Гао Синцзянь - Dvasios kalnas

Saulė jau ima ristis už priešais stūksančios kalnų virtinės, iš slėnio pakyla šešėliai ir vėjas, o keliui vingiuojant tolyn nematyti jokios gyvenvietės, jokio žmogaus, ir kuo toliau einu, tuo niūriau darosi aplink. Nė nenumanau, kiek dar liko eiti iki apylinkės centro, ar pasieksiu jį prieš sutemstant. Jei tuojau pat nesustabdysiu mašinos, teks susirasti kokią vietą, kur galėčiau pratraukti naktį. Prisimenu kuprinėje turįs fotoaparatą, galiu trumpam apsimesti esąs reporteriu, galbūt tai padės.

Pagaliau išgirstu už nugaros mašiną, tad užtverdamas kelią paprasčiausiai atsistoju viduryje ir, iškėlęs fotoaparatą, imu juo mosuoti. Tentu dengtas sunkvežimis, besikratantis keliu, lekia pirmyn nė kiek nemažindamas greičio ir likus vos sekundei iki nelaimės, jis pagaliau sustoja.

— Po paraliais, kas taip mašinas stabdo? Ar tau gyvent atsibodo? — nusikeikia vairuotojas, iškišęs galvą pro mašinos langą.

Pasirodo, jis — hanis, vadinasi, susišnekėsime.

— Šefe, esu reporteris iš Pekino, renku informaciją apie miao gyvenvietes, turiu skubių reikalų, kol dar nesutemo, privalau sugrįžti į apylinkės centrą, kad išsiųsčiau telegramą! — aiškinu paskubomis, prišokęs prie durelių.

Platus veidas, kvadratinis žandikaulis, didžiulė burna — tokio tipo žmonės dažniausiai būna gana lengvai sukalbami. Jis tiriančiai pažvelgia į mane iš aukšto, suraukia kaktą ir sako:

— Šitas sunkvežimis prigrūstas kiaulių, jis neskirtas vežioti žmonėms. Be to, aš į apylinkės centrą nevažiuoju.

Sunkvežimio būdoje iš tikrųjų girdėti kiaulių kriuksėjimas.

— Svarbu, kad tik ne į skerdyklą, visur kitur man tinka, — sakau, nutaisęs besišypsantį veidą.

Jo veidas vilties nesuteikia, tačiau galiausiai jis visgi dureles atidaro. Tuojau pat padėkoju ir įšoku vidun.

Pasiūlau jam cigaretę, jis atsisako. Kurį laiką važiuojam nepratardami nė žodžio, o kadangi sėdžiu patogiai, tai nebematau reikalo daugiau nieko aiškinti. Tačiau jis retsykiais vis paskersuoja į mano fotoaparatą, tyčia paliktą kabėti ant krūtinės. Žinau, kad Pekinas tokių vietovių žmonėms reiškia centrinę valdžią, o centrinės valdžios siųsti reporteriai privalo atrodyti ypatingai ir, visų pirma, turėtų būti lydimi apylinkės centro kadrinio darbuotojo, o visų antra, turėtų būti nuvežti ir parvežti specialiai tam skirtu džipu. Kad ir ką besakyčiau, jo įtarimų tai nesumažins.

Manau, kad jis įtaria mane esant sukčių. Esu girdėjęs, kad vis dar pasitaiko tokių išdaigininkų, kurie pasiima tuščius fotoaparatus ir apsimetinėja fotografais, susiranda kalnuose valstiečių ir eina iš trobos į trobą neva fotografuodami, sakoma, kad surinktas mokestis būna gana menkas, tačiau dykai pasilinksminus kalnuose už išviliotus pinigus dar galima ir smagiai pašėlti miesto restorane. Žmogus gi turi pats save palinksminti, nes kitaip ši ilga kelionė gali labai prailgti. Staiga jis dėbteli į mane ir nei iš šio, nei iš to paklausia:

— O kur tu tiksliai keliauji?

— Atgal į apylinkės centrą!

— Į kurį apylinkės centrą?

Tuo metu, kai važiavau miao valdytojo mašina, neatkreipiau dėmesio, ir todėl dabar negalėjau nieko atsakyti.

— Man tinka bet kurio didesnio miesto komiteto svečių namai! — sakau.

— Tada lipk iš mašinos.

Priešais matyti kryžkelė, aplink vis dar taip pat niūru ir nepanašu, kad čia gyventų žmonės. Nesuprantu, ar jis blefuoja, ar juokauja.

Sunkvežimis primažina greitį ir sustoja.

— Aš čia suku, — priduria jis.

— O kur toliau važiuosi?

— Į kiaulių supirkimo punktą, — jis pasilenkia ir atidaro dureles, aiškiai parodydamas, kad turiu išlipti.

Jis visai nejuokauja, ir man nebepatogu ilgiau čia sėdėti. Iššokdamas iš mašinos nesusilaikau nepaklausęs:

— Ar jau išvažiavome iš miao regiono? — Jau seniai išvažiavome, iki artimiausio miesto ne daugiau kaip dešimt li, iki tamsos tikrai pasieksi, — šaltai atkerta jis.

Durelės su trenksmu užsidaro, sunkvežimis pasuka į šalutinį kelią, o jam nutolstant, pakyla dulkių debesis.

Galvoju, kad jeigu būčiau vieniša moteris, šis vairuotojas turbūt nebūtų su manimi taip šaltai pasielgęs. Tačiau taip pat žinau, kad tokiuose kalnų keliuose pasitaiko, kad vairuotojai moteris išprievartauja, nors vieniša moteris į šitą sunkvežimį tikriausiai nebūtų taip lengvai lipusi. Žmogus žmogaus dažniausiai pasisaugo.

Saulė pasislėpė už kalnų, danguje liko tik vakaro žaros nurausvinti debesėliai, tarsi žuvies žvynai, priešais, kiek akys užmato, driekiasi pilkšva pakalnė. Man paskausta blauzdas, nugara žliaugia prakaitas, jau nebesitikiu sulaukti pravažiuojančios mašinos, todėl tiesiog ropščiuosi į viršūnę, kad šiek tiek atsipūsčiau ir pasirengčiau ėjimui pernakt.

Visiškai netikėtai kalno viršūnėje kaktomuša susiduriu su tokiu pat žmogumi, kaip aš, ir viršūnę jis pasiekia beveik tą pačią akimirką. Jo plaukai susivėlę tarsi žolių kuokštai, barzda taip pat daug dienų neskusta, ir jis irgi turi kuprinę, tačiau, priešingai negu manoji, jo kuprinė — ne ant pečių, o rankoje. Jis mūvi pelenų spalvos darbines kelnes, tokias nešioja anglies kasyklų arba cemento gamyklų darbininkai, beje, džinsai, kuriuos užsimovęs aš, išėjęs pro duris į kelią, jau keli mėnesiai neskalbti.

Mūsų akims susidūrus pajuntu, kad jis — žmogus ne iš gerųjų, panašu į susidūrimą su vilku, tik priešingai negu vilkai, kurie medžioja kitą, kaip maistą, žmonės medžioja kitą, kaip pinigų šaltinį. Aš irgi nesiliaudamas instinktyviai tyrinėju jį akimis, užmetu žvilgsnį į jo rankoje laikomą kuprinę, kaži ar joje kartais nėra kokių pavojingų ginklų? Jeigu aš eisiu pirmyn, ar jis staiga nepuls manęs iš nugaros? Sustoju.

Mano kuprinė nėra lengva, ypač kai joje dar yra ir fotoaparatas, pakaktų tik gerai užsimoti. Nusiimu kuprinę nuo pečių, suspaudžiu rankose ir prisėdu ant žemės šalia kelio. Ką tik užkopiau į viršūnę, todėl bandau atgauti kvapą ir pasiruošti susidūrimui su juo. Jis irgi giliai kvėpuodamas atsisėda kitoje kelio pusėje ant uolos, tarp mudviejų — ne didesnis nei dešimties žingsnių atstumas.

Jis akivaizdžiai stipresnis už mane, tikrose grumtynėse aš jam — ne varžovas. Tačiau prisimenu, kad kuprinėje dar turiu lenktinį peiliuką, išsiruošęs į kelionę visada jį pasiimu, jį galima panaudoti ir kaip ginklą savigynai. Panašu, kad jis neturi jokio didelio ginklo, o jei išsitrauktų didelį peilį, tai dar nebūtinai būtų pranašesnis. Jeigu jo neįveikčiau, galėčiau apsigręžti ir bėgti, bet tai dar labiau jį masintų, nes reikštų, kad aš iš tikrųjų turiu pinigų, o mano baimė suveiktų kaip padrąsinimas apiplėšti. Iš jo akių suprantu, kad man už nugaros niekas neateina ir neatvažiuoja ir kad ten taip pat atšiauru ir tuščia, kaip ir už jo nugaros. Privalau parodyti, kad budriai stebiu jį ir kad ginsiuos, bet turiu leisti suprasti, kad nesijaudinu.

Prisidegu cigaretę ir apsimetu, kad ilsiuosi. Jis irgi išsitraukia cigaretę iš užpakalinės kelnių kišenės, prisidega. Nė vienas iš mudviejų nežiūri tiesiai, tačiau abu stebime vienas kitą akies krašteliu.

Neįsitikinęs, kad turiu kokių vertingų daiktų, jis neturėtų rizikuoti savo gyvybe, bet visiškai išvengti grumtynių, manau, nepavyks. Plytą primenantis ir garsą iškraipantis kasetinis diktofonas mano kuprinėje baisiai senas, būčiau turėjęs pinigų — būčiau seniai juo atsikratęs, gerai veikia tik importinis japoniškas fotoaparatas, tačiau dėl jo rizikuoti gyvybe tikrai neverta. Kišenėje dar turiu šimtą juanių grynais, bet dėl tokios sumos paleisti kraują dar labiau neverta. Pažvelgiu į dulkių sluoksnį, nugulusį batų paviršių, ir nupučiu sukeldamas debesį. Sėdėdamas jaučiu, kaip prakaitu permirkę marškinėliai prilimpa prie nugaros, dar po akimirkos išgirstu kaukiant kalnų vėją.