Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Žinoma — žinau, vos pradėjus lankyti pradinę mokyklą, klasiokai tempdavo iš namų „Septynis kardus ir tryliką karių“, „Kario Ėmei kardo istoriją“, „Tryliktąją seserį“ ir panašios tematikos uždraustas senas knygas, tiems, kurie būdavo draugai, duodavo parsinešti namo nakčiai, o nedraugams tekdavo įsigrūsti į mokyklinių suolų stalčius ir vogčiomis viena akimi skaityti per pamokas.

Prisimenu, kai buvau dar mažesnis, turėjau „Apleistojo slėnio karės“ komiksų rinkinį ir, bežaisdamas stiklo rutuliukais, pralošiau kelis puslapius, dėl to vėliau baisiausiai gailėjausi.

Prisimenu ir tai, kaip Apleistojo slėnio karė, o gal Tryliktoji sesuo, o gal dar kuri nors kita moteris kovotoja pažadino mane iš vaikiško abejingumo ir sukėlė pirmuosius seksualinius pojūčius. Tikriausiai tai buvo knyga iš sendaikčių krautuvėlės, viename pirmųjų jos puslapių buvo pavaizduota žydinti persiko šaka, stipraus vėjo nudraskytais žiedlapiais, o apačioje parašyta kažkas panašaus į „Nutylėta paslaptis po lietingos ir vėjuotos nakties“, omenyje turint, kad toji moteris karė buvo jėga paimta brutalaus jauno kario, kuris irgi buvo kovos menų meistras. Kitame puslapyje vaizduojama, kaip moteris karė įgyja aukščiausią kovos menų laipsnį ir įvaldo slaptą skrajojančių durklų techniką, širdyje trokšdama keršto, ji galiausiai suranda savo priešą, josios skrajojantys durklai prazvimbia jam palei pat galvą, tačiau dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties ją apima gailestis ir ji tenukerta vieną jo ranką, ir paleidžia jį keliauti sau gyvenimo keliu.

— Ar tu tiki, kad šiandien dar esama moterų karių? — klausia mano buvusysis klasiokas.

— Toji moteris nuotraukoje? — nesuprantu, ar jis juokauja, ar ne.

Nuotraukoje mano bendramokslis aukštas ir su akiniais, apsivilkęs geologo lauko drabužiu, išvaizda ganėtinai grubi, man jis netgi primena knygų graužiką Pjerą iš Tolstojaus „Karo ir taikos“. Tuo metu, kai skaičiau tą knygą, jis dar buvo labai liesas, geraširdį, apskritą veidą jau rėmino akiniai, visą laiką kabantys ant nosies galo, kurie ir darė jį labai panašų į aną personažą iš Rusijos dailininkų iliustruotų Tolstojaus raštų rinkinio. Tačiau jam sulig pečiais šalimais stovinti moteris karė vilkėjo seno kaimiečio platų puspaltį priekyje su sagomis iki apačios, apsmukusias kelnes ir porą kareiviškų kaliošų, belyčiame veide dvi mažytės akys, vienintelis dalykas, išduodantis, kad ji — moteris: ties ausų galiukais plaukai, kirpti kaimo kadrinių darbuotojų moterų stiliumi, man ji nė trupučio nepriminė kungfu romanuose, paveiksluose ir komiksuose aptemptais rūbais vaizduojamų moterų karių nei herojų perjuostais liemenimis ir fenikso akimis.

— Nenuvertink jos, ji tobulai įvaldžiusi kovų menus ir yra nužudžius daugybę žmonių, — sako jis rimtai.

Važiuojant pakeliui iš Džudžou į rytus, traukinys vėluoja ir stabteli nedidelėj stotelėj tikriausiai praleisti priešpriešiais atvažiuojančio greitojo traukinio. Vos išvydęs stotelės pavadinimą, iškart prisimenu seną mokyklos laikų draugą, kuris čia dirba vienoje naudingų iškasenų tyrinėjimų grupėje ir su kuriuo jau daugiau nei dešimt metų nutrūkę ryšiai. Praeitais metais vieno žurnalo redaktorius perdavė man jo romano rankraštį, o ant voko buvo užrašytas kaip tik toks vietos pavadinimas. Tikslaus jo adreso su savimi pasiėmęs neturiu, tačiau galvoju, kad tokiame nedideliame mieste neturėtų būti kelios tyrinėtojų grupės, juk nesunku pasiklausinėti, todėl daugiau nebegaišdamas iššoku iš traukinio. Jaunystėje jis buvo geras mano draugas, šiame pasaulyje nėra tiek jau daug malonių dalykų, taigi neplanuotai aplankyti seną, gerą draugą būtų visai malonu.

Kai išvažiavau traukiniu iš Čangša su persėdimu Džudžou, visai neketinau čia stabtelti, nes šiame mieste neturiu nei giminių, nei pažįstamų, čia nėra išlikusių įdomesnių liaudies papročių nei archeologinių radinių, kuriuos būtų verta apžiūrėti, nepaisant to, praleidžiu ištisą dieną, bevaikštinėdamas palei Siango upę, po miestą ir tik vėliau supratau, kad tai galiausiai atvedė mane atgal į, sakytum, visai nereikšmingą praeities prisiminimą.

Kažkada vaikystėje buvau slapstęsis šiame kalnų rajone kaip pabėgėlis, o po dvylikos ar trylikos metų buvau išspirtas iš Pekino ir išsiųstas į vadinamąją „Gegužės septintosios kadrų mokyklą“ vadinamajam „perauklėjimui“ ir tik su miegmaišiu rankose vėl pakliuvau į šias vietoves. Organizacijose žmonių tarpusavio santykiai buvo baisiausiai įtempti dėl nuolatinės politinių judėjimų kaitos, žmonės nuolat skandavo revoliucinius lozungus ir laikėsi tvirtai įsikibę savųjų grupuočių, mirtinai bijodami savo oponentų būti išvadinti priešais. O tada — netikėtai nauji „aukščiausi nurodymai“, ir kariuomenės atstovai buvo pasiųsti į kiekvieną kultūrinę organizaciją, o darbuotojai visi masiškai išsiunčiami į šį kalnų regioną dirbti laukų.

Esu pabėgėlis nuo pat gimimo. Mano motina, dar būdama gyva, sakė, kad mane gimdė lėktuvams mėtant bombas, ligoninės gimdymo palatos langų rėmai buvo apklijuoti popieriaus juostomis, kad apsaugotų nuo sprogimo keliamų oro bangų. Laimei, bombų ji išvengė, ir aš ramiai atkeliavau į šį pasaulį, net neverkiau, tik akušerei pliaukštelėjus man per užpakalį, pagaliau suklykiau. Galbūt tai ir lėmė pabėgėlio įpročius. Įpratau gyventi nuolatiniame chaose ir išmokau mėgautis protarpiais pasitaikančiais malonumais. Taigi, kol visi siunčiamieji dirbti sėdėjo apkvaišę ant savo miegmaišių perone laukdami, aš atidaviau savo mantą pakeleiviams ir, tarsi benamis šuva, klaidžiojau šio miesto gatvėmis ir skersgatviais, kol nedidelėj užeigėlėj kaktomuša susidūriau su mirtinai ištikimu opozicinės frakcijos ideologijos atstovu. Tuo laiku kiauliena buvo skiriama normuotai, vienam žmogui per mėnesį būdavo leidžiama nusipirkti vieną dzinį. Spėjau, kad jis, kaip ir aš, norėjo mėsos. Užeigoje, pasirodo, buvo šunienos su čili pipirais, todėl ir aš, ir jis užsisakėme po porciją. Nepaisant visko, ir aš, ir jis buvom priversti atsidurti toli nuo namų, todėl susėdom prie to paties stalo ir susiginčijom, kuris pirks degtinę. Kirtom sau šunieną, užsigerdami degtine, tarsi ši gyvybės ir mirties kova tarp klasių neegzistuotų, nė vienas iš mudviejų nebuvo priešas, ir mes visiškai nelietėm politikos. Prie pietų stalo radome tiek daug pokalbio temų. Šioje senoje gatvėje galėjai, pavyzdžiui, be talonų nusipirkti šienu atsiduodančio tualetinio popieriaus, vietinių gamybos drabužių ir arbatos, netgi galėjai gauti penkių skonių žemės riešutų, kokių Pekine nebūdavo. Ir jis, ir aš — abu jų nusipirkome, išsitraukėme juos ir pasidėjome ant stalo, kaip užkandą prie degtinės. Tai ir buvo tas nereikšmingas prisiminimas, dėl kurio aš visą dieną praleidau Džudžou, kur, keliaudamas iš Čangša, turėjau tik persėsti į kitą traukinį. Taigi nėra jokios priežasties, kodėl neturėčiau suteikti šiek tiek netikėto malonumo geram jaunystės draugui.

Greta nedidukės traukinių stoties esančiuose nakvynės namuose rezervuoju kambarį ir kaip užstatą palieku ten savo kuprinę. Jeigu jo nerasiu — galėsiu bent patogiai išsimiegoti ir pasigauti rytinį traukinį.

Kioskelyje, prekiaujančiame naktiniais užkandžiais, nusiperku žalią tofu, ir nuovargio — kaip nebūta. Valstybės tarnautojo, atsilošusio fotelyje šalia mokesčių būdelės ir besimėgaujančio vėsa, užklausiu, ar čia kur nors esama naudingųjų iškasenų tyrimų grupės? Jis atsisėda ir iškart patvirtina, kad tikrai esama, iš pradžių sako, kad už dviejų li, po to, kad už trijų, daugių daugiausia už penkių li, reikia eiti tolyn iki gatvės galo, kur nebėra žibintų, ir pasukti į siaurą skersgatvį, tada prieiti ryžių lauką ir nedidelę upę, per upę bus medinis tiltas, ir štai kitame krante ne taip toli pasimatys keli naujos statybos vieniši pastatai — ten, ir apsistojusi naudingųjų iškasenų tyrimų grupė.