Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Ji sako norinti išeiti pati sau viena į tyrus, ten, kur juodi debesys susilieja su keliu, ten, kur baigiasi kelias, ji eitų iki galo, kol įsitikintų, kad nėra jokio galo. Kelias tęsiasi be galo, visada yra taškas, kuriame dangus susiliečia su žeme, bet kelias visada jį įveikia, ji tiesiog sektų apleistu keliu po debesų šešėliu, eitų ten, kur kojos neštų. O kai ji, ištvėrusi visus sunkumus, pagaliau pasieksianti begalinio kelio galą, jis tęstųsi toliau, ir ji eitų toliau nesustodama, ir jos kūnas būtų tuščias, ir širdis būtų tuščia. Ji galvojusi apie mirtį, galvojusi tiesiog imti ir viską baigti, tačiau savižudybei taip pat reikia aistros, o ji jau išsekusi, žmonės žudosi dėl kažkokio kito žmogaus arba dar dėl ko nors, tačiau ji jau nebegyvenanti nei kažkam, nei dėl kažko, ir ji nebeturinti fizinių jėgų nusižudyti, pažeminimai ir skausmai, kuriuos ji išgyvenusi, užgrūdino jos širdį.

45

— Išeini? — klausia ji.

— Argi rytinis autobusas ne septintą? — atsakau į klausimą klausimu.

— Taip, bet dar yra šiek tiek laiko, — atrodo, lyg ji kalbėtųsi pati su savimi.

Susikraunu kuprinę, sukišu vidun gerokai pagrūsdamas visus nešvarius drabužius. Planavau šiame mieste pabūti bent porą dienų ilgiau, išsiskalbti, atgauti jėgas. Žinau, kad ji stovi man už nugaros ir tiesiog žiūri į mane, neatsisuku, bijau neatlaikyti jos žvilgsnio, bijau, kad nebesugebėsiu išeiti, už ką sau daug labiau neatleisčiau.

Mažytė svetainė visiškai tuščia, tik viena viengulė medinė lova ir nedidelis staliukas prie lango, ant lovos išbarstyti visi mano daiktai. Mudu ką tik atėjome iš jos kambario, praleidome naktį pas ją, gulėdami ant jos lovos ir stebėdami drauge pro langą, kaip brėkšta diena.

Užvakar temstant nusileidęs autobusu iš kalnų, atsidūriau šiame apylinkės centre ir vienintelėje ilgesnėje miestelio gatvėje tiesiog prie lango susidūriau su ja. Parduotuvių žaliuzės buvo pakeltos, gatvėje buvo nedaug žmonių. Ji ėjo tiesiai priešais mane, aš ją pasivijau ir paklausiau, kur yra Kultūros centras? Uždaviau bet kokį klausimą, nes norėjau susirasti, kur apsistoti. Ji pasuko galvą, nepasakyčiau, kad ji buvo graži, bet turėjo mielą, baltą ir skaistų veidą, putlias, raudonas lūpas stangriais, gražiai išlenktais kampučiais.

Ji pasakė, kad eičiau su ja, ir paklausė, su kuo iš Kultūros centro norėčiau susitikti? Atsakiau, kad tiktų bet kas, bet būtų gerai, jei pavyktų surasti centro direktorių. Ji paklausė, kam man reikalingas centro direktorius? Atsakiau, kad renku medžiagą. Kokią medžiagą? Ji dar paklausė, ką aš dirbu? Ir iš kur esu? Atsakiau, kad turiu įgaliojimą ir kad galiu parodyti savo dokumentą.

— Gal galėčiau tavo įgaliojimą pamatyti? — ji provokuojamai kilstelėjo antakius, tarsi norėtų iškvosti iki galo.

Iš marškinių kišenės išsitraukiau mėlynu plastiku laminuotą Rašytojų asociacijos nario pažymėjimą ir parodžiau jai. Žinojau, kad mano vardas jau seniai įtrauktas į dokumentus, kuriuos centrinės valdžios organai perdavė provincijų miesteliams, o politinių partijų ir kultūrinių centrų valdžia jau galėjo būti juos mačiusi. Taip pat žinojau, kad visur esama žmonių, puikiai rašančių ataskaitas, galinčių panaudoti mano žodžius ir veiksmus, juos aprašyti ir perduoti tą medžiagą aukštesnėms instancijoms. Mano draugai, kurie patyrė panašius išgyvenimus, perspėjo mane būti atsargesnį, apeiti tokius žmones iš tolo, taip išvengiant bėdos. Tačiau mano asmeninė patirtis miao gyvenvietėje parodė, kad kartais šį pažymėjimą rodyti gali būti labai paranku. Ypač turint reikalą su tokia jauna mergina. Juk nebūtinai turiu būti sekamas.

Ji iš tikrųjų įdėmiau mane nužiūrėjo, tikrindama, ar pažymėjime esančioje nuotraukoje tikrai aš.

— Ui rašytojas? — paklausė ji, atsipalaiduodama ir nuleisdama antakius.

— Labiau tas, kuris ieško Laukinio žmogaus, — mėginau juokauti.

— Aš esu iš Kultūros centro, — paaiškino ji.

Labai pasisekė. Paklausiau jos:

— Kuo jūs vardu?

Ji atsakė, kad jos vardas nėra svarbu, ji pasakė, kad yra skaičiusi mano darbus, ir jai labai patiko. Jos Kultūros centre yra atskiras svečių kambarys, skirtas apsistoti atvykusiems mažesnių miestelių kadriniams kultūros darbuotojams, o palyginti su miestelio nakvynės namais — čia pigiau ir švariau. Šiuo metu jau niekas nebedirba, bet ji galinti nuvesti mane tiesiai į centro direktoriaus namus.

— Centro direktoriui stinga kultūros, — ji nužiūrėjo mane, — bet jis labai geras žmogus, — pridūrė.

Nebe pirmos jaunystės žemas, apkūnus centro direktorius visų pirma paprašė mano pažymėjimo, tada labai atidžiai jį apžiūrėjo, ant fotografijos uždėto antspaudo praktiškai nebūtų buvę įmanoma padirbti, erzinančiai ilgai pamąstęs, nutaisė šypseną per visą veidą ir, grąžindamas man pažymėjimą, pasakė:

— Aukštesniosios valdžios siųstus rašytojus ir žurnalistus dažniausiai priima apylinkės Komitetas ir apylinkės Propagandos departamentas, ir tik kartais — Kultūros centro direktorius.

Žinau, kad būti Kultūros centro direktoriumi reiškia vartytis kaip inkstui taukuose, kadriniai darbuotojai, paskirti į tokius postus, yra tarsi žmonių apleisti senukai, išsiųsti į senelių prieglaudą. Net jeigu jis ir buvo matęs tuos dokumentus, dar nebūtinai turėjo tokią gerą atmintį, kad tai prisimintų. Man pasisekė susidurti su senu geru žmogumi, net jei jis ir stokoja kultūros, todėl nedelsdamas atsakiau:

— Aš nesu garsus rašytojas, nėra reikalo trukdyti tiek daug žmonių.

— Mūsų Kultūros centras vykdo tik keletą vietinių saviveiklinių programų, skirtų kultūros populiarinimui, — aiškino jis, — pavyzdžiui, ekspedicijos į kaimus, kurių metu renkamos liaudies dainos...

Aš jį pertraukiau:

— Mane kaip tik ir domina liaudies dainos, būtent šios srities medžiagą aš ir renku.

— Ar tik viršuje esantis svečių kambarys nėra šiuo metu laisvas? — ji priminė jam labai laiku ir mirktelėjo man žvilgančiomis protingomis akimis.

— Mes čia turime tik tai, kas būtiniausia, deja, nėra valgomojo, tad teks gatvėje pasiieškoti kur pavalgyti, — atsakė centro direktorius.

— Tiesą sakant, man taip netgi patogiau, galvoju dar aplankyti keturis aplinkinius kaimelius, — pridūriau aš.

— Jeigu tik galime būti jums naudingi, — labai maloniai pridūrė jis.

Čia ir apsistojau. Ji nuvedė mane į viršų, atrakino greta laiptų esančio kambario duris, palaukė, kol pasidėjau daiktus, ir pasakė, kad jos kambarys koridoriaus gale, ir pakvietė užeiti.

Tai nedidukas kambarėlis, pilnas pudros ir lūpdažių kvapo, ant knygų lentynos prie lango pastatytas mažas apvalus veidrodis bei keletas flakonėlių ir indelių, šiais laikais be tokių priemonių neapsieina net kaimo merginos. Sienos nuklijuotos daugybe plakatų, tikriausiai su jos dievinamomis kino filmų žvaigždėmis. Vienas jų — iš iliustruoto žurnalo iškirptas filmo kadras, kuriame permatoma lengvute šilkine skraiste prisidengusi basakojė aktorė vaidina indų šokėją. Po tinkleliu nuo vabzdžių ant lovatiesės vienas prie kito sėdėjo surikiuotos nedidelės juodai baltos pliušinės pandos, tai dabar irgi labai populiaru. Ir tik medinis, lakuotas, skaisčiai raudonas, dailus kibirėlis vandeniui kambaryje turėjo šiam mažam miesteliui būdingo prieskonio. Kelis mėnesius keliavau po kalnus drauge su miestelių kadriniais darbuotojais ir valstiečiais, miegojau ant šiaudinių demblių, vartojau vulgarų žodyną, gėriau vimdantį ugninį vandenį, todėl pakliuvęs į šį nediduką šviesų kambarėlį, pilną pudros ir lūpdažių kvapo, iškart lengvai apsvaigau.