Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

— Ar tu turi omenyje nešvankias meilės dainas?

Ji sutrikus nusijuokė.

— Jeigu šalia yra moterų, jis tokių dainų irgi nedainuoja, — paaiškino ji.

— Tai priklauso nuo žmonių, jeigu tarp draugų, net jei dalis jų moterys, jis dainuoja su didžiausiu malonumu, bet jaunoms merginoms to girdėti nevalia, tą aš žinau, — pasakei.

— Ar gavai naudingos medžiagos? — ji pakeitė pokalbio temą. — Kai tu išvažiavai, aš iškart paskambinau kaimelio valdžiai, kad jį įspėtų, pasakiau, kad rašytojas iš Pekino atvyko paimti iš jo interviu. Ką? Jie jo neperspėjo?

— Jis buvo išvykęs su reikalais, aš susitikau su jo žmona.

— Vadinasi, be reikalo suvažinėjai! — sušuko ji atsistodama.

— Visai ne be reikalo, aš pusę dienos prasėdėjau arbatinėse ir daug ką sužinojau. Nemaniau, kad kaimuose dar esama tokių arbatinių, per abu aukštus pilnų iš aplinkinių kaimų į turgų suvažiavusių valstiečių.

— Aš į tokias vietas einu labai retai.

— Buvo tikrai įdomu, žmonės sprendė reikalus ar tiesiog ištisą dieną gyvai šnekėjosi, aš irgi su jais apie viską šnekėjausi, ten verda atskiras gyvenimas.

— Visi rašytojai yra keistuoliai.

— Susipažinau su visokiausiais žmonėmis, skirtingų religijų ir profesijų, vienas netgi paprašė manęs, ar galėčiau nupirkti jam mašiną. Paklausiau, kokios tu mašinos norėtum? Išsivadavimo laikų sedano? Ar nedidelio dviejų su puse tonų sunkvežimio?

Čia ji prapliupo juoktis.

— Buvo ir tokių, kurie krovėsi nemenkus pinigus, vienas valstietis pradėdavo derėtis tik nuo dešimties tūkstančių. Dar mačiau žmogų, kuris laikė vabzdžius, jis turėjo keliasdešimt stiklainių su vabzdžiais, vienas šimtakojis kainavo mažiausiai penkis fenius, jeigu jis parduotų dešimt tūkstančių šimtakojų...

— Tuoj pat liaukis kalbėjęs apie šimtakojus, aš jų paniškai bijau!

— Gerai, nebekalbėsiu apie šimtakojus, kalbėsiu apie ką nors kita.

Prisipažinau, kad visą dieną praleidau arbatinėje. Tiesą sakant, autobusas buvo vidurdienį, grįžau anksčiau, kad išsiskalbčiau nešvarius rūbus, tačiau pabijojau ją nuvilti, būtų buvę daug geriau grįžti vakare, kaip ji ir buvo suplanavusi, todėl likusį pusdienį sukau ratus po miestelį, tačiau šito jai, žinoma, nepasakiau.

— Aptariau keletą reikalų, — kalbėjau, kas užėjo ant seilės.

— Ką nors susitarei?

— Ne, nieko, aš tik šiaip pasikalbėjau, jokių verslo sandėrių nesudariau, nes neturiu tam sugebėjimų.

— Išgerk, tai padės tau atsipalaiduoti, — paragino ji.

— O tu paprastai irgi geri baltą? — paklausiau.

— Ne, čia mano bendramokslė nupirko, kai buvo užsukusi manęs aplankyti prieš keletą mėnesių. Kai pas mus apsilanko svečių, negalime nepasiūlyti taurelės.

— Tokiu atveju ganbei 65

Ji ryžtingai pakelia, susidaužia su manimi stiklais ir vienu mauku išgeria iki dugno.

Už lango girdėti liūdnas šniokštimas.

— Lyja? — paklausiau.

Ji atsistojo, žvilgtelėjo pro langą ir atsakė:

— Laimei, grįžai, būtų ne kas, jei taip užkluptų lietus.

— Kaip gera taip sėdėti mažam kambarėly, kai už lango lyja.

Ji šiek tiek šyptelėjo, o jos veidas nuraudo. Už lango garsiai lijo, vanduo barbeno į namo stogą ir kaimyninio stogo čerpes.

— Kodėl nieko nebekalbi? — paklausiau.

— Klausausi lietaus, — atsakė ji.

Po kiek laiko ji paklausė:

— Aš uždarysiu langą, gerai?

— Žinoma, taip bus jaukiau, — pritariau.

Ji pakilo uždaryti lango, ir aš staiga pajutau jos artumą. Tai dėl šito keisto lietaus viskas taip neįtikėtina. Uždariusi langą, ji pasisuko į rytų pusę ir prisilietė prie mano rankos, aš suėmiau ją už liemens ir prisitraukiau prie krūtinės. Jos kūnas, šiltas ir lankstus, pasidavė man.

— Ar aš tikrai tau patinku? — tyliai paklausė ji.

— Ištisą dieną apie tave galvojau, — tik taip tegalėjau atsakyti, ir tai buvo tiesa.

Ji atsisuko į mane veidu, aš suradau jos akimirksniu atsipalaidavusias, minkštas, praviras lūpas, tada parverčiau ją ant lovos, jos kūnas bandė išsisukti, rangėsi taip energingai, kaip ką tik iš vandens ant kranto išmesta žuvis. Nebegalėjau susivaldyti, ji staiga ėmė maldauti, kad pasiekčiau lempos jungiklį ir išjungčiau šviesą ir kad nuleisčiau tinklelį nuo vabzdžių.

— Nežiūrėk į mane, nežiūrėk... — tamsoje šnibždėjo ji man į ausį.

— Aš juk nieko nematau! — paskubomis čiuopiau jos besirangantį kūną.

Ji staiga išsitiesė, suėmė mano riešą, švelniai užsikišo už prasegtos palaidinukės ir uždėjo ant smarkiai besikilnojančios krūtinės, jos kūnas sudrebėjo, bet ji nepratarė nė žodžio. Ir ji, ir aš vienodai troškome šito netikėto fizinio artumo ir glamonių, tai alkoholis, tai lietus, tai ši tamsa, šitas tinklelis nuo vabzdžių suteikė jai saugumo jausmą. Ji jau nebesidrovėjo, paleido mano ranką, ramiai leido man ją nurengti. Išbučiavau ją visą nuo kaklo iki spenelių, jos drėgnos kojos lengvai prasiskyrė, tyliai jai sukuždėjau:

— Aš noriu tavęs...

— Ne... nereikia... — bet, regis, ji atsiduso.

Tą pačią akimirką ją užguliau.

— Aš noriu tavęs! — nežinau, kodėl taip pareiškiau, gal kad sužadinčiau susijaudinimą? O gal kad sumažinčiau savo atsakomybę?

— Aš dar nekalta... — išgirdau ją pravirkstant.

— Ar po to tu gailėsiesi? — čia pat sudvejojau.

— Tu juk neveši manęs, — ji puikiai tai suprato, todėl ir verkė.

Deja, bet negalėjau jos apgaudinėti, aš ir pats supratau, kad man tiesiog reikėjo moters, iš liūdesio, trumpalaikiam malonumui, nieko daugiau, jokios didesnės atsakomybės už ją juk negalėčiau prisiimti. Nuslydau nuo jos ir visiškai abejingai bučiuodamas paklausiau:

— Ar tu tai brangini?

Ji vos vos papurtė galvą.

— Ar tu baiminiesi, kad, kai ištekėsi, tavo vyras, tai sužinojęs, irgi tave muš?

Jos kūnas ėmė drebėti.

— Ar tu pasiryžusi dėl manęs mokėti tokią didelę kainą?

Susiradau jos prikąstą lūpą, ji palingavo galva, nebegalėjau numaldyti gailesčio jai, laikiau jos galvą rankomis, bučiavau drėgną jos veidą, skruostus ir kaklą, o ji tyliai verkė.

Negalėjau su ja taip žiauriai pasielgti ir versti ją mokėti tokią kainą už trumpą mano geismo patenkinimą. Bet ji man vis tiek patiko, žinojau, kad tai — ne meilė, tačiau kas tada — meilė? Jos kūnas gaivus ir jausmingas, ir aš, vėl apimtas aistros, dariau viską, ką galėjau, neperžengdamas tik paskutinės ribos. O ji laukė, ramiai, švelniai pildydama viską, ko geidžiau, ir tai mane jaudino labiau už viską, norėjau prisiminti kiekvieną mažiausią jos kūno virptelėjimą, norėjau, kad jos kūnas ir siela ilgai prisimintų mane. Ji visą laiką drebėjo purtoma ašarų, jos visas kūnas — nuo galvos iki kojų — buvo permirkęs. Ir aš nežinojau, ar nebuvo tai dar žiauriau. Ir tik anapus pusiau nuleisto tinklelio lange pasirodžius pirmiesiems ryto spinduliams, ji pagaliau nurimo.

Gulėjau ant lovos, žiūrėdamas į blankioje šviesoje išryškėjusį, pusiau atloštą, nė kiek nepridengtą, išbalusį jos kūną.

— Aš tau nepatinku?

Neatsakiau, negalėjau atsakyti.

Tada ji atsikėlė, išlipo iš lovos, parimo prie lango, ir jos kūno šešėlis bei veido profilis lange draskė man širdį.

— Kodėl tu nepasiimi manęs su savimi? — iš skausmo jos balse buvo galima justi savigraužą.

Ką gi galėjau atsakyti?

— Žinoma, tu esi daug matęs.

— Netiesa! — atsisėdau pagautas impulso.