Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

...Jis tapė ne tam, kad užsidirbtų pinigų, tapyba pati savaime buvo jo jausmų išraiška.

...Ar tu, ar aš taip sugebėtume?

...O jis tikrai sugebėjo, kad ir šiame snieguotame peizaže.

...Ar galėtum įrodyti, jog tai tikrai jo darbas?

...O argi tai būtina? Jeigu manai, kad tai jo, vadinasi — jo.

...O jeigu ne jo?

...Vadinasi — ne jo.

...Kitaip tariant, tu ir aš manome, kad matome jo kūrinį.

...Tada tai ir yra jo kūrinys.

71

Nusileidęs nuo Tiantai kalno, patraukiu į Šaosiangą, kur nuo seno gaminamas vynas. Šis nedidelis miestelis garsus ne tik vynu, jis paleido į pasaulį daugybę didžių asmenybių, pradedant garsiais valstybės veikėjais, žymiais rašytojais, žinomais dailininkais ir baigiant moterimis didvyrėmis, o jų buvę namai šiandien paversti memorialiniais muziejais. Net protėvių šventyklėlė, kurioje, kaip užrašyta Lu Sunio teptuku, vieną naktį nuo vėjo ir lietaus slėpėsi E Ku, menkiausia iš menkiausių asmenybių, perdažyta ryškiomis, akį rėžiančiomis spalvomis, o viduje užkabinta horizontali lentelė su garsaus šiuolaikinio kaligrafo įrašu. Kai šitam E Ku, kaip vietiniam plėšikui, nukirto galvą, jis nė nenumanė, kad po mirties bus šitaip pagerbtas. Pradedu suprasti, kad net ir patiems mažiausiems šio miestelio veikėjams nebuvo lengva išvengti mirties, tai ką ir kalbėti apie nacionalinę revoliucijos kankinę Čiu Dzin.

Jos senuosiuose namuose kabo fotografija, gražią poeziją ir prozą rašiusi didžios šeimos talentinga duktė elegantiškais antakiais, skaisčiomis akimis, dailia laikysena, buvo vos dvidešimties, kai ją surišo, demonstratyviai gatvėmis nugabeno į turgavietę ir vidury baltos dienos nukirto galvą.

Literatūrinis amžiaus milžinas Lu Šunis buvo bėglys ir prasislapstė visą savo gyvenimą, kol, laimei, galiausiai atsidūrė užsienio valstybės teritorijoje, kitu atveju taip ir nebūtų sulaukęs, kol jį pakirs liga, ir būtų buvęs daug anksčiau nužudytas, regis, šioje šalyje niekur nėra saugu. Lu Sunio eilėraštyje yra tokia eilutė — „Aš taškau savo kraują Suan Juaniui“, ją aš cituodavau studijų metais, bet šiandien ji man ima kelti abejonių. Pasak legendos, Suan Juanis buvo pirmasis šios šalies imperatorius, bet tuo pačiu gali reikšti ir tėvynę, tautą, protėvius, tačiau kam gi protėviams reikalingas kraujas? Argi žmogus, tik taškydamasis krauju, gali išsikovoti didybę? Galva juk yra kiekvieno asmeninė, tai kodėl šiam Suan Juaniui būtinai reikėjo ją nukirsti?

Siu Vei kupletas „Pasaulis — klaidinga iliuzija, kitų sukurta, o tai, kas tiesa iš tiesų, galiu aš pasiūlyt“, regis, įžvalgesnis. Bet vis tik jei tai klaidinga iliuzija, kodėl sukurta kitų? Klaidinga ar neklaidinga — ne apie tai kalba, bet ar reikia leisti kitiems ją kurti? Be to, kas liečia tikrąją tiesą, nesigilinant, ar tai tikrai tiesa, ar ne, išlieka klausimas, ar ji gali būti pasiūlyta?

Mažyčio skersgatvio gilumoje aptinku jo „Žaliųjų vynuogių studiją“, tai nedidelis vidinis kiemelis, kabo keli seni vynuogienojai, ir salė skaisčiais langais, ir švariais stalais, sakoma, kad išsaugota originali konstrukcija, šitokios žalios ir ramios apylinkės tikrai galėjo privesti jį prie pamišimo. Apskritai, šis žmonių pasaulis gal net neskirtas žmonėms gyventi, bet žmonija laikosi atkakliai įsikibusi savosios egzistencijos. Siekdamas išgyventi ir tuo pačiu išsaugoti savo natūraliąją prigimtį, turi arba būti nužudytas, arba išprotėti, kitaip tenka bėgti. Ilgiau užsibūti šiame mažame miestelyje nebegaliu, todėl, nieko nelaukdamas, iš jo pabėgu.

Už miesto, Kuaidzi kalne, yra Didžiojo Ju kapas, istoriškai tai pirmasis dinastijos imperatorius, kurio genealogija dokumentuota, dvidešimt pirmajame amžiuje prieš mūsų erą jis suvienijo imperiją ir vietinių valdytojų susirinkime apdovanojo nusipelniusiuosius.

Žemiau akmeninio tiltuko per Žuoje upeliūkštį matyti pušynais apaugęs kalnų masyvas, lauke priešais Didžiojo Ju kapą džiūsta ryžių lukštai, antrasis ryžių derlius jau nuimtas. Vėlyvo rudens saulė dar labai karšta, iš to malonumo mane apima snūdulys.

Prieinu prie vartų, didžiulis kiemas visiškai tylus ir apleistas. Tegaliu tik bandyti įsivaizduoti, kaip prieš septynis tūkstančius metų šiose vietose ryžius sodinusių, kiaules auginusių, molines figūrėles su žmonių galvomis lipdžiusių Hemudu žmonių palikuonys miao, kartu su prieš penkis tūkstančius metų molio dubenyse geometrines figūras ir simbolinius apskritimus braižiusių Liangdžu žmonių palikuonimis ir Baiju, kurių protėviai paukščius laikė totemais, skutosi galvas ir tatuiravosi kūnus, kaip jie visi galėjo nusilenkti Didžiojo Ju kariniam paradui. Ceremonijos metu, kaip tyčia, vienas neišauklėtas milžinas Fang Fengas atėjo pavėlavęs, apsivilkęs kanapinę sermėgą, perrištą odine virve, ir išrodantis ganėtinai nevalyvai, tad Didžiojo Ju sugėrovai nukirto jam galvą.

Prieš du tūkstančius metų Simą Čianis pats asmeniškai atvyko čionai atlikti tyrimo ir parašė didžiulį veikalą „Istorijos užrašai“. Jis irgi apkaltino imperatorių ir, nors galvą šiaip ne taip išsaugojo, bet buvo kastruotas.

Pagrindinės salės lubų vidury tarp dviejų tamsiai žalių drakonų apskritas veidrodis atspindi akinančią saulės šviesą. Vėsioje salės prietemoje stovi naujas Didžiojo Ju atvaizdas malonia, netgi banalia veido išraiška, devyni kariniai kirviai už statulos, simbolizuojantys devynių karalysčių upių pažabojimą, jau yra daug arčiau tiesos.

„Šu valstybės užrašuose“ rašoma: „Ju buvo Venšanio, Guangžou apylinkės, gyventojas, gimęs Šiniu.“ Ką tik nusileidau iš tų vietų, kuriose šiandien gyvena čiang žmonės ir kuriose esama didžiųjų pandų guolių. Ju gimė iš lokio pilvo, apie tai liudijama senesniame veikale, kuris vadinasi „Kalnų ir jūrų kanonas“.

Tas jo upių pažabojimo žygdarbis kitaip dar vadinamas Jangdzės dugno pagilinimu, bet aš dėl to abejoju. Mano manymu, jis pradėjo nuo Min upės aukštupio (senovės laikais Min upė buvo laikoma pagrindine Jangdzės ištaka, apie tai minima „Kalnų ir jūrų kanone“), plaukė pasroviui Jangdze, praplaukė Tris Tarpeklius, šiaurėje susikovė su Dzinšanio kalniečiais, pietuose užpuolė Gongong karalystę, rytuose kariavo su Junju kalniečiais, keliaudamas su ekspedicija, jis visą kelią kariavo, iki pasiekė Rytų Kinijos jūrą. Tais metais Čingčiu karalystė tiekė devynuodeges lapes, simbolizavusias sėkmę, driekėsi žaliuojančiose Tušanio apylinkėse, vėliau pervadintose Kuaidzi, ir kur imperatorius sutiko kerinčio žavesio gražuolę Jaožan, o vestuvių dieną atvirto lokiu. Skaisčiąją mergelę apėmė panika, o dieviškasis Didysis Ju, apimtas aistros, gainiojosi ją, garsiai šaukdamas „Atsiverk!“ Taip žmonių pasaulyje gimė pirmasis karūnuotas princas, paveldėjęs imperatoriaus sostą. Ju savo žmonai buvo lokys, paprastai liaudžiai — dievas, istorikams — imperatorius, grožinės literatūros kūrėjams — pirmasis žmogus, nužudęs kitą žmogų, kad įteisintų savo valią. Tuo tarpu dėl legendos apie tvaną, tai galima būtų paieškoti embriono įsčių vandenyse prenatalinės atminties faktoriaus, užsienyje jau esama žmonių, kurie tai nagrinėja.

Ju kape šiandien dar yra išlikusių archeologinių radinių, bet priešais pagrindinę salę stovinčioje akmeninėje steloje išraižytų buožgalvius primenančių hieroglifų dar nė vienas specialistas nesugebėjo iššifruoti. Apžiūrinėju iš visų pusių, dėlioju mintyse vienaip, dėlioju kitaip, kol staiga pamatau, kad tai gali būti perskaityta — istorija yra galvosūkis ir gali būti perskaityta — istorija yra melagystė o gali būti perskaityta — istorija yra absurdas arba gali būti perskaityta — istorija yra pranašystė bet gali būti perskaityta — istorija yra rūgštvaisis ir dar gali būti perskaityta — istorija žvanga, tarsi metalas o įmanoma perskaityti — istorija yra apvalus kvietinių miltų virtinukas arba įmanoma perskaityti — istorija yra lavono įkapės einant toliau, įmanoma perskaityti — istorija yra prakaitavimą skatinantys vaistai