Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Ir nesvarbu, kad tu gimei mieste, užaugai mieste ir didžiąją gyvenimo metų dalį praleidai mieste, tau vis tiek galvoj netelpa, kaip milžiniškas metropolis galėtų būti tavo širdies gimtine. Galbūt dėl to, kad jis toks milžiniškas, jame įmanoma susirasti tik konkrečią vietą, konkretų kampą, konkretų kambarį, konkrečią akimirką, konkrečius prisiminimus, kurie priklausytų tik tau vienam, ir tik tuose prisiminimuose tu dar galėtum išlikti savimi, nesužalotu, nesuluošintu. Galiausiai šitoje neaprėpiamoje žmonijos jūroje tu tik šaukštelis žydro jūros vandens, menkas ir trapus.

Turėtum žinoti, kad šiame pasaulyje daug neįgysi, tad neturėtum būti toks godus, nes tai, ką vis dėlto galų gale įgijai, tėra blankūs, neapčiuopiami, panašūs į sapnus prisiminimai, kurių neįmanoma išreikšti. Tą akimirką, kai vis tik mėgini juos aprašyti, jie tampa tik sakiniais, nuosėdomis, išbyrėjusiomis pro kalbos struktūros rėtį.

55

Įvažiuoju į ryškiai apšviestą bruzdantį miestą: gatvės pilnutėlės pėsčiųjų, mašinų srovė nesiliauja tekėjusi, persijunginėjant šviesoforo signalams nesuskaičiuojama daugybė dviračių plūsteli, tarsi vanduo pakėlus šliuzo vartus, marškinėliai, neoninės lempos ir plakatai su dailių moterų atvaizdais.

Iš pradžių ketinau susirasti padorų viešbutį netoli traukinių stoties, išsimaudyti po karštu dušu, pavalgyti normalaus maisto, palepinti save, be to, labai gerai išsimiegoti ir nusikratyti nuovargio, susikaupusio per dešimt pastarųjų dienų. Eidamas viena gatve po kitos, galutinai įsitikinu, kad visi vienviečiai kambariai užimti, regis, žmonės pradėjo daugiau uždirbti. Kadangi apsisprendžiu šiąnakt daug neišlaidauti, o miegoti bendrame prakaitu pradvisusiame kambaryje arba koridoriuje ant sulankstomos lovelės, kurią tektų apleisti iš pat ankstaus ryto, miegoti neketinau, man neliko nieko kita, kaip tik laukti viešbučio vestibiulyje, kol koks nors turistas, pasigavęs naktinį traukinį, atlaisvins kambarį. Laukimas baisiai varginantis dalykas, ir aš staiga prisimenu turįs seno, gero draugo iš Pekino bičiulio, kuris gyvena šiame mieste, telefono numerį, jis sakė būtinai jį susirasti, jei kada važiuočiau pro šalį.

Nusprendžiu, kad nieko bloga nenutiks, todėl surenku numerį, balsas ragelyje neatrodo per daug mandagus, liepia palaukti, o telefono ragelyje pradeda ūžti. Man niekada nepatiko skambinti telefonu, visų pirma aš pats neturiu savo asmeninio telefono, visų antra — žinau, kad tam tikrus postus užimantys žmonės, kuriems leidžiama turėti telefoną, dažnai šitaip elgiasi su nepažįstamais skambintojais: kai kitoje laido pusėje nebetenkama kantrybės, jie pasako, kad žmogaus nėra, arba tiesiog padeda ragelį. Vos keli mano draugai turi asmeninius telefonus, taigi šitas draugo bičiulis garantuotai dirba valstybės tarnautoju. Nesu nusistatęs prieš visus valstybės tarnautojus iš anksto, nesu visai kritiškas esamos situacijos visuomenėje atžvilgiu, tiesiog toks daiktas, kaip telefonas, mano nuomone, trukdo tikram žmogiškam santykiui, todėl nesinaudoju juo, išskyrus kritinius atvejus. Ragelyje vis dar ūžia, jeigu dabar padėčiau — vis tiek turėčiau toliau laukti šito viešbučio vestibiulyje, todėl klausausi toliau, šiaip ar taip, tai irgi būdas laikui prastumti.

Ragelyje netikėtai pasigirsta nelabai draugiškas balsas, perklausia mano vardo bei pavardės ir šūkteli iš netikėtumo. Paklausia, kur aš šiuo metu esu? Tuojau pat atvažiuojąs manęs paimti! Kaip matyti, jis tikrai geras mano seno draugo draugas, jeigu yra toks draugiškas man, nors iki šiol net nebuvome pažįstami. Galutinai atsisakau minties apsistoti viešbutyje, pasiteirauju, į kokį autobusą sėsti, užsimetu ant peties kuprinę ir išeinu.

Belsdamas į jo duris, truputį sudvejoju. Duris atidaręs namo šeimininkas iškart išvaduoja mane nuo mantos ir, net nepaspaudęs rankos ar kaip kitaip dirbtinai neparodęs mandagumo, apkabina mane per pečius ir įsiveda.

Butas tikrai jaukus, koridorius veda į du skoningai pintomis kėdėmis, stiklo kubais — arbatos staliukais apstatytus kambarius ir antikvariniais meno kūriniais bei užsienietiškais papuošimais dekoruotą kabinetą, ant kurio sienų prikabinėta ištapytų porcelianinių lėkščių, o tamsiai rudos lakuotos grindys taip nupoliruotos, kad nebežinau, kur pastatyti koją. Pirmiausia pastebiu savo siaubingai purvinus batus, o po to veidrodyje pamatau susivėlusį plaukų kaltūną ir apdulkėjusį veidą, jau gerus kelis mėnesius nesikirpau, net pačiam sunku save pažinti.

— Grįžau iš kalnų, tai atrodau kaip laukinis, — sakau, susigėdęs dėl savo nereprezentatyvios išvaizdos.

— Jeigu ne ši proga, turbūt būtume tavęs visai neprisikvietę, — sako šeimininkas.

Jo žmona paspaudžia man ranką ir puola ruošti arbatos. Jo dukrytė, kuriai dar nėra dešimties, glaustydamasi apie duris, pasisveikina su manimi, kaip su dėde, ir nužiūrinėja mane, nedrąsiai šypsodamasi.

Šeimininkas sako nuo savo draugo iš Pekino gavęs laišką, todėl jau žinojo, kad aš kažkur aplink klajoju ir jau kuris laikas manęs laukė. Po to pradeda pasakoti daugybę politinio ir literatūrinio gyvenimo naujienų: kas toks iškilo, kas toks nebeteko įtakos, kas kokią kalbą paviešino, kas kokią teoriją savaip perinterpretavo. Jis net ištraukia straipsnį, kuriame vėl minimas mano vardas ir kurio pagrindinė mintis — jei šio autoriaus darbai visgi ir yra ydingi, autoriaus vis dėlto gal nereikėtų mirtinai uždaužyti lazdomis. Sakau, kad manęs tokie dalykai jau nebe jaudina, aš noriu tiesiog gyventi, ir, pavyzdžiui, šią akimirką labiausiai už viską norėčiau išsimaudyti karštoje vonioje. Jo žmona nusijuokia ir sako tuoj pat užkalsianti vandens.

Nusiprausus šeimininkas nuveda mane į dukters kambarį, kuris tuo pačiu yra ir jo studija, ir sako, kad jei esu pavargęs, galiu prigulti, kol pakvies valgyti. Virtuvėje girdėti kepamo maisto čirškėjimas, matyt, žmona kažką gamina.

Guliu ant mažos, švarios jo dukters lovos, galvą padedu ant pagalvės su gėlėtu katinuku ir galvoju, kad gerai, jog vis dėlto paskambinau ir kad telefonas vis tik daiktas neblogas. Pasiteirauju, ar jis kartais ne valstybės tarnautojas, priklausantis telefonus turinčiųjų sluoksniui? Jis atsako, kad apačioje, kontoroje, yra bendro naudojimo telefonas ir budi žmogus, kuris visiems praneša, kai kas nors skambina. Jis turi keletą jaunesnių draugų, kurie ypatingai norėtų tave pamatyti, tokiomis karštomis vasaros naktimis žmonės gulasi labai vėlai, kai kurie iš jų gyvena gretimame aukšte, kai kuriems jis galėtų paskambinti ir pasikviesti, jeigu tik tu norėtum. Daug negalvodamas, sutinku ir netrukus išgirstu, kaip jis atidaro duris, kaip lipa laiptais, girdžiu, kaip kalbasi pro uždarytas duris, diskutuoja apie tavo kūrybą, tave persekiojančius sunkumus, tarsi tu būtum kovos su socialine nelygybe čempionas, tu sakai, kad su niekuo nekovoji, tu sakai, kad absurdas netaikomas tik tiems valstybės tarnyboje — pasaulis ir žmonija kuo toliau, tuo darosi keistesni, tu nebegalvojai, kad dar esama tokių draugų, kuriems tu taip rūpėtum, ir imi galvoti, kad gyventi vis tik verta, tada jie pradeda diskutuoti apie tai, kad rytoj pasikvies moterų, ir galėsit visi kartu nueiti į šokius, kodėl ne? sakai, moterys pasirodo beesanti grupelė neužsičiaupiančių jaunučių aktorių ar neseniai mokslus baigusių studenčių, jų pakurstyti visi išsirengiate į pušyną rinkti grybų, tai, žinoma, puiki mintis, tik ar nebijot prisivalgę apsinuodyti? tu ragauji pirmas, po to valgo visi likusieji, kas prašė tavęs būti didvyriu? didvyriai visada aukojasi dėl moterų! jos tau to neatleistų, tu sakai, kad geriausia mirti būtent dėl moterų, jos sako, kad nėra tokios žiaurios, jos ne tokios, kaip imperatorė U Zetian ar Dziang Čing, ir ne tokios kaip imperatorė našlė Cisi, joms nė motais, ar šitos senos gundytojos gyvos, ar mirę, jos nori tave pasilikti sau, todėl dėl jų geriau grybus būtų išvirti, tai sakydamos jos atneša katiliuką, šiek tiek kruopų, tu atsiguli ant žemės ir mėgini įpūsti ugnį išdžiūvusiuose pušų spygliuose ir lapuose, dūmai iki raudonumo išgraužia akis ir ugnies liežuviai šokteli viršun, visi šūkteli iš džiaugsmo, pradeda šokti aplink laužą, kažkas ištraukia gitarą, tu persiverti ant žolės kūlvirsčia, visi ima ploti ir šaukti bravo, jaunas vaikinukas atsistoja ant galvos, tada viena iš merginų, atlikusi salto mortale ore, sakosi galinti sušokti bet kokį šokį, kokio tik norėtumėte ir kokį žmogus apskritai gali sušokti, o juk jūs norėtumėte pamatyt kažką unikalaus, tačiau ji dėvi sijoną, bet juk žmonės žiūrės ne į jos sijoną, tai kokia problema? jeigu žmonės žiūrėtų į ją be sijono, jie turėtų galimybę pamatyti nevaržomus judesius, vaikinai nebeketina jos paleisti, kažkas prasitaria, kad ji yra laimėjusi aukso medalį! merginos irgi paerzina skatindamos, ir ji apsiverčia kelis kartus ore iš eilės, kol pritrūksta oro, tada tu sakai, kad kalnuose pramokai šamanistinių praktikų, gali priversti gyvą žmogų numirti, o numirėlį prisikelti, visi šaukia, kad tu apsimetinėji, kuris iš nepatikėjusių norėtų pamėginti? visi rodo į ją, mergina guli užmerktomis akimis ir apsimeta mirusia, tu nusiskini gluosnio šaką, imi mojuoti ja, išverti akių baltymus, imi kažką nerišlaus dainuoti ir šokti aplink ją, vis mojuodamas gluosnio šaka ir į visas keturias puses baidydamas demonus, visi vaikinai suklumpa aplink ją ratu ir sudeda maldai delnus, moterys, didžiai pavydėdamos, ima šaukti, greičiau atmerk akis, pažiūrėk, kiek daug žmonių tave įkalbinėja! tu garsiai suklyki, išsirengi iki pusės, iškiši liežuvį, imi šūkauti ir šokinėti, likusieji irgi ima siausti aplink ją, iškelia ją aukštyn, aukoja ją dievams! aukoja, atiduodami ją upės dievui į žmonas! ji ima klykti, pasigailėkite! pasigailėkite manęs! ji sako šoksianti, šoksianti, kiek tik galėsianti, tik nemeskite jos į upę, vaikinai paskelbia nuosprendį, ji turi būti suplėšyta, jie nesvyruodami laiko iškėlę jos rankas, sadistai! sadistai! — merginos pradeda protestuoti, ir tada viskas baigiasi, visi griūna ant žolės ir raitosi, plyšdami iš juoko, kol paskausta pilvus, gerai jau gerai, papasakok mums, papasakoti ką? papasakok, ką keliaudamas matei ir girdėjai, tu sakai, kad keliavai, ieškodamas laukinio žmogaus, oho, tai ar pamatei jį? sakai, kad pamatei pandą, panda — nieko keista, pilni zoologijos sodai, sakai, kad tavo sutikta panda atėjo į palapinę, ieškodama maisto, ir įkišo galvą į tavo miegmaišį, meluoji, meluoji! tu sakai, kad norėtum nukeliauti į Šennongdzia, kalbama, kad ten esama laukinių žmonių, tu taip pat ketini pasigauti vieną iš jų, parsivežti ir išmokyti žmonių kalbos, nelaikyk mūsų vaikais, sakai, kad pats mėginai būti vaiku ir tau nepavyko, dar mėginai sugrįžti į vaikystę, keliaudamas visur ieškojai vaikystės pėdsakų, jos visos irgi pritaria, kad vaikystė gerai, visiems ji — gražiausias prisiminimas, tik ne man, pasigirsta balsas, mano vaikystė buvo visai neįdomi, aš noriu gyventi tik čia ir dabar, štai šitaip žvelgdama į žvaigždes virš galvos, papasakok apie savo kūrybą, sako kitas moteriškas balsas, viskas, kas parašyta, jau išleista, o kas neišleista, tas ir nebuvo parašyta, tu visai nerimtas, sakai, kad esi per daug rimtas ir norėtum bent trumpam pabūti nerimtas, ak, koks vargšelis, užjaučia kitas balselis! lalalalala, paklausykit, aš noriu dainuoti! tu pasipūtėlis, o tu plepys, o jūs imkit ir susikaukit, pažiūrėsim, kuris iš jūsų gražesnis, nenoriu, kad tu būtum teisėjas, sakai, kad visi žmonės kaip tik nori teisti tave, o kas liepė tau būti žymiam? tu prisipažįsti, kad šiek tiek troškai būti žymus, tačiau nemanei, kad tai prišauks tiek daug sunkumų, visi ima juoktis, kažkas pasiūlo, einam į kitą upės pusę? visi susikimba už rankų ir lenda į urvą kalne, staiga vedlys baisiausiai surinka, atsitrenkė galva į sieną, tai visus baisiausiai prajuokina, urvas juodas kaip smala, bijodami prasiskelti galvas, visi lenkiasi žemyn ir atsitrenkia į priešais einančiojo užpakalį, šitas urvas puikiai tinka bučiuotis! nieko nesimato! gali bučiuoti ką tik nori, tai visai ne linksma, geriau eikim maudytis, visi drauge sušokate į nedidelę upę, atsargiai, neleiskite jam nieko blogo daryti! o kas čia ką blogo daro? kas daro — tas žino! gal geriau visi kartu padainuokim kokią dainą? padainuokim „Palmes“, tik ne „Palmes“, kiekgi galima vis tą patį, geriau padainuokim „Drakono pasiuntinį“! kas kam siųs? tu patriotas, tu mane erzini, tai tu mane erzini, ar jūs nebaigsit vieną kartą ginčytis? tėvai ir bendražygiai — aš skęstu! kas gi čia toks niekšas? anapusybės upės gelmėse grybus renka — kas? kas? ten nieko nėra, ten nieko neprisirinksi, nebent liūdesio, geriau suloškim bridžą! ne, tam reikia daug mąstyti, geriau suloškim kortomis vėžlį, kas ištraukė... aš ištraukiau karalių! turi laimingą ranką, tie, kurie negalvoja apie sėkmę, tiems visada sekasi, tai likimas, ei, ar jūs tikite likimu? likimas tyčia erzina žmones, kad jį demonai, tą likimą! neminėk demonų, kai naktį kalba apie demonus, man darosi baisu, tu braidai po anapusybės upės gelmes, ar nesi buvęs Fengduo, demonų mieste? kaži ar tame demonų mieste smagu? šiandien ant demonų miesto vartų kabo dvieilis, raginantis atsisakyti visų prietarų: tai, kuo tiki — tas yra, — tai, kuo netiki — nėra, — kas čia per dvieilis? eilutės būtinai turi būti absoliučiai lygiagrečios — tik tada bus dvieilis? o jeigu ne lygiagrečios — tai jau ir ne dvieilis? tau būtinai reikia viską laužyti, ar ir teisybę laužysi? negąsdink žmonių su tokia didžiule skrybėle, argi tu ne ateistas, kuris nieko nebijo? tu sakai, kad bijai, bijai ko? bijai vienatvės, toks didelis vyras, toks herojus! herojus ar ne herojus, bet bijai gražių moterų, o ko būtent gražiose moteryse bijai? bijai pasimesti, visiškai beviltiškas! ei, tautiečiai! kam jūs pasiryžę? ar galėtumėte išgelbėti Motiną Tėvynę? tu galėtum išgelbėti tik save, visiškai nepagydomas individualistas! tu taip išsigąsti, kad tave išmuša šaltas prakaitas, tu nori, tu nori, tu nori grįžti atgal pas juos, bet neberandi nė vieno žmogaus...