Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Bet kartą jis ją mylėjo.

Regis, mylėjo, bet tai labai miglota. Šiaip ar taip, jis mano, kad kartą tikrai būta kažkokių ryšių su moterimi.

Ir ne viena.

Gali būti. Šiame gyvenime tikrai turėjo būti bent šiek tiek malonių dalykų, bet jie atrodo labai tolimi, likę vos keletas išblukusių įspūdžių. Jie tarsi negatyvai, kuriems pritrūko šviesos, kad ir kiek juos mirkytum ryškaluose, kontūrai vis tiek lieka neryškūs.

Bet juk turėjo būti mergina, kuri sudrebino širdį ir paliko nors keletą vertų prisiminti detalių.

Jis tik prisimena jos mažas, dailias lūpas, ir kai ji sakė ne, ją išmušė raudonis, kai ji sakė ne, jos kūnas lengvai pasidavė.

O ką dar?

Ji norėjo, kad jis išjungtų šviesą, ji sakė bijanti šviesos...

Ji taip nesakė.

Sakė.

Gerai, nesvarbu, sakė ji ar nesakė, grįžkim prie to, ar jis vis tik randa tą raktą, ar ne?

Tada jis prisimena, kad išėjo iš namų į susitikimą, tiesą sakant, jis ten gali eiti, bet gali ir neiti, jie ten susirinkę visada apšneka visą pasaulį, visus pažįstamus, kas išgyvena skyrybas, kas su kuo draugauja, kokios pasirodė naujos knygos, nauji spektakliai, nauji filmai. Kitą sykį susitikus, tos naujos knygos, nauji spektakliai, nauji filmai bus jau seni ir nebeįdomūs. Dar jie aptaria kokio nors didelio veikėjo naują kalbą, kuri iš tiesų kartojasi jau nebe žinia kiek metų ir seniai virto nugrota melodija. Jis eina ten tik dėl to, kad negali pakęsti vienatvės, o po to vėl yra priverstas grįžti į savo apverstą kambarį.

Argi kambarys ne atrakintas?

Taip, stumtelėjęs jis atidaro kambario duris, sustoja priešais visas tas knygas ir žurnalus ir, žvilgtelėjęs į rašomąjį stalą, prie sienos pamato raktą be žiedelio, kurį užstojo į lempos stovą atremtas neatsakytas laiškas, vos įžengus per visas tas knygas šiek tiek giliau į kambarį, jo jau nebesimatė.

63

Buvau suplanavęs nuvykti į Drakono Tigro Kalną aplankyti garsiojo daoisto Išmintingojo Dangaus, bet, traukiniui sustojus, Guiči iškart neišlipu. Tvankiame traukinio vagone ant praėjimo susėdę daugybė žmonių, norėdamas prasibrauti link išėjimo, turėčiau laipioti per kojas iki pat vagono galo, visas išprakaituoti ir užtrukti kelias minutes. Dabar gi sėdžiu sau laimingas vagono viduryje, kairėje pusėje, sėdynėje prie lango, priešais mane ant nediduko stalelio garuoja puodelis stiprios arbatos, ir kol dvejoju nesiryždamas, traukinys triukšmingai krusteli ir lėtai išvažiuoja iš stoties.

O tada atsiranda tolygus trūkčiojimas, ir puodelio dangtelis ima tyliai barškėti. Į veidą pučia vėjelis, todėl gana vėsu. Norėčiau nusnūsti, bet negaliu užmigti. Šis Rytų-Vakarų traukinys — nesvarbu, dieną ar naktį — visada perpildytas. Kiekvienoje net ir mažiausioje stotelėje žmonės visą laiką grūdasi įlipti ir išlipti, visi nuolat baisiausiai skuba, tik neaišku, kur. Visai tiktų perfrazuoti Li Bo eilėraščio eilutę: išėjimą pasiekti sunku, sunkiau nei mėlyną dangų. Tėra vos keli minkšti miegamieji vagonai, skirti užsieniečiams už jų užsienietišką valiutą ir tik tam tikro rango kandriniams darbuotojams, vadinamiesiems vadovaujantiesiems pareigūnams, kurie iš tikrųjų gali pasimėgauti šiokiu tokiu kelionės komfortu. O aš privalau pasiskaičiuoti, kiek daugiausia laiko galiu keliauti už turimą sumą. Mano santaupos jau seniai ištirpo, ir aš gyvenu skolon. Vienos leidyklos geraširdis redaktorius davė man avansu kelis šimtus juanių honoraro, kurio pusę jau išleidau, už knygą, kurios galbūt net už keleto metų negalės išleisti, už knygą, kurią net aš pats dar nežinau, ar parašysiu. Žinoma, tai draugystės sąskaita, tik kas gi žino, kas bus už keleto metų? Šiaip ar taip, neturėčiau visko išleisti viešbučiams, privalau susirasti nakvynę, kuri nekainuotų arba bent kainuotų nedaug. Tačiau nepasinaudojau proga išlipti Guiči, kur viena mergina man pažadėjo priimti savo namuose.

Ją sutikau vienoje keltų prieplaukoje, belaukdamas laivo: kaspinėliais perrištos dvi nedidelės kasytės, linksma, rausvais skruostais, gyvomis akimis, iš pažiūros atrodė, kad šitas painus pasaulis jai vis dar kelią smalsumą. Paklausiau, kur ji keliauja, ji atsakė — „keliauju į Geltonąją uolą“. Pasakiau, kad ten, po pilku, lygiu dangum, tik dūmai rūksta iš plieno liejyklų, kas gi ten smagaus? Ji atsakė keliaujanti aplankyti savo tetos, o tada perklausė to paties manęs. Pasakiau, kad keliauju kažkur kažko be jokio tikslo. Ji išplėtė dideles akis ir pasiteiravo, kuo aš užsiimu? Atsakiau esąs spekuliantas. Tai išgirdusi ji suprunkštė iš juoko ir sakė netikinti. Paklausiau jos:

— Argi aš nepanašus į sukčių?

Ji papurtė galvą nesutikdama:

— Nė truputėlio.

— Tai pasakyk, į ką panašus?

— Aš nežinau, — pasakė ji, — bet tikrai ne į sukčių.

— Na, tada aš esu valkata.

— Valkatos nėra blogi, — buvo įsitikinusi ji.

— Didžioji dalis valkatų yra geri žmonės, — turėjau pritarti jos įsitikinimui, — o žmonės, kurie atrodo tinkamai, dažniausiai yra sukčiai.

Ji juokėsi nesustodama, tarsi kas ją kutentų, tikrai linksma mergina.

Ji sakė, kad irgi norėtų tapti valkata, tačiau jos tėtis ir mama nesutiktų, jie tik leido jai nuvykti aplankyti tetos, jie sakė, kad kai ji pabaigs mokyklą, turės iškart eiti dirbti, tai jos paskutinės vasaros atostogos, todėl reikia gerai jas išnaudoti. Išreiškiau jai užuojautą, ji pritardama atsiduso ir pridūrė:

— Tiesą sakant, aš labai norėčiau nukeliauti į Pekiną, gaila tik, kad nieko ten nepažįstu, o tėtis ir mama manęs vienos ten neišleis. O tu pekinietis?

— Tik dėl to, kad kalbu Pekino tarme, dar nebūtinai esu ten gimęs, ir nors aš iš tiesų gyvenu Pekine, bet tame mieste gyvenantys žmonės ten dūsta.

— Kodėl? — labai nustebo ji.

— Žmonių per daug, visi labai susigrūdę, vos akimirką nepasisaugai, jau kas nors užmina kulnu tau ant kojos.

Ji susiraukė.

— O kur tavo namai? — paklausiau.

— Guiči.

— Ten, kur yra Drakono Tigro kalnas?

— Tik plikas kalnas, šventykla jau seniai sugriauta.

Pasakiau, kad noriu pamatyti kaip tik tą pliką kalną, kuo žmonės labiau vengia kokios vietos, tuo labiau aš ten veržiuosi.

— Ar ten galima spekuliuoti? — nutaisė gudrų veidą ji.

Šypsodamasis atsakiau:

— Galvoju tapti daoistu.

— Bet juk ten nebus kam tavęs priimti, anksčiau ten gyvenę daoistai arba pabėgo, arba mirė, tu neturėsi kur apsistoti, nors ten atsiveriantys kalnų vaizdai tikrai gražūs. Ta vieta yra vos už dvidešimties li nuo miestelio, galima nueiti pėsčiomis, mes esame ten ėję su klasiokais. Jeigu tu tikrai galvoji ten keliauti, galėtum apsistoti mano namuose, mano tėtis ir mama labai svetingi, — tikrai nuoširdžiai pasakė ji.

— O argi tu neturi vykti į Geltonąją uolą? Jie juk manęs nepažįsta.

— Daugiausia už dešimties dienų aš grįšiu. Argi tu neklajosi kur nors netoliese?

Taip bekalbant, prie kranto prisišvartavo laivas.

Anapus traukinio lango tiesiai iš lygumos išdygsta pilkšvai rudas kalnynas, greičiausiai tas, kur už nugaros — Drakono Tigro kalnas, vadinasi, kalnagūbris priešais greičiausiai yra Nemirtingųjų uolos. Kelionės metu, paklausęs žmogaus iš šalies patarimo, aplankiau muziejaus direktorių, kuris man parodė Nemirtingųjų uolų nuotrauką, virš upės stūksančiose Nemirtingųjų uolų olose buvo aptikta daugybė kabančių karstų — senųjų dziue žmonių iš Kariaujančių valstybių laikotarpio grupinė kapavietė. Ten betvarkydami, jie rado nedidelį juodo, lakuoto medžio būgnelį ir beveik dviejų metrų ilgio medinį činį 111, kuris, kaip jie nustatė iš skylučių skaičiaus, turėjo trylika stygų. Nuvykęs ten, dabar neišgirsčiau nei žvejybinio būgnelio dudenimo, nei skaidraus, stipraus činio garso.