Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Kokius slaptus ženklus gaujų nariai naudodavo, kad susikalbėtų vienas su kitu? — susidomiu.

— Žaliųjų gaujos viduje visi vadinosi Li, o visuomenėje — Pan, susitikę jie vienas į kitą kreipdavosi „Broli“ ir tai buvo vadinama „Burna ištikima Pan, ranka ištikima trejetui“. Žmogus suglausdavo nykštį ir rodomąjį pirštą ratu, o likusius tris pirštus ištiesdavo, rodydamas slaptą gestą. Šis gestas būdavo užuomina, vyrai vieni į kitus kreipdavosi „Didysis Broli Penki“, „Didysis Broli Devyni“, o moterys viena į kitą kreipdavosi „Didžioji Seserie Keturi“, „Didžioji Seserie Septyni“. Jeigu statusas gaujoje skirdavosi, tada vieni kitus vadindavo „Tėvu“, „Sūnum“, „Mokytoju“ ar „Mokytojo Žmona“. Raudonųjų gaujoje vieni į kitus kreipdavosi „Dėde“, Žaliųjų — „Broli“. Jeigu kažkas iš jų užeidavo į arbatinę ir padėdavo skrybėlę kraštais į viršų, tai reikšdavo, kad sąskaitą už jo arbatą ir cigaretes turės apmokėti kiti.

— Ar jūs priklausėte gaujai? — atsargiai pasiteirauju.

Jis nusišypso, gurkšteli arbatos.

— Jeigu tais laikais nebūčiau turėjęs ryšių, nebūčiau galėjęs dirbti apylinkės seniūnu, — jis papurto galvą, — bet visa tai jau praeitis.

— O ar jūs nemanote, kad Kultūrinės Revoliucijos laikų frakcijos buvo kažkas panašaus?

— Tai vyko tarp Revoliucijos bendražygių, todėl yra visai netinkama analogija, — jis kategoriškai atmeta mano prielaidą.

Stoja nejauki tyla. Jis atsistoja ir vėl puola man siūlyti meliono sėklų bei arbatos, tęsdamas:

— Valdžia teisingai pasielgė, uždarydama mane į kalėjimą, toks nusikaltėlis, kaip aš, pradėjęs tuos masių bruzdėjimus šiandien neturėtų gyventi.

— Taikos ir klestėjimo laikotarpiai tokie reti.

— Dabar kaip tik vienas iš tokių! Juk visa šalis dabar klesti ir žmonės saugūs? — jis budriai klausia manęs.

— Turim maisto, galim ir išgerti.

— O ko daugiau reikia? — klausia jis.

— Tikrai, — atsakau.

— Džiaugiuosi, galėdamas skaityti knygas, susitikimai su žmonėmis mane išvargina, todėl labiau mėgaujuosi laisvu laiku, — sako jis, žvelgdamas į kiemelį.

Ima dulkti lietus.

58

Niuva, kurdama žmones, iškart kūrė ir jų kančias. Žmonės, sukurti Niuvos žarnose, gimsta iš moters įsčių skysčių ir niekada negalės viso to nusiplauti.

Neverta ieškoti dvasių ir demonų, neverta ieškoti priežasties ir pasekmės dėsnio, neverta ieškoti prasmės — viskas randasi chaose.

Žmonės ima šaukti tik tada, kai nesutinka, bet visai nesupranta, ką šaukia. Žmonės esti tokie sutvėrimai, kurie patys save smaugia prisišauktais sunkumais.

Tavo viduje esantis tavasis Aš yra ne kas kita, kaip atvaizdas veidrodyje, atvirkščias gėlės atspindys vandens paviršiuje, tu negali į jį įsigauti, negali nieko iš ten pasiimti, tik žiūrėti į jį, grožėtis savimi ir nė kiek nebesigailėti.

Tu gali ir toliau būti įsimylėjęs šią savo fizinę formą, skęstančią geismų jūroje, o vadinamieji dvasiniai poreikiai tėra masturbacija, tu išsiviepi.

Išmintis irgi yra tam tikros rūšies prabanga, daug sąnaudų reikalaujanti prabanga.

Tavo troškimas tik vienas — aprašinėti, naudojantis logika ir priežasties ir pasekmės dėsnį paneigiančia kalba. Žmonės jau prikalbėjo tiek daug bereikšmių žodžių, todėl nėra jokių trukdžių tau prikalbėti dar šiek tiek.

Tu kuri iš nieko, žaidi žodžiais, kaip vaikas kad žaidžia kaladėlėmis. Tačiau iš kaladėlių gali sukomponuoti tik tam tikras konstrukcijas, kurios slypi pačiose kaladėlėse, kad ir kaip jas daugiau bestumdytum — negali sukurti nieko naujo.

Kalba yra tarsi lipnus praeities gniutulas, kurį suskaldyti įmanoma tik sakiniais. Jeigu atsisakytum sakinių, imtum skęsti giliam liūne, vos vos beviltiškai besikapstydamas.

Būti užspeistam kampe yra kančia, o visa žmonija yra daugybė Aš. Kai tu įkrenti — turi pats ir išsikapstyti, nes Gelbėtojas dėl tokio menkniekio nesivargins.

Vilkdamas sunkias mintis, šliaužioji po kalbą, vis tempdamas už siūlo ir tikėdamasis už jo ištraukti save, bet kuo toliau, tuo labiau tai sekina, įsipainiojus į kalbos voratinklį, tu tarsi šilko siūlą audžiantis šilkverpis, pats sau nusimezgi spąstus, susivyniodamas į vis tirštesnę tamsą, širdies gelmėse rusenanti švieselė vis labiau silpsta, kol galiausiai tinklas virsta ne kuo kitu, o visaapimančiu chaosu.

Netekti atvaizdo — tai netekti erdvės. Netekti garso — tai netekti kalbos. Veblenant ar tik krutinant lūpas, tai, kas mėginama išreikšti — negali būti suprasta, tačiau sąmonės užkaboriuose lieka troškimo išreikšti likučiai. Jeigu šitų troškimo likučių nebeliktų — būtų pasiekta nirvana.

Kaip surasti visiškai gryną kalbą, kurios garsai nesibaigtų ir būtų ilgesni už melodiją, kuri peržengtų žodžių ir sakinių struktūros ribas, kurioje nebūtų skirtumo tarp objekto ir subjekto, nebūtų įvardžių, iš kurios būtų išmesta logika, kuri tiesiog tęstųsi neribojama įvaizdžių, metaforų, asociacijų, simbolių? Ar ji pajėgtų išreikšti gyvenimo kančią ir mirties baimę, rūpestį ir džiaugsmą, vienatvę ir paguodą, pasimetimą ir lūkesčius, dvejonę ir ryžtą, silpnavališkumą ir drąsą, pavydą ir sąžinės graužatį, ramybę, nekantrumą ir pasitikėjimą savimi, dosnumą ir susivaržymą, geraširdiškumą ir neapykantą, užuojautą ir nusiminimą, asketiškumą ir švelnumą, nuolankumą ir bjaurumą, garbingumą ir žiaurumą, kietaširdiškumą ir nuoširdumą, aistrą, šaltumą ir visišką abejingumą, žavėjimąsi ir ištvirkimą, tuštybę ir godumą, panieką ir pagarbą, teisuoliškumą ir neužtikrintumą, atvirumą ir aroganciją, atkaklumą ir nusivylimą, apmaudą ir gėdą, nuostabą ir netikėtumą, ir nuovargį, ir kvailumą, ir staigų nušvitimą, ir amžiną nesuvokimą, ir nesupratimą, ir visišką atsidavimą — kaip bus, taip?

59

Drybsau ant švaria paklode užklotos lovos, sienos išklijuotos standartiniais, raštuotais, blyškiai geltonais tapetais, ant lango — baltos, nertos užuolaidos, ant grindų — tamsiai raudonas kilimas, priešais — pora dideliais rankšluosčiais uždengtų sofų, o vonios kambaryje — stovi vonia. Jeigu ne rankoje laikoma mimeografijos būdu atspausta lauko darbų dainų rinktinė „Gongai ir būgnai vestuvėms palydėti“, sunkiai patikėčiau esąs Šennongdzia miške. Šis naujutėlis dviaukštis buvo pastatytas amerikiečių mokslininkų grupei, tačiau kadangi ji dėl kažkokios priežasties taip ir neatvyko, buvo paverstas kadrinių darbuotojų, vykdančių tyrimus, viešbučiu. Gerai prižiūrimas skyriaus viršininko, aš ir čia gaunu ypatingą dėmesį, žemiausias kainas nakvynei ir maistui, net alaus prie kiekvieno patiekalo, nors galvoju, kad ryžių degtinė būtų kur kas geriau. Besimėgaujant švara ir komfortu, galiausiai mane apima ramybės jausmas, galėčiau ramiai sau pasilikti čia dar keletą dienų, juk nėra jokios būtinybės taip skubėti į kelią.

Kambaryje sklinda keistas garsas, iš pradžių pagalvoju, kad tai tikriausiai vabzdys zvimbia, bet, pasidairęs po kambarį, suprantu, kad ant sniego baltumo lubų ir kreminės spalvos lempos gaubto jo nėra. Garsas nesiliauja ir sklando ore, sunkiai pagaunamas. Geriau įsiklausius tai ima panėšėti į moters dainavimą, kuris apsiveja aplink mane ratu, tačiau vos tik padedu rankose laikytą knygą, jo nebelieka. Paimu ją skaityti — garsas vėl pasigirsta. Įtariu, kad man spengia ausyse, todėl atsistoju, pavaikštau aplink ir atidarau langą.

Priešais pastatą — saulės nutviekstas žvyruotas skveras. Beveik vidurdienis, aplink — nei žmogaus, nei šešėlio, ar gali būti, kad visa tai tik mano galvoje? Melodija sunkiai pakartojama, be žodžių, regis kažkada jau esu ją girdėjęs, panaši į kalnų valstiečių moterų laidotuvių raudas.