą, kaip labai reikšmingą, nors, po teisybei, nepakaltinamą, ir agnosticizmą, ir patyrimą, nepatikimą, tarsi ramentas, ir parkritimą, kai būtina parkristi, ir literatūroje prietarus sutriuškinusią revoliucinę literatūrą, ir literatūrinę revoliuciją, ir reformuotos literatūros likimą.