Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Prasideda paskutinis programos numeris — akrobatika. Iki šiol sceną prižiūrėjusi nedidukė mergina raudono šilko palaidinuke ir kelnėmis užšoka ant stalo, ant kurio stovi du mediniai suolai, o ant suolų — dar vienas stalas, ir štai aukštai juodo kalno fone iškyla jos figūra, ryškiai raudona skaisčioje lempų šviesoje, netikėtai naktiniame danguje mėnulio pilnatis patamsėja ir tampa gelsvai oranžine.

Iš pradžių ji padaro Auksinio Fenikso pozą, švelniai suimdama kojas ir iškeldama jas virš galvos. Publika ima ploti. Tada ištiesia abi kojas horizontaliai į priekį ir sėdi tiesi ant medinio suolo, nė raumenukas nevirpteli, visi ima šaukti bravo. Tada prasižergia ir lenkiasi atgal tol, kol jos pilvas atsiduria tarp jos laibų kojų. Žiūrovai sulaiko kvapą. Jos galva lėtai pasirodo tarp kojų, ir tada ji labai keistai kojomis suspaudžia savo galvą su ilga kasa, jos didelės, apvalios, juodos akys atrodo liūdnos, tarsi žvelgtų į visiškai jai svetimą pasaulį. Tada suima rankomis savo vaikišką veidelį ir atrodo tarsi žmogus-voras, tyrinėjantis publiką. Kažkas ima ploti, bet tuoj pat liaujasi. Ji atsistoja ant rankų, iškelia į viršų kojas ir apsisuka ant vienos rankos, per raudono šilko palaidinukę matyti ryškūs speneliai. Girdėti susirinkusiųjų alsavimas, ore tvyro riebaluotų plaukų ir kūno prakaito kvapas. Vaikas nori kažką pasakyti, bet jo motina užčiaupia jį, tyliai pliaukštelėdama jam delnu. Mergaitė raudono šilko drabužiais sukanda dantis, jos krūtinė švelniai kilnojasi, jos drėgnas veidas šviečia, atspindėdamas mėnesieną, už nugaros stūkso juodas, gilus kalno šešėlis, ji jau nebeturi žmogiškojo pavidalo ir tik plonos lūpos bei pora tamsių akių išduoda skausmą, ir būtent šitas skausmas sužadina žmonėms žiaurumo geismą.

Šiąnakt visi baisiai gerai nusiteikę, tarsi būtų susišvirkštę gaidžio kraujo, nors jau vėlus metas, bet aplink visų namų languose dega šviesos ir dar ilgai nesiliauja kalbos bei daiktų tampymas. Aš irgi negaliu užmigti, todėl grįžtu atgal į ištuštėjusią aikštę, kurioje nebėra nė gyvos dvasios, nuo bambukinių karčių jau nukabinti žibintai, tik mėnulis dar kabo, skleisdamas vaiskią šviesą. Sunkiai begaliu patikėti, kad štai čia, šalia tokio didingo, rūstaus, tylaus kalno žmonės ką tik sudalyvavo antgamtiškame žmogiškosios formos transformavimesi, įtariu, kad tai galėjo būti sapnas.

60

— Kai šoki, apie nieką daugiau negalvok.

Tu susipažinai su ja tik dabar ir šoki pirmąjį šokį, kai ji tai sako. Tu klausi:

— Ką turi galvoje?

— Jeigu šoki, tai ir šok, nereikia jokių pašalinių minčių.

— Surimtėk ir apkabink mane.

— Gerai, — sakai.

Ji sukikena.

— Ko juokiesi? — klausi.

— Negalėtum stipriau?

— Žinoma, galėčiau.

Tu stipriai ją apkabini ir pajunti jos standžias krūtis ir šiltą kaklo odos aromatą, sklindantį pro atvirą iškirptę, kambaryje ganėtinai tamsu, kampe pastatytą lempą dengia išskleistas juodas skėtis ir šokančių porų veidų beveik neįžiūrėt. Magnetofonas groja lengvą muziką.

— Va taip daug geriau, — sako ji prislopintu balsu.

Švelni jos plaukų sruogelė juda, tau kvėpuojant, ir vis paliečia tavo skruostą.

— Tu labai miela, — pratari.

— Ką sakai?

— Sakau, kad tu man patinki, bet tai — ne meilė.

— Taip netgi geriau, meilė per daug varginantis nepatogumas. Sakai, kad irgi taip galvoji.

— Vadinasi, tu ir aš einame tuo pačiu keliu, — sako ji juokais, nutaisiusi jausmingą intonaciją.

— Tiesiog puiki pora.

— Bet aš negaliu už tavęs tekėti.

— O kodėl turėtum?

— Nes iš tikrųjų norėčiau ištekėti.

— Kada?

— Galbūt kitais metais.

— Tai dar negreit.

— Kitais metais, bet ne už tavęs.

— Gali nesakyti, pats suprantu, klausimas tik už ko?

— Tiesiog už žmogaus, kuris mane ves.

— Tiesiog už bet kokio žmogaus?

— Na, nebūtinai. Tiesiog anksčiau ar vėliau turėsiu ištekėti.

— O po to išsiskirti?

— Galbūt.

— Tada mes vėl abu šoksime.

— Bet aš vis tiek už tavęs netekėsiu.

— O kodėl gi turėtum?

— Tu iš tų žmonių, kurie labai pagavūs, — regis, šie žodžiai eina tiesiai iš jos širdies.

Tu garsiai padėkoji.

Per suveriamą langą matyti daugybės susigrūdusių mūrinių dėžutės formos daugiaaukščių namų žiburiai, kurių vieni užsidega, kiti užgęsta, bet visi tvarkingai vienas po kito kyla į viršų. Staiga viena pora ima suktis ratu po nedidelį kambarį ir atsitrenkia tau į nugarą, tu pasinaudoji proga, stabteli ir stipriai ją apkabini.

— Tu nemanyk, kad aš pulsiu girti tavo šokimą, — ji vėl pradeda.

— Aš nesu šokėjas profesionalas.

— O kodėl tada šoki? Kad galėtum pabūti arčiau moters?

— Yra būdų, kaip būti ir dar arčiau.

— Turi aštrų liežuvį ir nepasiduodi.

— Todėl, kad tu man nenusileidi.

— Gerai, užsičiaupiu.

Ji priglunda prie tavęs, tu užmerki akis — šokti su ja nepaprastai gera.

Dar sykį ją susitinki vieną vėlyvo rudens naktį, pučiant lediniam šiaurės vakarų vėjui. Mini dviratį per baisiausią vėją, kuris kartkartėmis vis ima po kelią vaikyti nukritusius lapus ir popieriaus skiautes, keldamas jas į viršų. Nusprendi užsukti aplankyti vieno draugo dailininko ir pralaukti, kol aprims vėjas. Pasuki į siaurutį, geltonoje prietemoje skendintį skersgatvį, kuriame vienintelio sutikto praeivio persigandęs šešėlis metasi į šoną, ir staiga pasijunti velnioniškai vienišas.

Į tamsų nediduką kiemelį pro jo langą sklinda blanki šviesa. Pasibeldi į duris, viduje pasigirsta žemas balsas. Jis atidaro duris, perspėja, kad būtum atsargus, žengdamas per slenkstį tamsoje. Kambaryje tik menka virpanti šviesa, kurią skleidžia į kokoso kevalą įstatyta žvakė.

— Kaip šaunu, — tu iš tikrųjų mėgaujiesi šiluma, — ką veiki?

— Nieko ypatingo, — atsako jis.

Kambaryje tikrai labai šilta, jis apsivilkęs tik platų pūkuotą megztinį, o jam ant galvos kūpso susivėlusių plaukų kupeta. Prie krosnelės, kuria apsišildo žiemą, jau pritaisytas kaminas.

— Gal tu sergi? — klausi.

— Ne.

Kažkas sukruta prie žvakės, išgirsti, kaip sugirgžda jo sukiužusios sofos spyruoklės, ir pastebi, kad viename jos gale sėdi moteris.

— Turi svečių? — sakai apgailestaudamas.

— Nieko tokio, — ir, rodydamas į sofą, sako, — prisėsk.

Štai tada tu pagaliau supranti, kad tai ji. Ji lėtai ištiesia ranką pasisveikinti, jos ranka atrodo gležna ir minkšta. Ji pasileidusi plaukus ir vis nupučia ant akių užkrintančią sruogą. Tu pralinksmėji:

— Jeigu gerai pamenu, tavo plaukai anksčiau nebuvo tokie ilgi.

— Kartais aš juos susisegu, kartais pasileidžiu, tu tiesiog neatkreipei dėmesio, — šypteli ji.

— Jūs pažįstami? — susidomi tavo draugas dailininkas.

— Kartu šokome vieno draugo namuose.

— Tu dar atsimeni? — jos balse girdėti sarkazmo gaidelė.

— Kaipgi galima pamiršti žmogų, su kuriuo esi šokęs? — atkerti.

Jis užkuria krosnelę ir tamsios, raudonos liepsnos nušviečia popieriumi išklijuotas lubas.

— Gal ko nors išgersi?

Atsakai, kad tiesiog važiavai pro šalį, užšokai tik trumpam, ir tuoj turėsi eiti.

— Aš irgi juk nieko ypatinga nedarau, — sako jis.

— Viskas gerai... — pritaria ji tyliu balsu.

Po to jiedu vėl nutyla.

— Jūs tęskite pradėtą pokalbį, aš tik užėjau pasišildyti, nes pasidarė šaltoka. Palauksiu, kol vėjas truputį aprims, ir keliausiu sau.