Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Tai žinoma.

Taip to rakto jis ir neranda.

O stalčius?

Irgi tikrino. Jis, regis, prisimena, kaip atidarė stalčių. Anksčiau turėjo įprotį dėti raktą dešiniajame stalčiaus kampe, bet tai buvo seniai. Stalčius pilnas prigrūstas laiškų, rankraščių, dviračio numerių, medicininių kortelių, dujų tiekimo kortelių ir įvairiausių asmeninių sąskaitų. Dar ten yra keletas suvenyrinių ženkliukų, auksinio parkerio dėžutė, mongoliškas peilis bei glazūra puoštas kardas — daiktai, kurie nė skatiko neverti, bet kuriuos gaila išmesti, nes jie savyje saugo keletą prisiminimų.

Kiekvienas juos brangina.

Bet ne kiekvieną prisiminimą branginti verta.

Teisingai.

Jų atsisakymas būtų savotiškas išsilaisvinimas. Ten dar esama vargu ar bepanaudosimų senų sagų. Marškiniai, nuo kurių užsiliko šitos rašalo mėlynumo plastmasinės sagos, jau senų senovėj buvo sunaudoti skudurams, o štai sagos netyčia liko.

Taip, o paskui?

O paskui jis ištraukia stalčių ir iškrausto visus daiktus.

Vadinasi, jo ten nėra.

Žino, kad nėra, bet vis tiek iškraus to.

Taip ir yra. O kišenes tikrino?

Visas, kelnių priekines ir užpakalines iščiupinėjo po penkis šešis kartus, ant lovos numestų marškinių kišenes irgi patikrino, iščiupinėjo visų viršutinių drabužių kišenes, nelietė tik lagamine esančių drabužių.

Tada...

Tada visus ant stalo esančius daiktus jis nušveičia ant grindų, iškilnoja ant spintelės lovūgaly gulinčius žurnalus, knygų spintą — ir tą atidaro, išpurto patalus, čiužinį, patikrina palovį, ach, netgi batus! Į batus kartą buvo įkritusi penkių centų moneta, jis apsiavė, išėjo lauk ir tik tada pajuto.

Argi dabar jis nėra apsiavęs?

Buvo apsiavęs iš pradžių, bet numetus visas knygas nuo stalo ant žemės, nebeliko vietos net kur atsistoti, jis gi negalėjo lipti ant knygų su batais, tai tiesiog juos nusiavė ir atsitūpė ant knygų.

Vargšelis.

Plikas raktas be žiedelio nuskendo kažkur šiame kambaryje. Jis negali išeiti, todėl įsistebeilija į baisiai suverstą kambarį ir jaučiasi visiškai sutrikęs. O vos prieš dešimt minučių jo gyvenimas buvo tvarkingai sudėliotas. Tai toli gražu nereiškia, kad anksčiau šis kambarys buvo labai jau tvarkingas ir švarus, jis niekada toks nebuvo, bet visada buvo mielas akiai. Jis turi savo gyvenimo tvarką, žino koks daiktas kurioje vietoje turi būti, šiame kambaryje jam buvo patogu. Žinoma, jis buvo prie jo pripratęs, o kadangi buvo įprasta, tai buvo ir patogu.

Tai gerai.

Visai negerai, viskas dabar yra ne savo vietose, viskas blogai!

Nereikia karščiuotis, tiesiog gerai pagalvok.

Jis sako, kad jį tai erzina, nėra kur miegoti, nėra kur sėdėti, net nėra kur atsistoti, jo gyvenimas pavirto šiukšlių krūva. Viskas, ką jis gali — tai tupėti ant knygų. Jis nesitveria pykčiu, tačiau gali pykti tik ant savęs paties. Juk ne kažkas kitas, o jis pats pametė raktą nuo savo kambario ir įstūmė save į šitą betvarkę. Nėra būdo, kaip jam ištrūkti iš jį supančios betvarkės, iš šito sujaukto gyvenimo, jis negali iš jo išeiti, bet privalo!

Teisingai.

Jis nebenori daugiau to matyti, nebenori daugiau čia grįžti.

Argi jis neturi eiti į susitikimą?

Į kokį dar susitikimą? Tikrai, jis turėjo eiti, bet jau vėluoja ištisą valandą ir į susitikimą nebespėja. Koks kvailys lauktų visą valandą. Be to, jis nebeprisimena nei kur tas susitikimas, nei su kuo.

Tas susitikimas su drauge, sako ji švelniai.

Gali būti, o gal ir ne. Jis iš tiesų neprisimena, bet jam būtinai reikia išeiti, šitos betvarkės jis daugiau nebepakelia.

Tiesiog taip ir palieka nerakintas duris?

Taip, jis tiesiog palieka nerakintas duris ir išeina. Nusileidžia laiptais žemyn, išeina į gatvę, gatvė pilna zujančių pirmyn atgal žmonių, nesibaigiančio mašinų srauto, čia visada taip judru, tik nežinia, ko taip skubėti. Jam nusileidus apačioje ant laiptų, vedančių į pastatą, susirinkę žmonės apie kažką diskutuoja, bet niekas nežino, kad jis pametė raktą, niekas nežino, kad jo kambario durys neužrakintos, todėl niekas neateis ir neišneš jo daiktų. Ateiti gali nebent tik jo pažįstami ir draugai, kurie, pamatę, kad nėra kur kojos pastatyt, arba prisės ant knygų jo palaukti, arba nesulaukę apsisuks ir išeis, jam nėra reikalo dėl to nervintis. Tačiau jis niekaip nesiliauja nervinęsis dėl šito net apiplėšimo neverto savo kambario, be keleto knygų ten dar esama visai nevertingų paprastų drabužių ir batų, bet geriausių batų pora dabar ant jo kojų, tiesa, dar yra ir neužbaigtų, bet jam pačiam jau dabar atgrasių rankraščių. Priėjęs prie šios minties, jis pagaliau nudžiunga — nebėra reikalo nervintis dėl kambario ar dėl to prakeikto rakto, ir bastosi po gatves, kur akys veda. Paprastai jis visada visur skuba, jeigu ne dėl kokio nors reikalo ar žmogaus, tai dėl savęs, bet dabar jis to nebedaro ir pasijunta toks laimingas, koks dar niekad nesijautė. Sulėtina žingsnį, paprastai jam labai sunku lėčiau vaikščioti, ištiesus kairę koją, nereikia skubėti žengti dešine, bet tai nėra taip lengva padaryti. Jis jau nebemoka lėtai eiti, nebemoka vaikštinėti. Vaikštinėti — tai visa pėda pajusti žemę, atpalaiduojant kūną ir protą.

Taip vaikštinėdamas jis jaučiasi visiškas kvailys, einantys pro šalį žmonės, regis, visi tik ir žiūri į jį, galvodami, koks jis kvailys. Jis ima vogčiomis stebėti iš priekio ateinančius žmones ir pastebi, kad jų visų žvilgsniai nukreipti į juos pačius. Kartais jie žvilgteli į parduotuvių vitrinas, bet tada jų galvose prasideda kainų kalkuliavimas ir svarstymas, ar apsimoka, ar neapsimoka. Jis staiga pastebi, kad šioje sausakimšoje gatvėje jis vienintelis žiūri į žmones, bet niekas iš žmonių nežiūri į jį. Dar jis pastebi, kad yra vienintelis, kuris eina kaip meška, statydamas pilną pėdą, visi kiti eina kulnais atsimušdami į žemę, ir taip diena iš dienos, metai iš metų vis kratydamiesi, iš tikrųjų tampa baisiausiai nervingi, susierzinę ir nepakantūs.

Taip.

Ir kuo jis toliau eina šia didele, judria gatve, tuo vienišesnis pasijunta. Jis, tarsi lunatikas, svirduliuoja po gatvės triukšmą, nesibaigiantį mašinų ūžimą, visomis vaivorykštės spalvomis švytinčias gatvės šviesas, spaudžiamas ant šaligatvio besigrūdančios minios, net ir norėdamas nebegali sulėtinti žingsnio, nes nuolat atsitrenkia į einančius priešais ir iš paskos. Jeigu pažvelgtum iš viršaus, iš kokio nors prie gatvės esančio daugiaaukščio lango, žemyn, jis pasirodytų panašus į kamštį drauge su purvinais lapais, cigarečių pakeliais, ledų popierėliais, panaudotomis plastmasinėmis greito maisto lėkštėmis ir popieriniais įvairiausių užkandžių pakeliais plaukiantį pakelės grioviu, nešamą lietaus vandens srovės, prieš savo paties valią, nepajėgiantį net apsisukti.

Matau.

Matai ką?

Tą besigrūdančių žmonių minioje plaukiantį kamštį.

Tai jis.

Tai tu.

Tai ne aš, tai tam tikra būsena.

Supratau. Pasakok toliau.

Apie ką?

Apie tą kamštį.

Tas kamštis pamestas.

Kas jį pametė?

Jis pats save pametė. Jis mėgina prisiminti, bet prisiminti jam nepavyksta. Jis iš paskutiniųjų stengiasi ištraukti iš atminties, su kokiais žmonėmis jį siejo kokie ryšiai, kodėl jis atsibastė į šitą gatvę? Akivaizdu, kad šitą gatvę jis puikiausiai pažįsta, ir šitą pilką, bjaurios išvaizdos universalinę parduotuvę. Pastatas nuolat plečiamas, nuolat aukštinamas nuolat įtariant, kad dar per mažas, tik arbatos krautuvėlė priešais iki pat šių dienų išliko neperstatyta, vis dar išlaikiusi senovinę mansardą. Paėjėjus tolėliau, yra batų parduotuvė, o priešais batų parduotuvę — kanceliarinių prekių parduotuvė ir taupomasis bankas, jis yra visur ten buvęs. Su tuo taupomuoju banku jis, regis, yra turėjęs reikalų, dėjęs indėlius ir juos atsiiminėjęs, bet tai buvo labai seniai. Jis, regis, turėjo žmoną, bet išsiskyrė, daugiau apie ją nebegalvoja, ir to visai nebetrokšta.