Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ar kuris nors iš jų matė laukinį žmogų?

— O kaipgi. Mano minėtas Politinio komiteto atstovas, atvykęs tyrinėti laukinio žmogaus, buvo kariškis, mašinoje su savimi atsivežė du apsauginius. Naktį užėjo baisi liūtis, visą kelią nuplovė, antros dienos rytą pakilo tirštas rūkas ir tik tada jie jį pamatė!

— Nepagavo?

— Mašinos žibintai apšvietė vos du tris metrus, kol jie iššoko iš mašinos pasistvėrę šautuvus, tas padaras sugebėjo pabėgti.

Palinguoju galva, kad išreikščiau apmaudą.

— Neseniai jie specialiai įsteigė Laukinio žmogaus tyrimų institutą ir vietinio Partijos komiteto buvęs Propagandos departamento pirmininkas pats asmeniškai jam vadovauja, jie ten tūri laukinio žmogaus pėdsakų fotografijų, laukinio žmogaus gaurų ir plaukų.

— Esu matęs, — sakau, — lankiausi vienoje ekspozicijoje, tikriausiai ji ir buvo organizuota šito Laukinio žmogaus tyrimų instituto. Ten buvo eksponuojamos išdidintos laukinio žmogaus pėdsakų fotografijos, dar jie buvo išleidę knygą apie laukinį žmogų, kurioje sudėta medžiaga nuo seniausių tekstų, kuriuose paminėtas laukinis žmogus iki užsienio šalyse pasirodžiusių pranešimų apie sniego žmogų ir didžiapėdį monstrą bei nemažai liudininkų pasakojimų, — leidžiu suprasti, kad man tai atrodo pakankami įrodymai. — Viename vietiniame laikraštyje netgi esu matęs nukirstos laukinio žmogaus kojos nuotrauką.

— Kaip ji atrodė? — jis atsilošia ir nori mane patikrinti.

— Panaši į džiovintą lokio leteną.

— Netiesa, — jis papurto galvą, — lokio letena yra lokio letena, laukinio žmogaus koja už lokio leteną ilgesnė ir labiau primena žmogaus koją. Kodėl aš pradžioje užsiminiau tau apie tuos beždžionžmogio dantis? Mano manymu, šitas laukinis žmogus tiesiog yra evoliucionavęs beždžionžmogis! O ką tu manai?

— Na, nebūtinai, — sakau žiovaudamas, matyt, ryžių degtinė veikia.

Jis pajunta nuovargį ir irgi pradeda žiovauti, visą dieną trukęs posėdis ir nuolatinis valgymas jį ganėtinai išvargino.

Kitą dieną jie toliau posėdžiauja. Užsukęs vairuotojas pasako, kad kelias vis dar nepataisytas ir kad man teks prakiurksoti dar vieną dieną. Susirandu skyriaus viršininką ir paklausiu:

— Jūs labai užsiėmęs susirinkimu, nenoriu jūsų trukdyti. Ar čia nėra kokio į pensiją išėjusio buvusio darbuotojo, kuris žinotų apylinkės istoriją? Galėčiau nueiti su juo pasikalbėti.

Jis prisimena iš perauklėjamojo darbo stovyklos grįžusį, anksčiau — Guomindango laikais — apylinkės seniūnu dirbusį žmogų:

— Šis senukas viską žino, tikras intelektualas. Apylinkės komitetui subūrus Apylinkės duomenų rinkimo grupę, šios nariai nuolat prašo jo patikrinti faktus.

Tamsiame, drėgname skersgatvyje beldžiuosi iš eilės į visas duris, teiraujuosi kiekvienos šeimos, kol pagaliau pataikau.

Skvarbaus žvilgsnio liesas senukas pakviečia mane prisėsti pagrindiniame kambaryje, nuolat kosčioja ir nesiliaudamas siūlo tai arbatos, tai moliūgo sėklų, ir atrodo, kad jį drasko abejonės, nes jis niekaip nesupranta, kokiu aš čia tikslu.

Sakau, kad noriu parašyti istorinį apsakymą, kuris neturėtų nieko bendra su dabartimi, ir specialiai atvykau pas jį prašyti patarimo. Jis iškart nusiramina, liaujasi kosčioti ir rankomis čiupinėti daiktus, prisidega cigaretę, išsitiesia, nugara atsiremia į medinės kėdės atkaltę ir ima laisvai ir atvirai kalbėti.

— Valdant Vakarų Džou ši teritorija priklausė Peng valstybei, Pavasario ir Rudens laikotarpiu priklausė Ču valstybei, atėjus Kariaujančių valstybių laikotarpiui, ją buvo užkariavusios Čin ir Ču valstybės. Karo metais žuvo daugybė žmonių, išgyvenusi tokią istoriją didžiulė teritorija liko retai apgyvendinta, tada užėjo mandžiūrai ir masinėmis skerdynėmis trijų tūkstančių žmonių populiaciją sumažino, palikdama vos dešimtadalį. Be to, nuo Raudonųjų turbanų sukilimo Mongolų Juan dinastijoje aplink nesiliauja siautėti plėšikai.

Man lieka neaišku, ar, jo nuomone, vietiniai plėšikai ir yra Raudonieji turbanai.

— Paskutinės Ming dinastijos karinės pajėgos, vedamos Li Zičengo, buvo galutinai sumuštos antraisiais Čing dinastijos imperatoriaus Kang Ši valdymo metais. Pirmaisiais imperatoriaus Dzia Čingo valdymo metais visa ši teritorija priklausė Baltojo Lotoso sektai. Po to ją užpuolė ir okupavo Džang Siandžongas ir Nian armija. Dar vėliau čia siautėjo Taipingų armija, o Kinijos Respublikos105 laikotarpiu — biurokratinių, vietinių ir karinių plėšikų būriai.

— Tai, vadinasi, šios vietos nuolat buvo plėšikų prieglobstis? — klausiu.

Jis nusišypso, bet neatsako.

— Taikos metais žmonės susikraustė čia iš kitur arba jau gimė čia ir populiacijos skaičius padidėjo, netgi labai išaugo. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Džou valdovas Ping atvyko į šias vietas rinkti liaudies dainų, tai reiškia, jog 700 metais prieš Kristų liaudies dainos čia buvo labai populiarios.

— Visa tai nutiko per daug seniai, — sakau, — ar galėčiau paprašyti jūsų papasakoti kažką iš savo asmeninės patirties? Pavyzdžiui, kokios žalos pridarė Guomindango laikotarpiu jūsų minėti biurokratiniai, vietiniai ir kariniai plėšikai?

— Galiu duoti vieną pavyzdį apie biurokratinius plėšikus: vienas žmogus su dviem tūkstančiais jam pavaldžių vyrų sukėlė maištą, išprievartavo kelis šimtus moterų ir pagrobė virš dviejų šimtų žmonių — tiek suaugusių, tiek ir vaikų — jų žargonu taip vadinamųjų „lapų“ — įkaitų, pagrobtų dėl išpirkos, kuri galėjo būti ginklai, amunicija, rūbai, elektriniai žibintuvėliai; vienas žmogus buvo įvertinamas nuo vieno iki dviejų tūkstančių sidabrinių juanių ir nustatomas konkretus terminas. Žmonės privalėjo atnešti išpirką pintinėse į sutartą vietą, o jeigu šeima bent pusdienį pavėluodavo, vadinamieji „lapai“ būdavo suplėšomi tiesiogine to žodžio prasme ir grąžinama, pavyzdžiui, tik ausis, net jeigu tai būdavo vaikas. O dėl vietinių plėšikų, tai jų žala palyginti maža: jie žmogų tiesiog nužudydavo, apiplėšdavo ir pabėgdavo.

— O kaip taikos ir klestėjimo laikotarpiai? Ar esate kurį nors iš tokių išgyvenęs? — teiraujuosi.

— Taikos ir klestėjimo... — jis kurį laiką pamąsto, o tada linkteli galva, — buvo ir toks laikas, tais metais trečiojo mėnesio trečiąją dieną religinės šventės proga šioje apylinkėje buvo pastatytos devynios operos scenos su ištapytais karnizais ir išdrožinėtomis kolonomis, kur dieną naktį nesustodami turėjo vaidinti daugiau nei dešimt operos kolektyvų. Po 1911 metų Revoliucijos, penktaisiais Kinijos Respublikos metais šios apylinkės mokyklose berniukai ir mergaitės mokėsi kartu ir būdavo rengiamos didelės sporto varžybos, kuriose merginos dalyvaudavo mūvėdamos šortus. Dvidešimt šeštaisiais Kinijos Respublikos metais liaudies papročiai iš esmės pasikeitė, kiekvienų metų pradžioje šešiolikai dienų prie kiekvienos sankryžos būdavo pastatomi lošimų stalai, vienas stambus žemvaldys kartą per naktį pralošė šimtą aštuonias vietinės reikšmės šventyklėles, taigi gali įsivaizduoti, apie kokius dirbamos žemės ir kalnų miškų plotus kalba! Veikė daugiau nei dvidešimt viešnamių, jie neturėjo iškabų, bet tai buvo realus verslas, žmonės suplūsdavo iš arti ir iš toli kelių šimtų li spinduliu, svečiai būdavo aptarnaujami dieną ir naktį. Vėliau prasidėjo mūšiai tarp trijų karo vadų šeimų — Dziangų, Fengų ir Guanių, o karo su Japonija106 metais dar kartą kilo didžiulė žmonių naikinimo banga. O po to valdžią paėmė banditų gaujos, jos ypač išplito prieš pat Liaudies Respublikos įkūrimą, tuo laiku iš aštuonių šimtų Čengguango miesto gyventojų keturi šimtai priklausė Žaliųjų gaujai, jie buvo įsiskverbę visur — nuo aukščiausių visuomenės sluoksnių, pavyzdžiui, apylinkės sekretorių, iki žemiausių visuomenės sluoksnių, pavyzdžiui, elgetų; nuotakų grobimas, plėšikavimas, prekyba našlėmis — jiems nebuvo jokių tabu. Smulkūs vagišiai irgi turėdavo tarnauti gaujos vadui. Per vestuves ir laidotuves prie žymiausių šeimų vartų susirinkdavo šimtai elgetų, ir jeigu elgetų gaujos vadas jų nebūtų prižiūrėjęs, parako statinės tikrai sproginėtų. Žaliųjų gaujai daugiausia priklausė dvidešimtmečiai jaunuoliai, tuo tarpu Raudonųjų gaujoje buvo truputį vyresnio amžiaus, tad daugumoj gaujų vadais būdavo Raudonųjų nariai.