Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Esi matęs tokių nesuirusių senovinių kūnų, iškastų Ču kapavietėse Dzianglinge ir Vakarų Hu kapuose Mavangdui, gal jis taip sėdėdamas ir pasimirė.

Žengi vieną žingsnį po kito, nedrįsdamas jo paliesti, baimindamasis, kad jis ims ir sugrius, kol ranka pasieki jam virš galvos ant akmeninės sienos pakabintą purvu ir lokio taukais ištepliotą medžioklinį šautuvą. Nežinia, kodėl, bet vos tau sugriebus šautuvą, jis tą pačią akimirką sutrupa, tarsi aliejuje keptas traškutis. Tuojau pat atsitrauki, taip ir neapsisprendęs, nori ar nenori nukakti ten, kur gyvena Vakarų Karalienė Motina.

Virš galvos sududena griaustinis, Dangaus Rūmai tūžta! Dangaus kariai ir karvedžiai muša milžiniškus Rytų Jūrų vėplio odos būgnus Griausmo Žvėries šlaunikauliais.

Devyni tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt devyni balti šikšnosparniai spiegia, skraidydami ratais aplink urvą uoloje, visos kalno dievybės išsibudino, nuo kalno viršaus ima ristis milžiniški rieduliai, akmuo rita akmenį, kol uola visiškai sugriūna, tarsi tūkstantis raitų karių veržtųsi šuoliais iš žemės, visas kalnas paskęsta dūmuose ir dulkėse.

Oj, oj, danguje staiga pasirodo devynios saulės! Penki vyrų šonkauliai, septyni moterų nervai, talžomi ir tampomi, ir visi nepaliaudami klykia ir dejuoja...

Tavo siela purpteli pro angą, ir tu pamatai nesuskaičiuojamą galybę dangų plačiai apsižiojusių rupūžių, primenančių kaimenę mažučiukų begalvių žmogeliukų, tiesiančių rankas į mėlyną dangų ir desperatiškai šūkaujančių: grąžink man galvą atgal! grąžink man galvą atgal! grąžink man galvą atgal! grąžink atgal man galvą! grąžink atgal man galvą! grąžink atgal man galvą! man galvą grąžink atgal! man galvą grąžink atgal! man galvą grąžink atgal! grąžink man atgal galvą! grąžink man atgal galvą! galvą grąžink atgal man! galvą grąžink atgal man! grąžink galvą man atgal! grąžink galvą man atgal! man atgal galvą grąžink! galvą atgal man grąžink! atgal grąžink man galvą... man grąžink galvą atgal...

69

Pro sapną neaiškiai prasimušus atkakliam varpų ir būgnų garsui, staiga pabundu ir kurį laiką nesusivokiu, kur esąs. Aplink — juoda tamsa, bet po truputį ima ryškėti lango kvadratas, lange — plonos apsauginės grotelės, o gal ir ne. Privalau išsiaiškinti, ar aš vis dar sapnuoju, todėl iš paskutiniųjų atmerkiu apsunkusius akių vokus ir šiaip ne taip įžiūriu fluorescencinius skaičius ant rankinio laikrodžio, lygiai trečia priešaušrio valanda, staiga susiprotėju, kad tai rytinė malda prasidėjo, ir prisimenu besąs apsistojęs šventykloje, tad akimirksniu apsiverčiu ir šoku iš lovos.

Atidarau duris, išeinu į kiemą, būgnai jau nutilę, užtat dar aiškiau girdėti kiekvienas varpo dūžis. Po drumzlinai pilku dangum drykso medžių šešėliai, varpo garsas sklinda nuo Didžiosios Brangenybės rūmų, anapus aukštos sienos. Apčiuopom nusigaunu vingiuotu koridorium iki Vegetariškų Valgių salės durų, tačiau jos užstumtos iš vidaus. Apsigręžiu ir nuvinguriuoju koridorium į kitą galą, apgrabaliojęs randu, kad ten aklina plytų siena, taigi, esu izoliuotas šiame kieme aukštomis sienomis, keliskart rikteliu, niekas neatsiliepia.

Dienos metu ilgai maldavau leisti man pernakvoti šioje Nacionalinio Tyrumo šventykloje, priėmęs iš manęs smilkalų auką, budistų vienuolis įvertino mane žvilgsniu ir didžiai suabejojo mano pamaldumu. Bet aš atkakliai laikiausi savo ir niekur nėjau, ir kai atėjo laikas uždaryti vienuolyno vartus, jie pagaliau privertė mane išklausyti vienuolyno vyriausiojo instruktažą ir įkurdino vienui vieną už šventyklos esančiame kambaryje.

Neketinu taikstytis su įkalinimu ir mėginu įsitikinti, ar ši didžiulė šventykla, kurioje smilkalai kūrenasi ištisą tūkstantį metų, vis dar yra išlaikiusi Tiantai sektos ceremonijas ir ritualus, nemanau, kad laužau šventyklos taisykles, tad grįžtu apgraibom į kiemą, ir netikėtai kampe aptinku ruoželį šviesos, sklindančios pro plyšį, apgraibau rankomis, tai nedidelės durelės, stumteliu, ir jos atsidaro. Juk vis dėlto tai budistinės durys, taigi čia neturėtų būti uždraustų vietų.

Apeinu aplink sienelę, esančią už durų, viduje — ne tokia didelė kasdienių praktikų salė su keliomis žvakėmis, aplink raitosi smilkalų dūmai, priešais smilkalų altorėlį kabo purpurinė brokato užuolaida, ant jos išsiuvinėti keturi dideli hieroglifai: „smilkalų stovas labai karštas“ — tai priverčia sudrebėti mano širdį, lyg tai būtų savotiškas nušvitimas. Norėdamas parodyti, kad mano širdis tyra ir kad neatėjau čia šniukštinėti budistinio pasaulio paslapčių, išsitraukiu iš žvakidės žvakę. Visur aplink kabo gausybė senovinių kaligrafijų ir paveikslų, net negalėjau pagalvoti, kad šventykloje esama šitokių elegantiškų ir nuošalių vidinių kambarių, greičiausiai tai erdvė, skirta didžiųjų budizmo mokytojų kasdienėms praktikoms, įsibrovęs be leidimo, jaučiuosi šiek tiek kaltas, tad negaištu laiko, ieškodamas, ar vis tik jie išsaugojo dviejų garsių Tangų dinastijos budistų vienuolių surinktus Hanšanio rankraščius, pastatau atgal žvakę ir, sekdamas paskui rytinės maldos varpo garsą, išeinu iš salės pro pagrindines duris.

Patenku į kitą kiemą, šoniniai kambariai apšviesti mirkčiojančiomis žvakėmis, greičiausiai tai vienuolių celės, staiga man pro šoną praslenka vienuolis juoda mantija, prasižioju kažką sakyti, bet susiprotėju, kad jis greičiausiai rodo man kelią, nuseku jam įkandin ir pereinu vieną po kito dar kelis vingiuotus koridorius. Vieną akimirką jis dingsta, jaučiuosi truputį pasimetęs ir imu dairytis iš kur nors sklindančios žvakių šviesos. Kai jau ketinu peržengti vieną slenkstį, pakėlęs galvą išvystu keturių ar penkių metrų aukščio Budos sargybinį su iškeltu vėzdu demonams išguldyti, jo veriantis žvilgsnis sminga tiesiai į mane ir iš baimės mane išpila šaltas prakaitas.

Pasileidžiu tolyn juodutėliu koridoriumi, pamatau blankią šviesą, priartėjęs pamatau apskritą durų angą, praeinu kiaurai ir, pasirodo, atsiduriu žemiau Didžiosios Brangenybės rūmų esančiame plačiame kieme. Rūmų stogo šlaitai užsirietę į viršų, ant kiekvieno — po žalią drakoną, saugantį viduryje esantį švarų veidrodį, pro senutėlius į dangų besistiebiančius kiparisus prasišviečiantis sodriai mėlynas priešaušrio dangus atrodo labai neįprastai.

Laiptų viršuje, už masyvios smilkalinės žvakėmis apšviestoje salėje sklinda milžiniško varpo dūžiai. Vienuolis juoda mantija muša šitą varpą dideliu mediniu kuolu, pakabintu ant lubų, ir, regis ne tiek nuo vibracijos, kiek atsakydamas varpo garsas, pasiekęs grindis, ima lipti aukštyn iki pat gegnių ir užpildo visą salės erdvę, pulsuojančiu aidu pliūpteli pro duris savo garsu užliedamas visą mano kūną ir protą.

Keli vienuoliai uždega raudonas žvakes priešais aštuoniolika arhatų115, sustatytų dviem eilėm, kiekviename stove susmilkusių smilkalų vietoje įsmeigia naujus pluoštelius. Vienuoliai suguža vienas po kito į salę, visi tokios pat pilkšvai juodos spalvos mantijomis, blankūs jų siluetai lėtai slenka kiekvienas link savo demblio, išsiuvinėto vis kitokiu lotoso žiedu.

Netrukus pasigirsta „bum bum“ — du būgno dunkstelėjimai, giliai įsiskverbiantys ir sudrebinantys visus penkis vidaus organus116.

Būgnas stovi salės kairėje ant žmogaus aukščio platformos, būgno skersmuo — visa galva didesnis už stovintį ant pakylos vienuolį būgnininką. Vienuolis būgnininkas vienintelis be mantijos, berankovė palaidinė, kelnės surištos ties blauzdomis, kanapiniai autai, jis laiko iškėlęs rankas virš galvos.