Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ar jie tikrai šoko nuogi? — paklausė ji.

— Kai kurie šoko, dauguma demonstravo seksualinį aktyvumą, akivaizdu, kad viduje buvo ir lytiškai santykiaujama, buvo netgi viena mergina, ne daugiau kaip dvidešimties, kuri sakėsi turėjusi du šimtus sueičių, tikrai labai pasiutusi.

— Kaip ji dar galėjo prisiminti? — vėl paklausė ji.

— Ji sakė, kad po kiek laiko sustingo ir tegalėjo tik skaičiuoti. Aš ją mačiau, kalbėjausi su ja.

— Ar tu nepaklausei jos, kodėl ji taip pasielgė? — pasiteiravau.

— Ji sakė, kad iš pradžių jai buvo smalsu, prieš atvažiuodama į šokius, ji nebuvo patyrusi lytinių santykių, bet vos tik šliuzas prasivėrė, ji nebegalėjusi sustoti, tai jos pačios žodžiai.

— Bet juk tai tiesa, — ištarė ji gulėdama po antklode.

— Kaip ji atrodė? — paklausiau.

— Pažiūrėjęs į ją, negalėtum tuo patikėti, visiškai paprasta, jos platus veidas atrodė netgi nuobodokas, be jokios išraiškos, jame nebuvo nieko ištvirkėliško, galva plikai nuskusta, apsivilkusi kalėjimo drabužiais, todėl kūno formų nesimatė, ji nebuvo aukšta, turėjo apskritą veidą ir kalbėjo be jokių skrupulų, ko klausiau — į viską atsakinėjo be jokių emocijų.

— Žinoma... — pasakė ji tyliai.

— Po to jai buvo įvykdyta mirties bausmė.

Mes visi nutilom. Po kiek laiko aš paklausiau:

— Koks buvo oficialus kaltinimas?

— Koks buvo oficialus kaltinimas? — jis perklausė pats savęs. — Greičiausiai amoralus elgesys, kurstęs kitus nusikalsti, ji ne tik pati ten ėjo, bet dar ir kitas merginas atsivedė. Žinoma, tos kitos irgi tai darė.

— Klausimas, ar ji pati suvedžiojo kitus, ar padėjo kitiems ją išprievartauti? — pasakiau.

— Faktiškai išprievartavimo nebuvo, mačiau parodymus, tačiau kas dėl kitų suvedžiojimo — tikrai sunku pasakyti.

— Esant tokioms aplinkybėms... apskritai sunku ką nors aiškesnio pasakyti, — pridūrė ji.

— O kokie jos motyvai? Turiu galvoje ne ją pačią, o tai, kad ji atsivedė kitas merginas kartu, kodėl ji taip pasielgė? Gal kažkokie vaikinai norėjo, kad ji taip padarytų, arba gal davė jai pinigų, ją papirkdami?

— Šito aš irgi jos paklausiau, ji sakė, kad santykiavo tik su tais vaikinais, su kuriais buvo kontaktas — kartu valgė, gėrė, linksminosi, ji niekada nėra ėmusi kitų žmonių pinigų, ji pati turėjo darbą, regis, kažkokioje vaistinėje ar klinikoje buvo atsakinga už vaistus, ji buvo išsilavinusi...

— Tai niekaip nesusiję su išsilavinimu. Ji juk nebuvo prostitutė, tiesiog ji turėjo psichologinių problemų, — įsiterpė ji.

— Kokių problemų? — atsisukęs paklausiau jos.

— Kam tu dar klausi? Juk esi rašytojas. Ji pati skendo ir troško, kad tos, kurios yra aplink ją, irgi taip pat nuskęstų.

— Vis tiek nesuprantu, — pasakiau.

— Viską tu supranti, — atkirto ji. — Visi žmonės turi libido, tačiau ji buvo ypatingai nelaiminga, ji neabejotinai mylėjo kažkokį žmogų, bet negalėjo jo turėti, todėl sugalvojo jam atkeršyti, pirmiausia keršydama savo pačios kūnui...

— O tu irgi taip galvoji? — paklausė jos advokatas.

— Jeigu sugalvočiau tiek nusiristi, tai pirmiausia nužudyčiau tave!

— Iš kur tavyje tiek žiaurumo? — paklausė jis.

— Kiekvieno širdyje esama ir labai žiaurių dalykų, — pasakiau.

— Klausimas, ar tai reikėtų laikyti sunkiu nusikaltimu, ar ne? — pasakė advokatas, — mano nuomone, tik žmogžudystė, padegimas ir prekyba narkotikais turėtų būti laikomi sunkiais nusikaltimais, nes tai sukelia kitų žmonių mirtis.

— Tai tu nori pasakyti, kad išprievartavimas nėra nusikaltimas? — pasikėlė ji klausdama.

— Aš nesakau, kad išprievartavimas nėra nusikaltimas, tačiau manau, kad amoralus elgesys, sukurstęs kitus nusikalsti, tikrai neturėtų būti tokiu laikomas, nes tai yra dviejų pusių reikalas.

— O mergaitės išprievartavimas irgi nėra nusikaltimas?

— Žiūrint, ką tu vadini mergaite, nes mergaitė yra ir paauglė iki aštuoniolikos.

— Bet argi mergaitės iki aštuoniolikos metų neturi seksualinių jausmų?

— Teisiškai turi būti nubrėžta aiški riba.

— Man nesvarbi teisėtvarka.

— Užtat tu esi svarbi teisėtvarkai.

— O kaip aš su ja susijusi? Nesu padariusi jokio nusikaltimo, tai jūs — vyrai — esate nusikaltėliai.

Advokatas ir aš prunkštelim iš juoko.

— Ko tu juokiesi? — ji kreipėsi į jį.

— Tu blogesnė už teisėtvarką, tau net mano juokas kliūva? — jis atsisuko ir perklausė jos.

Nepaisydama to, kad vilki tik apatiniais, ji įsirėmė rankomis į Įdubus ir piktai dėbtelėjusi į jį paklausė:

— Nagi, senas doruoli, prisipažink, ar esi kada lankęsis pas prostitutę? Atsakyk!

— Nesu.

— Tada papasakok tą istoriją apie karštą lakštinių sriubą! Tegul jis išriša.

— Ką čia pasakoti? Tai tebuvo dubenėlis karštos lakštinių sriubos.

— Dangus težino! — sušuko ji.

— Kas ten nutiko? — man natūraliai pasidarė smalsu.

— Prostitutės ne visada ieško tik pinigų, jos irgi turi žmogiškus jausmus.

— Tu juk pakvietei ją lakštinių sriubos, argi ne? — ji nukirto jį.

— Pakviečiau, bet juk nemiegojau su ja.

Ji ėmė kramtyti lūpas.

Jis papasakojo, kad buvo naktis, dulkė smulkus lietus, gatvėje buvo vos keletas praeivių. Jis pastebėjęs gatvėje po žibintu prie stulpo stovinčią moterį ir tiesiog nuėjęs jos pakalbinti. Tikrai nemanęs, kad ji eis su juo prie pakelėj virtinukais ir makaronais prekiaujančio vežimėlio po dideliu brezentiniu skėčiu. Ji atsakė suvalgysianti dubenėlį karštos lakštinių sriubos. Jis tiesiog palaikęs jai draugiją, ir abu užsisakė po dubenėlį, tuo metu jis su savim neturėjęs daugiau pinigų. Jis sako nemiegojęs su ja, bet supratęs, kad ji eitų paskui jį visur, kur tik jis ją vestųsi. Bet jis tiesiog prisėdęs su ja ant pakelėj sukrautų kanalizacijos taisymui atvežtų cementinių vamzdžių ir tiesiog apkabinęs ją viena ranka, kai jiedu šnekučiavosi.

— Ar ji buvo jauna ir graži? — ji mirktelėjo man.

— Ji irgi buvo maždaug dvidešimties metų, į viršų riesta nosyte.

— Ir tu tikrai buvai toks doras?

— Aš pabijojau, kad ji bus nešvari ir užsikrėtusi kokia liga.

— Štai kokie jūs, vyrai! — supykusi ji atsigulė.

Jam tikrai pasidarę jos gaila, ji buvo plonai apsirengusi, rūbeliai visai šlapi, lietingu oru turėjo būti baisiai šalta.

— Aš visu tuo tikiu. Žmoguje be visokiausių žiaurybių tuo pačiu esama ir užuojautos, — pasakiau, — kaipgi kitaip jis būtų žmogumi?

— Visa tai yra už įstatymo ribų, — kalbėjo jis, — tačiau, jeigu įstatymas traktuoja, kad seksualinis potraukis yra nusikaltimas, tada visi žmonės yra nusikaltėliai!

Ji imituodama pasiuntė švelnų atodūsį.

Kitą vakarą išėję iš restoranėlio, patraukiam gatve ir pusiaukelėj prieiname akmeninį tiltą su arkomis, viešbučio niekur nematyti. Palei upę tik viename gale tilto spingsi blyški lempelė. Akims šiek tiek apsipratus su tamsa, palei akmeninę krantinę pastebime daugybę tamsių, dengtų valtelių.

Tiltu einančios dvi moterys praeina pro pat mane ir jį.

— Žiūrėk, čiagi tos! — tai advokato mergina stveria man už rankos tyliai sukuždėdama.

Aš nespėjau atkreipti dėmesio, todėl iškart atsigręžiu, bet pamatau tik vienos žvilgančius plaukus nugaroje, susegtus plastmasine gėlės formos sege, o kitos veidą profiliu, turbūt smarkiai išdažytą, abi atrodo nedidukės ir putlios.

Mano draugas įdėmiai jas nužiūrinėja, kol jos viena po kitos lėtai nutolsta.